- Vieta
- Rokiškio rajono savivaldybė
- Regionas
- Aukštaitija
- Tipas
- nacionalinės reikšmės archeologijos paminklas su daugiažiede gynybine sistema ir didele papėdės gyvenviete
- Adresas
- Piliakalnio g. 5, Moškėnų k., Rokiškio r.
- Koordinatės
- 55.96826, 25.43925
- Kiek skirti laiko
- 45-75 min. užlipimui, aikštelei ir gynybinių žiedų apžiūrai
- Geriausias metas
- sausu oru nuo vėlyvo pavasario iki rudens; be lapų geriau matyti reljefą, bet laiptai gali būti slidūs
Laukupėnų piliakalnis, Moškėnų, Laukupėnų piliakalnis su gyvenviete, Moškėnai Hillfort
Kalva, aikštelė ir keli gynybos žiedai
Piliakalnis įrengtas atskiroje masyvioje kalvoje Laukupės kairiajame krante. Upelis, sureguliuotas intakas ir žema drėgna slėnio dalis natūraliai saugojo prieigas, o 20-30 m aukščio statūs šlaitai pavertė viršūnę sunkiai pasiekiama.
Dabartinė beveik keturkampė aikštelė yra apie 50 x 38 m dydžio ir pailga pietryčių-šiaurės vakarų kryptimi. Vakariniame krašte geriausiai išlikęs apie 0,5 m aukščio bei 5 m pločio pylimas, tačiau tikrasis komplekso mastas matyti leidžiantis akimis žemyn šlaitu.
Pirmąjį žiedą sudaro maždaug 210 m ilgio, iki 1,8 m aukščio ir 8 m pločio pylimas su grioviu, antrąjį - apie 275 m ilgio, iki 2 m aukščio ir 10 m pločio pylimas. Šiandien grioviai atrodo seklūs, nes aprašomas išlikęs paviršiaus reljefas, o kasinėjant jų dugnas aptiktas gerokai giliau.
Gyvenimas čia truko ne vieną trumpą laikotarpį
KVR kompleksą datuoja nuo I tūkstantmečio pr. Kr. pabaigos iki II tūkstantmečio po Kr. pradžios. Tai plati riba, nes piliakalnio dalys ir radiniai priklauso skirtingiems etapams. Ankstyviausią veiklą liudija pylimo sampile rasta brūkšniuotoji keramika.
Pirmoji aikštelė buvo mažesnė, maždaug 32 x 20 m, ir apjuosta apie 1 m gylio bei 6 m pločio grioviu. Vėliau griovys užpiltas, aikštelė išplėsta, o kraštuose bent dviem etapais kloti netaisyklingi akmenų grindiniai. Dabartinė gynybinė sistema yra ilgų pertvarkymų, ne vienkartinės statybos rezultatas.
Aplink visą kalvą plytėjo apie 5 ha papėdės gyvenvietė. Grublėta, lygi, gnaibyta ir dalinai žiesta keramika rodo gyvenimą nuo I tūkstantmečio vidurio ar antros pusės iki II tūkstantmečio pradžios. Tai buvo ne vien viršūnės slėptuvė, bet didesnio gyvenamojo bei amatų komplekso centras.
Ką rado Krzywickis ir 2013 m. archeologai
1909 ir 1911 m. Ludwikas Krzywickis ištyrė 860 m², daugiausia aikštelės pakraščiuose, ir užfiksavo iki 1 m storio kultūrinį sluoksnį. Suskaičiuoti 472 dirbiniai: titnago peilių, akmens kirvių ir galąstuvų dalys, moliniai verpstukai bei liejimo formos, kaulo įrankiai, geležiniai peiliai, ietigalių dalys, pjautuvai ir žalvariniai papuošalai.
Radinių įvairovė liudija maisto ruošimą, audimą ir verpimą, metalo liejimą bei apdirbimą, medžioklę ar kovą. Gyvulių kaulai ir molio tinkas papildo kasdienybės vaizdą, o neleidžia piliakalnio sutraukti vien į karo tvirtovės istoriją.
2013 m., prieš įrengiant lankymo infrastruktūrą, ištirta 239,75 m² ir geofiziškai ar kitaip žvalgyta dar apie 103 m². Gyvenvietėje rasta keramikos, šlako, tinko, verpstukų bei geležies fragmentų, o pirmojo griovio dugne - įmovinis ietigalis. Radiniai perduoti Rokiškio krašto muziejui.
Sėlos kontekstas be per drąsių išvadų
Moškėnai yra istorinės Sėlos erdvėje ir dažnai pristatomi kaip sėlių paveldo vieta. Vėlyvieji piliakalnio bei gyvenvietės etapai galėjo būti susiję su sėlių bendruomenėmis, todėl toks regioninis kontekstas yra prasmingas.
Vis dėlto archeologinė seka prasideda gerokai anksčiau už rašytiniuose šaltiniuose aiškiau matomus viduramžių sėlius. Negalima visų šimtmečių radinių automatiškai priskirti vienai genčiai, kaip ir nėra pirminio rašytinio šaltinio, įvardijančio konkrečią Moškėnų pilį, valdovą ar mūšį.
Pasakojimas, kad vėlyva tvirtovė gynėsi nuo Livonijos ordino, dera su platesne regiono istorija, bet nėra tiesiogiai įrodytas šiam piliakalniui. Atsakingiau kalbėti apie ilgalaikį įtvirtintą centrą, kurio paskutinius etapus galima svarstyti istorinio Sėlos krašto kontekste.
Laiptai, vaizdai ir atskirai pasakojama legenda
Lankytojus pasitinka nedidelė žvyruota aikštelė, informacinis stendas ir ilgi mediniai laiptai su turėklais pietiniame šlaite. Pakilimas status ir nepritaikytas vežimėliui. Sausu oru avėkite sukibimą turinčius batus, o po lietaus, šalnos ar sniego įvertinkite, ar laiptai saugūs.
Viršuje yra prižiūrima žolė, suolai ir vietomis aukštos pušys. Medžių lapija vasarą riboja panoramą, bet kartu padeda perskaityti pylimų reljefą. Vietos žmonės čia rengdavo Sekminių susibūrimus ir šokius; tai dokumentuota vėlesnė etnografinė tradicija, ne įrodymas apie priešistorines apeigas.
Legenda pasakoja apie žiaurų Meškėną, jo dukrą Laukupėlę, ištikimą sūnų Tylutį, sėlių išdavystę ir Perkūno sunaikintą ąžuolinę pilį. Kitas motyvas teigia, kad švedai kalną sunešė kepurėmis. Abu pasakojimai yra tautosaka, o archeologija rodo natūralią kalvą, ilgai žmonių formuotą pylimais ir grioviais.
