- Vieta
- Panevėžys, Panevėžio miesto savivaldybė
- Regionas
- Aukštaitija
- Tipas
- Privatiems renginiams pritaikytas keturių aukštų mūrinis kepurinis vėjo malūnas, KVR kodas 33495
- Adresas
- Ramygalos g. 121A, Panevėžys
- Koordinatės
- 55.71500, 24.36999
- Kiek skirti laiko
- 15-25 min. eksterjerui nuo viešų prieigų; vidaus lankymas - tik iš anksto gavus administratoriaus patvirtinimą
- Geriausias metas
- sausa diena eksterjerui; vidaus apžiūrai ar renginiui - tik iš anksto gavus vietos administratoriaus patvirtinimą
Pranckūno malūnas, Z. Pranckūno vėjo malūnas, Malūnas Panevėžyje, Vėjo malūnas, KVR 33495
Pavadinimas I nėra KVR numeris, todėl pirmiausia tikrinkite adresą ir kodą
Šiame kataloge Panevėžio vėjo malūnas I reiškia restauruotą Pranckūno malūną Ramygalos g. 121A. Jo vienareikšmis paveldo identifikatorius yra KVR kodas 33495. Pats registras abiejų Ramygalos gatvės statinių nevadina nei I, nei II - abiejų oficialus pavadinimas yra tiesiog Vėjo malūnas. Romėniškas numeris yra lankytinų vietų katalogų sutartinis žymėjimas, o kai kurie katalogai jį taiko priešingai.
Kitas malūnas stovi maždaug 130 m į šiaurę, prie Ramygalos g. 111A. Tai apie 1880 m. statytas Biežio malūnas, kurio KVR kodas 33494. Jį lengva atpažinti iš observatorijos kupolą primenančios viršutinės dalies ir išorinio apėjimo. Šio puslapio objektas, kodas 33495, turi raudonų plytų korpusą, akmenų cokolį, tamsią daugiakampę kepurę ir keturis atkurtus grotinius sparnus.
Koordinatės 55.715004, 24.369995 žymi patį 121A malūno bokštą Geoportal ortofotografijoje, todėl tai yra vietos, ne gatvės ar kvartalo, žyma. 2024 m. savivaldybės sklypo formavimo brėžinys taip pat sieja 121A sklypą ir UAB Deliuvis, o dabartinis KVR įrašas malūnui tebenumato adresą Ramygalos g. 121A.
1875 m. Pranckūno malūnas darbą tęsė iki 1980-ųjų
Dabartinis KVR įrašas malūną datuoja 1875 m., nors Panevėžio savivaldybės senesniame paveldo sąraše nurodyti 1878 m. Šiame puslapyje pirmenybė teikiama naujesnei KVR apskaitai, o skirtumas paliekamas matomas, nes XIX a. malūnų statybos datos šaltiniuose dažnai apvalinamos arba tikslinamos pagal vėliau rastus dokumentus.
Tarpukariu malūnui buvo pritaikytas lokomobilis, todėl grūdus buvo galima malti nepasikliaujant vien vėju. 1931 m. statinį iš Mikalajūno įsigijo Zenonas Pranckūnas. Greta veikė milo vėlimo ir dažymo dirbtuvės, tad vieta buvo ne romantiška dekoracija, o kelių amatų bei gamybos darbų mazgas miesto pakraštyje.
Po Antrojo pasaulinio karo malūnas nacionalizuotas. Jis priklausė Pramkombinatui, vėliau gyventojų buitinio aptarnavimo kombinatui, tačiau savo pagrindinę paskirtį dar išlaikė: KVR nurodo, kad grūdai čia malti iki 1980-ųjų, kai susidėvėjus įrangai veikla sustabdyta.
Keturių aukštų bokštą laiko akmenų cokolis ir storas plytų mūras
KVR 2025 m. aprašas fiksuoja keturių aukštų, kompaktišką nupjauto kūgio formos tūrį. Apatinę dalį juosia platus skaldytų lauko akmenų mūro cokolis, aukščiau kyla raudonų keraminių plytų sienos. Langų ir durų angas pabrėžia lenktos plytų sąramos, šoniniai apvadai ir profiliuoti karnizai. Toks siaurėjantis mūrinis korpusas būdingas kepuriniam, dažnai olandišku vadinamam, malūnui.
Dabartinė tamsi kepurė KVR aiškiai įvardyta kaip neautentiška, o medinių sparnų tipas - atkurtas. Sparnai svarbūs atkuriant miesto siluetą, tačiau registre ir vietos informacijoje nerasta patvirtinimo, kad jie šiandien suka išlikusią malimo įrangą. Todėl malūną reikia vertinti kaip restauruotą architektūros ir technikos paveldo statinį, ne veikiantį grūdų malūną.
Viename fasade matomi išoriniai metaliniai priešgaisriniai laiptai. KVR juos išskiria iš saugomos fasado architektūros visumos, taigi tai vėlesnė saugos ir naudojimo detalė, o ne XIX a. malūno technologijos dalis. 2025 m. fotofiksacijoje pagrindinė tūrio bei fasadų būklė įvertinta gerai, o dalies mūro ir angų - nuo patenkinamos iki geros.
Neįvykusį muziejų pakeitė restoranas, o dabar veikia užsakoma renginių erdvė
1988 m. pradėta rekonstrukcija turėjo paruošti malūną Panevėžio kraštotyros muziejaus Gamtos skyriui. Muziejus neatsidarė, nes erdvė netiko vertybėms eksponuoti. 1992 m. pastatas grąžintas Pranckūno įpėdiniams, vėliau buvo nuomojamas ir jame kurį laiką veikė restoranas. Ši chronologija paaiškina, kodėl viduje nebereikia tikėtis išlikusios vientisos XIX a. malimo sistemos.
2011 m. malūną su sklypu įsigijo UAB Deliuvis. KVR šaltinių sąraše nurodyti 2012 m. pritaikymo ir 2014 m. sparnų restauravimo projektai, o registre pažymėta, kad bendrovė atnaujino išorės vaizdą ir sumontavo sparnus. Naujausia 2025 m. KVR fotofiksacija rodo sutvarkytą raudonų plytų bokštą bei prižiūrimą aplinką.
Oficialus vietos kanalas malūną pristato kaip iš anksto užsakomą erdvę privačioms šventėms ir konferencijoms. Tai nėra nuolatinė ekspozicija ar kasdien atviras restoranas. Salės talpa, maitinimas, renginio kaina ir leidžiamos erdvės priklauso nuo konkretaus užsakymo, todėl viską patvirtinkite tiesiogiai prieš planuodami atvykimą.
Eksterjerą apžiūrėkite pagarbiai, o vidaus vizitą derinkite iš anksto
Trumpai lauko apžiūrai pakanka 15-25 minučių. Iš viešos prieigos ir sutvarkyto privažiavimo gerai matyti akmenų cokolis, plytų mūras, atkurtų sparnų kryžius ir malūno santykis su plokščiu Panevėžio pakraščio kraštovaizdžiu. Neikite už užtvarų, nelipkite išoriniais laiptais ir nebandykite patekti pro neužrakintas duris be administratoriaus leidimo.
KVR nenurodo viešų lankymo valandų ar bilieto, o vieta veikia pagal renginių užsakymus. Eksterjero matomumas nuo prieigos nereiškia, kad kiemas, automobilių vietos ar vidus visada laisvai prieinami. Prieš atvykdami į renginį oficialiame vietos kanale patvirtinkite laiką, kainą, parkavimą ir ar galima trumpa pažintinė apžiūra.
Prie malūno veda kieta danga, tačiau viešai nepaskelbtas išsamus prieinamumo auditas. Keturių aukštų siaurėjantis istorinis tūris ir vidaus laiptai riboja judėjimą tarp lygių. Žmogui su vežimėliu ar kitais judėjimo poreikiais verta iš anksto klausti, kuri pirmojo aukšto dalis pasiekiama ir ar renginiui numatyta tinkama sanitarinė bei parkavimo vieta.
