Kulionys, Čiulėnų seniūnija, Molėtų rajono savivaldybė
Molėtų rajonas
piliakalnis su papėdės gyvenviete prie Želvų ežero
55.31694, 25.55083
30-60 min.
sausas pavasaris arba ruduo, kai aiškiau matomi pylimai ir ežero šlaitai
Kulionys, Kulionių piliakalnis su gyvenviete
Pusiasalio piliakalnis tarp dviejų ežerų
VLE nurodo, kad Kulionių piliakalnis su papėdės gyvenviete yra Molėtų rajono savivaldybės teritorijoje, Kulionių kaimo (Čiulėnų seniūnija) šiaurės vakariniame pakraštyje, Želvų ežero pietrytiniame krante, pusiasalyje tarp Želvų ir Trinktinio ežerų. Tai nacionalinės reikšmės valstybės saugoma kultūros vertybė ir archeologijos paminklas (paskelbtas 1998 m.), todėl vieta turi aiškų teisinį statusą, o ne tik vietinį pavadinimą.
Lankytojų kalboje ši kalva kartais ieškoma kaip alkas prie Kulionių, bet autoritetinguose šaltiniuose ji aprašoma būtent kaip piliakalnis su gyvenviete, o ne kaip atskirai patvirtinta alkavietė. Todėl puslapyje vartojamas oficialus piliakalnio vardas, o alko vardas paliekamas kaip atsargus kultūrinio konteksto ženklas. VLE pažymi, kad piliakalnis įrengtas pusiasalio aukščiausios, 86 m absoliutaus aukščio kalvos vietoje ir yra apaugęs medžiais, o iš šiaurės ir vakarų jį juosia Želvų, iš rytų - Trinktinio ežeras, pietuose - laukai.
Aikštelė ir du gynybiniai pylimai
VLE nurodo, kad piliakalnio šlaitai nuo ežerų pusės statūs, apie 30 m aukščio, o jų viršutinė dalis išlyginta. Aikštelė iškiliu viduriu, stačiakampė, 75 x 60 m dydžio. Jos šiauriniame pakraštyje yra žemo pylimo liekanų, o pietiniame - 22 m ilgio ir 1,2 m aukščio pylimas. Už jo, 5,5 m žemiau aikštelės krašto, supiltas antras, net 92 m ilgio ir 1,2 m aukščio pylimas, todėl pietinė pusė įtvirtinta dviem gynybinėmis linijomis.
Tai nėra vieta, kurią suprasite iš vieno žvilgsnio nuo kelio. Reikia eiti taku, žiūrėti į reljefą ir leisti akiai atskirti natūralų pusiasalio šlaitą nuo žmogaus supiltų pylimų. Būtent dėl to Kulionys yra geras piliakalnis tiems, kurie nori matyti ne rekonstruotą dekoraciją, o tikrą žemės darbų logiką: ilgesnis pietinis pylimas saugojo prieinamiausią, sausumos pusę, o ežerai gynė likusias kryptis.
Tarasenkos tyrimai ir radiniai
VLE nurodo, kad 1931 m. archeologas Petras Tarasenka ištyrė 10 m2 plotą aikštelės pietrytinėje dalyje. Kultūrinis sluoksnis čia siekia 0,5 m storio. Rasta lipdytos brūkšniuotu paviršiumi ir žiestos keramikos, puoštos banguotų linijų ornamentu, gyvulių kaulų, aptikta smulkių degėsių. Žiesta banguoto ornamento keramika rodo, kad vieta naudota ir pirmojo tūkstantmečio pabaigoje bei viduramžiais, o ne vien ankstyvajame geležies amžiuje.
VLE nurodo, kad radiniai saugomi Vytauto Didžiojo karo muziejuje Kaune, todėl Kulionių paveldą galima pamatyti ne tik vietoje, bet ir muziejaus ekspozicijoje. Pagal VLE piliakalnis datuojamas plačiu laikotarpiu - nuo 2-1 a. prieš Kristų iki 12-14 a. po Kristaus, todėl Kulionys priklauso ilgam ežerų krašto apgyvendinimo ir gynybos sluoksniui, trukusiam daugiau nei tūkstantmetį.
Papėdės gyvenvietė
VLE nurodo, kad Kulionių piliakalnio šiaurės vakarų papėdėje aptikta senovės gyvenvietė. Tokia papėdės gyvenvietė yra įprastas piliakalnių komplekso elementas: kalva buvo gynybinis ir valdžios branduolys, o nuolatinis gyvenimas vyko žemiau, prie vandens ir dirbamų laukų, todėl Kulionys laikytini ne pavieniu kalnu, o gyvenamosios vietos visuma.
Lankytojui tai svarbu suprasti, nes papėdės gyvenvietės paviršiuje paprastai nematyti įspūdingų formų - jos vertė archeologinė, slypinti dirvožemyje. Dėl to nereikia kasinėti ar ieškoti radinių pačiam: papėdės sluoksnis yra saugomas kaip to paties archeologijos paminklo dalis.
Padavimai apie prasmegusią bažnyčią
Prie Kulionių piliakalnio užrašyti padavimai pasakoja apie prasmegusią bažnyčią, žmonių girdimus varpus ir per ežerą kadaise ėjusį tiltą į pilį. Tokie pasakojimai nėra archeologinis įrodymas, bet jie svarbūs vietos atminčiai: kalva aiškinta kaip nepaprasta vieta, kur žemės paviršius slepia buvusį gyvenimą. Prasmegusios bažnyčios ir skambančių varpų motyvas būdingas visam Molėtų ežerų kraštui, todėl Kulionių padavimą verta skaityti kartu su gretimų ežerų tautosaka.
Todėl lankant verta aiškiai atskirti dokumentuotus faktus nuo padavimo. Faktai kalba apie piliakalnį, papėdės gyvenvietę, du pylimus ir keramiką; padavimai parodo, kaip vietiniai žmonės aiškino kalvos kilmę ir jos santykį su ežeru. Abu sluoksniai vertingi tik tada, kai nesumaišomi į vieną pasakojimą.
Kaip nueiti iki piliakalnio
Piliakalnis patogiai pasiekiamas Kulionyse nuo Molėtų astronomijos observatorijos ir Lietuvos etnokosmologijos muziejaus pusės. Praktikoje neprivažiavus administracinio pastato ant kalno reikia pasukti į miško taką ir eiti keletą šimtų metrų, dažnai pereinant per ežero įlankos lieptą, todėl avėti verta neslidžius batus.
Takai ir lieptai gamtinėje aplinkoje gali keistis, o po lietaus statūs ežerų šlaitai būna slidūs, todėl piliakalnį patogiausia lankyti sausą pavasarį ar rudenį, kai geriau matyti ir pylimai. Lankymas savarankiškas ir lauko sąlygų; jei tą pačią dieną planuojate muziejų ar observatoriją, jų darbo laiką būtina tikrinti atskirai oficialiuose puslapiuose.
