Lietuvos etnografiniai regionai
Aukštaitija
Aukštaitija - didžiausias Lietuvos etnografinis regionas šalies šiaurės rytuose ir rytuose, garsus ežerais, miškais, piliakalniais, dvarais ir sutartinių tradicija.

Aukštaitija
Nuo ko pradėti
Rinkitės vietą, palyginkite lankymo trukmę arba atverkite apylinkių žemėlapį.
Svarbiausios Aukštaitijos lankytinos vietos:

Kernavės archeologinė vietovė yra UNESCO saugomas Neries slėnio, Pajautos slėnio ir penkių piliakalnių kraštovaizdis, kuriame matomi vieni svarbiausių…

Ukmergės piliakalnis yra miesto centre stovinti Vilkmergės pilies vieta prie Ukmergėlės ir Šventosios santakos, datuojama XIV a.-XV a. viduriu.

Taurapilio piliakalnis stovi ant pietinio Tauragno ežero kranto: čia susitinka ežero panorama, Tauragnų pilies istorija ir vienas turtingiausių pirmo…

Kauno pilis prie Nemuno ir Neries santakos yra viena seniausių Lietuvos mūrinių pilių ir ryškiausias Kauno viduramžių gynybos ženklas.

Raudondvario dvaras prie Nevėžio yra vienas ryškiausių Lietuvos renesanso dvarų ansamblių, šiandien veikiantis kaip kultūros, renginių ir paveldo…

Biržų pilis yra Radvilų bastioninės tvirtovės kompleksas prie Širvėnos ežero, kuriame atstatyti rūmai, veikia muziejus ir matoma gynybinių pylimų…
Visos šio gido vietos
Vietos žemėlapyjeApie šį kraštą
Aukštaitija yra didžiausias ir šiauriausias bei rytinis Lietuvos etnografinis regionas - ežerų, miškų, aukštumų ir piliakalnių kraštas, iš kurio kilo pati Lietuvos valstybės šerdis. Čia keliautojo laukia Aukštaitijos nacionalinis parkas su Palūše ir Ladakalniu, Anykščių kalvos, Nemuno aukštupio bei Šventosios slėniai, gausūs dvarai ir miesteliai, o kartu - gyva sutartinių, bitininkystės ir kaimiško alaus tradicija.
Aukštaitija: ežerų ir aukštumų kraštas
Aukštaitija užima Lietuvos šiaurės rytinę ir rytinę dalį ir yra didžiausias šalies etnografinis regionas. Jos vardas siejamas su aukštesniu, kalvotu reljefu - tai ledynų suformuotų aukštumų, gūbrių ir gilių ežerų kraštas. Čia telkšo daugiausia Lietuvos ežerų: vien Aukštaitijos nacionaliniame parke jų yra apie 120, tarp jų - gilieji Tauragno, Baluošo, Lūšių ežerai.
Regionui priklauso Utenos, Panevėžio, didžioji Vilniaus ir Kauno apskričių dalis bei dalis Šiaulių krašto. Svarbiausi Aukštaitijos centrai - Panevėžys, Utena, Anykščiai, Rokiškis, Zarasai, Ukmergė, Biržai, Kupiškis, o vakarinę regiono dalį (kauniškių aukštaičių žemes) telkia Kaunas. Kraštovaizdyje vyrauja miškai, ežerynai, upių slėniai ir derlingos lygumos šiaurėje, ties Mūša ir Lėveniu.
Aukštaičių tarmė ir krašto tapatybė
Aukštaičiai kalba aukštaičių tarme, kuri laikoma artimiausia bendrinei Lietuvių kalbai - ja remiantis ir buvo kuriama dabartinė rašomoji kalba. Tarmė skirstoma į vakarų, rytų ir pietų aukštaičių patarmes; rytų aukštaičiai dar smulkiau skirstomi pagal tai, kaip taria dvigarsius (uteniškiai, vilniškiai, panevėžiškiai, kupiškėnai, anykštėnai ir kiti).
Aukštaitijos savimonė remiasi ne tik kalba, bet ir istorine atmintimi: būtent aukštaičių žemės tapo Lietuvos valstybės branduoliu. Krašto tapatybę šiandien palaiko tarmiškai leidžiamos knygos, krašto muziejai, folkloro ansambliai ir gausios bendruomenės šventės nuo Rokiškio iki Anykščių.
Istorija ir paveldas
Aukštaitija - seniausiai apgyvendintų Lietuvos žemių dalis; čia tankiai išsidėstę piliakalniai liudija geležies amžiaus ir viduramžių gyvenvietes bei gynybą. Iš aukštaičių žemių XIII a. ėmė formuotis Lietuvos valstybė, todėl regionas dažnai vadinamas pačios Lietuvos lopšiu.
Vėlesniais amžiais krašto veidą lėmė dvarų kultūra: Rokiškio, Burbiškio, Bistrampolio, Raudondvario, Palėvenės ir daugelis kitų dvarų sodybų išliko kaip architektūros ir parkų paminklai. XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje Aukštaitija buvo svarbi Lietuvių tautinio atgimimo, knygnešystės ir spaudos draudimo laikų pasipriešinimo erdvė, ypač Panevėžio ir Kupiškio krašte.
Sutartinės, alus ir gyvosios tradicijos
Ryškiausias Aukštaitijos kultūros ženklas - sutartinės, savita daugiabalsio (polifoninio) dainavimo tradicija, gyvavusi būtent šiaurės rytų aukštaičių krašte. 2010 m. sutartinės įrašytos į UNESCO Reprezentatyvųjį žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą. Su jomis siejami ir tradiciniai pučiamieji - skudučiai bei daudytės (medinės trimitinės triūbos).
Aukštaitija garsi ir naminio alaus tradicija: Biržų, Pasvalio, Pakruojo kraštas laikomas Lietuvos alaus sostine, kur iki šiol gyvuoja kaimiško alaus darymo amatas. Krašto stalui būdingi ežerų žuvies patiekalai, bulviniai valgiai, virtiniai, sūriai ir medus - bitininkystė Aukštaitijoje turi gilias šaknis. Metų ratą ženklina kalendorinės šventės, kurias galima geriau pažinti tradicijų skyriuje.
Ką pamatyti: parkai, dvarai ir piliakalniai
Gamtos kelionėms svarbiausias yra Aukštaitijos nacionalinis parkas - pirmasis Lietuvoje įsteigtas nacionalinis parkas (1974 m.) su Palūšės lankytojų centru, medine Palūšės bažnyčia, Ginučių vandens malūnu, etnografiniais kaimais ir Ladakalnio apžvalgos aikštele, nuo kurios atsiveria ežerų vainikas. Krašto miškus ir upių slėnius gerai pažinti Anykščiuose - čia laukia medžių lajų takas, siaurukas (siaurasis geležinkelis) ir Puntuko akmuo Šventosios slėnyje.
Mėgstantiems istoriją verta aplankyti Stelmužės ąžuolą prie Zarasų - vieną seniausių Europos ąžuolų, Aukštaitijos piliakalnius (Ginučių, Taurapilio ir kt.), Rokiškio bei Burbiškio dvarus. Kraštą patogu derinti su miestų paveldu Panevėžyje, Kaune ir Anykščiuose. Žemiau esančioje lankytinų vietų gijoje rasite visą regiono objektų sąrašą.
Praktiniai patarimai keliautojui
Aukštaitija plati, todėl kelionę verta planuoti pagal kelis traukos taškus: ežerynus (Aukštaitijos nacionalinis parkas, Sartai, Zarasų ežerynas), Anykščių apylinkes ir dvarų maršrutą. Vasarą tinka vandens turizmui baidarėmis Šventąja ar parko ežerais, ruduo gražiausias apžvalgos kalvose ir miškuose, o žiema - slidinėjimui Anykščių kalnuose.
Atstumai tarp objektų nemaži, todėl patogiausia keliauti automobiliu; daugelis dvarų ir muziejų dirba sezoniškai, tad ekskursijas verta užsisakyti iš anksto. Lankantis piliakalniuose ir saugomose teritorijose laikykitės pažymėtų takų, nešiukšlinkite ir saugokite šlaitus - tai kartu kraštovaizdžio ir archeologijos vertybės.
Aukštaitija: dažniausi klausimai
Kur yra Aukštaitija?
Aukštaitija - didžiausias Lietuvos etnografinis regionas šalies šiaurės rytuose ir rytuose. Jam priklauso Utenos, Panevėžio, dalis Vilniaus, Kauno ir Šiaulių apskričių žemių.
Kodėl Aukštaitija taip vadinama?
Pavadinimas kilęs iš aukštesnio, kalvoto krašto reljefo - tai ledynų suformuotų aukštumų ir gilių ežerų regionas. Istoriškai aukštaičių žemės tapo Lietuvos valstybės branduoliu.
Kokia tarmė kalbama Aukštaitijoje?
Aukštaičių tarme, kuri laikoma artimiausia bendrinei Lietuvių kalbai. Ji skirstoma į vakarų, rytų ir pietų aukštaičių patarmes su daugybe vietinių šnektų.
Kas yra sutartinės ir kodėl jos siejamos su Aukštaitija?
Sutartinės - savita daugiabalsio dainavimo tradicija, gyvavusi šiaurės rytų Aukštaitijoje. 2010 m. jos įrašytos į UNESCO nematerialaus kultūros paveldo sąrašą.
Ką būtina pamatyti Aukštaitijoje?
Aukštaitijos nacionalinį parką su Palūše ir Ladakalniu, Anykščius (lajų taką, siauruką, Puntuko akmenį), Stelmužės ąžuolą bei krašto dvarus ir piliakalnius.
Kur Aukštaitijoje gražiausi ežerai?
Daugiausia ir giliausių ežerų telkiasi Aukštaitijos nacionaliniame parke (Tauragno, Baluošo, Lūšių ežerai), taip pat Zarasų bei Sartų ežerynuose.
Kuo garsus Aukštaitijos kraštas, be Gamtos?
Naminio alaus tradicija (ypač Biržų ir Pasvalio krašte), bitininkyste, dvarų kultūra, sutartinėmis bei tankiu piliakalnių tinklu.
Kada geriausia keliauti į Aukštaitiją?
Vasarą tinka vandens turizmui ir ežerų pažinimui, ruduo gražiausias apžvalgos kalvose ir miškuose, o žiemą Anykščiuose veikia slidinėjimo trasos.



