Tradicijos
Lietuvių gyvenimo, bendruomenės ir metų tradicijos
Atraskite gyvenimo ciklo apeigas, šeimos ir kaimo bendruomenės papročius bei kalendorines šventes. Kiekviename gide atskiriame regioną, laikotarpį, konfesiją, socialinę aplinką ir tai, ką iš tikrųjų leidžia teigti šaltiniai.
Metų ratas
Etnografinis kalendorius mėnesiais
Visos kalendorinės tradicijos viename metų rate: sausis, pavasario slenksčiai, vasarvidis, derliaus metas, Vėlinės, Adventas, Kūčios ir Kalėdos.
Lietuvių tradicijų rinkinys
Nuo gimtuvių ir vestuvių iki talkų, laidotuvių ir metų švenčių – ne vienas tariamai universalus scenarijus, o įvairūs istoriniai Lietuvos žmonių gyvenimai.
Gyvenimo ciklo tradicijos
Gimimas, vaikystė, jaunystė, santuoka, mirtis ir atminimas skirtinguose Lietuvos regionuose bei laikotarpiuose.
Lietuvių gimtuvių papročiai apėmė ne vien kūdikio gimimo akimirką.
Žodis „vardynos“ slepia kelis skirtingus reiškinius: menkai dokumentuotą ikikrikščioniško vardo suteikimo praeitį, ilgą su krikštu ir šeimos atmintimi susijusią…
Lietuvių krikštynos jungė bažnytinį krikštą su vaiko priėmimu į šeimos, kaimynystės ir parapijos ryšius.
Tradicinė vaikystė Lietuvos kaime apėmė artimą šeimos gyvenimą, lopšines, vaikų kuriamą folklorą ir žaidimus, bet ir ankstyvą darbą, nelygią socialinę padėtį…
Vakarojimai buvo ne vien pasilinksminimas, o bendro darbo ir pasakojimo vakarai, kuriuose kaimo žmonės verpė, plėšė plunksnas, dainavo, minė mįsles, stebėjo…
Gegužinė – XIX amžiaus pabaigoje Lietuvoje išplitęs jaunimo pasilinksminimas gamtoje, kuriame susitiko šokiai, muzika, pažintys, draugijų veikla ir tautinio…
Tradicinės piršlybos buvo ne vien romantiškas pasipiršimas, o kelių susitikimų tarp dviejų šeimų seka: atklausai, pažintuvės, derybos, jaunikio ūkio apžiūra ir…
Tradicinės lietuvių vestuvės buvo ne vien jungtuvių diena, o ilga dviejų šeimų ir bendruomenių apeigų seka nuo sužadėtuvių iki marčios priėmimo ir atgrąžtų.
Lietuvių vestuvių pulką sudarė ne dekoratyvinė palyda, o laikina pareigų sistema: piršlys derėjosi, svočia globojo ir vaišino, maršalka tvarkė eigą, o kiti…
Jaunosios išleistuvės buvo ilga statuso kaitos seka: mergvakaris ir dainos parengė atsiskyrimui, atsisveikinimas bei kraitis palydėjo iš tėvų namų, o gaubtuvės…
Lietuvių laidotuvių papročiai sudarė nuoseklų gyvenimo ciklo ritualą: pasirengimą mirčiai, mirusiojo parengimą ir šarvojimą, budėjimą bei giedojimą,…
Mirusiojo paminėjimas po laidotuvių Lietuvoje galėjo vykti po kelių dienų, maždaug mėnesio ir per pirmąsias mirties metines.
Namų ir bendruomenės papročiai
Naujo ūkio kūrimas, kaimynų pagalba, bendras darbas, svetingumas, įsipareigojimai ir paprotinė tvarka.
Įkurtuvės buvo ne vien vaišės naujame name.
Tradiciniame Lietuvos kaime ūkio perdavimas reiškė ne vien paveldėtą žemę.
Talkos buvo sutelktinio darbo forma, kai kaimynai, giminės, šeimos nariai ir kartais samdiniai susiburdavo skubiam ar daug rankų reikalaujančiam darbui.
Linamynis buvo linų mynimo talka, per kurią jaujoje ar pirtyje mintuvais laužyti sausi stiebeliai ir nuo pluošto šalinti spaliai.
Kaimynystės papročiai siejo šalia gyvenančius ūkius per skolinimąsi, maisto dalybas, savitarpio darbą, pagalbą ligos, mirties ar gaisro atveju ir bendras…
Kaimo sueiga, daug kur vadinta kuopa, sprendė bendrų ganyklų, kelių, tiltų, prievolių, žalos ir tarpusavio pagalbos klausimus.
Paprotinė teisė buvo vietos bendruomenėje privalomomis laikytų nerašytų normų visuma.
Kapinių šventės – daugiausia Vakarų ir Šiaurės Lietuvos evangelikų bendruomenėse gyvos vasaros pamaldos kapinėse.
Žiema
Nuo Advento ramybės iki Užgavėnių triukšmo – žiemos virsmo šventės.
Kūčios yra svarbiausia Lietuvių žiemos šeimos vakarienė gruodžio 24-osios vakarą: 12 pasninko patiekalų, dalijimasis kalėdaičiu, šienas po staltiese, protėvių…
Kalėdos yra svarbiausia Lietuvių žiemos šventė gruodžio 25-ąją, jungianti Kristaus gimimo paminėjimą, eglutės puošimą, Kalėdų senelio dovanas ir senuosius…
Lietuvių papročiuose Naujieji metai yra tarpušventės dalis tarp Kalėdų ir Trijų Karalių: šeima susėsdavo prie riebesnės vakarienės, linkėdavo sėkmės, spėdavo…
Trys Karaliai sausio 6-ąją užbaigia Kalėdų tarpušventę.
Pusiaužiemis, dažniausiai minimas sausio 25-ąją, žymi žiemos vidurį ir posūkį į pavasarį.
Grabnyčios vasario 2-ąją Lietuvių tradicijoje siejamos su pašventintomis vaškinėmis žvakėmis, vadinamomis graudulinėmis.
Agotinės vasario 5-ąją Lietuvių tradicijoje yra šv. Agotos, Gabijos ir duonos diena.
Adventas Lietuvoje yra Kalėdų laukimo metas, jungiantis bažnytinį susikaupimą ir senus tamsiojo metų laiko papročius.
Pavasaris
Velykų ciklas, gyvulių išginimas ir žemės prabudimo apeigos.
Užgavėnės yra linksma žiemą palydinti Lietuvių šventė: deginama šiaudinė Morė, kaunasi Lašininis su Kanapiniu, vaikšto kaukėti persirengėliai, kepami Saulę…
Velykos yra pavasario ir Kristaus Prisikėlimo šventė: marginami margučiai, supamasi supuoklėse, ridenami kiaušiniai, laukiama Velykų bobutės, o antrą dieną…
Jorė yra Lietuviška pavasario žalumos šventė, kuri žymi Gamtos atbudimą, pirmąją augimo jėgą, Perkūno šviesą, bendruomenės susibūrimą ir gyvosios tradicijos…
Jurginės yra balandžio 23-iosios pavasario šventė, kai šv. Jurgis, žemės ir gyvulių globėjas, simboliškai atrakina žemę.
Sekminės yra vėlyvo pavasario žalumos ir piemenų šventė, švenčiama septintą sekmadienį po Velykų.
Pelenų diena, arba Pelenė, yra trečiadienis po Užgavėnių ir pirmoji Gavėnios diena.
Kaziuko mugė yra kovo pradžios Vilniaus ir visos Lietuvos amatų šventė, kilusi iš šv. Kazimiero dienos.
Gandrinės, arba Blovieščiai, kovo 25-ąją žymi pavasario slenkstį ir gandro sugrįžimą.
Verbų sekmadienis yra paskutinis sekmadienis prieš Velykas.
Melagių diena, arba Aprilis, balandžio 1-ąją Lietuvių tradicijoje buvo ne tik pokštų diena.
Šeštinės yra kilnojama pavasario šventė, švenčiama keturiasdešimtąją dieną po Velykų.
Vasara
Joninių ugnys, kupolinės ir derliaus laukimo šventės.
Rasos šventė yra senoji Lietuvių vasaros Saulėgrįžos šventė, kurioje svarbiausi žolynai, rasa, laužas, vanduo, dainos ir Saulės pasitikimas auštant.
Joninės Lietuvoje sujungia šv. Jono dieną, vardadienio sveikinimus ir senuosius vasaros Saulėgrįžos papročius: laužus, vainikus, kupoles, dainas ir paparčio…
Žolinė yra rugpjūčio 15-osios derliaus ir žolynų šventė.
Devintinės, arba Švč. Kristaus Kūno ir Kraujo šventė, Lietuvių papročiuose išsiskiria žalumynais: bažnyčių puošimu berželiais, devyniais rūtos ir vaistažolių…
Petrinės, arba Šv. Petro ir Povilo diena, birželio 29-ąją Lietuvių papročiuose veikia kaip antroji vasarvidžio šventė po Joninių.
Oninės, liepos 26-oji, Lietuvių kalendoriuje eina greta Jokūbinių ir žymi įdienojusios vasaros, naujos duonos ir rugiapjūtės pabaigtuvių laiką.
Ruduo
Derliaus pabaigtuvės ir Vėlinių susikaupimas – metų rato pabaiga.
Vėlinės yra lapkričio 1-2 dienomis minima mirusiųjų pagerbimo šventė.
Mykolinės, arba rugsėjo 29-osios Šv. Mykolo diena, Lietuvių rudens kalendoriuje siejasi su senosiomis Dagotuvėmis: sudygusiais žiemkenčiais, derliaus pabaigos…
Martyninės lapkričio 11-ąją žymi rudens pabaigą, samdinių metų atsiskaitymą ir ganiavos užbaigimą.
Andriejinės lapkričio 30-osios slenkstyje žymi Advento pradžios laukimą ir tylų namų būrimų laiką.