- Vieta
- Biržų rajono savivaldybė
- Regionas
- Aukštaitija
- Tipas
- karstinis parkas, mineralinis šaltinis ir Gamtos paveldo objektas
- Koordinatės
- 56.20010, 24.62350
- Kiek skirti laiko
- 30-60 min.; daugiau derinant su Biržų regioninio parko objektais
- Geriausias metas
- pavasarį ir vasarą parko takams, rudenį ramesniam Gamtos stebėjimui
Smardonės šaltinis, Likėnų parkas
Karstinis šaltinis parke
Likėnų parkas ir Smardonės šaltinis yra viena aiškiausių vietų pamatyti Biržų krašto karstinę Gamtą be ilgo žygio. Smardonė išteka Likėnų parke, Biržų regioninio parko aplinkoje, ir įteka į Smardonę, Tatulos dešinįjį intaką.
Smardonės šaltinis nuo 2000 m. yra hidrogeologinis Gamtos paveldo objektas ir Gamtos paminklas. Tai reiškia, kad čia svarbiausia ne vien gražus parkas, bet ir geologinis procesas, kuris formuoja visą Šiaurės Lietuvos karstinį kraštovaizdį.
Smegduobinis duburys, debitas ir vandens sudėtis
Šaltinis spūdinis, trykšta iš piltuvo formos karstinės įgriuvos. Dubens skersmuo siekia apie 18 m ir 1,5-3 m gylį; dugnas dumblingas, krantai sutvirtinti akmenimis. Vanduo nuteka į vakarus apie 3 m pločio ir 15 cm gylio tėkme, kuri už kelių šimtų metrų įteka į Smardonę (Tatulos dešinįjį intaką; ilgis 3,94 km), o saugomų teritorijų aprašyme minimi 15 ir 17 m skersmenys bei du sūkuringi duburiai.
Šaltinio debitas kaitus, didžiausias per pavasario polaidį; vidutinis - apie 122,6 l/s. Iki 1961 m. Smardonė buvo veržliausias šaltinis Lietuvoje - iki 540 l/s. Vanduo ateina iš sukarstėjusių viršutinio devono Tatulos svitos uolienų; jis mažai mineralizuotas (bendroji mineralizacija apie 2,4 g/l), kalcio sulfatinis, hidrokarbonatinis, silpnai šarminis (pH apie 7,4), labai kietas (bendrasis kietumas 33,93 mg-ekv/l), šaltas (apie 7,6 °C), skaidrus, kartoko skonio ir turi silpną sieros vandenilio kvapą, nuo kurio kilo šaltinio atpažįstamumas. Žiemą jis neužšąla.
Gydomosios vietos ir Likėnų kurorto istorija
Rašytiniai šaltinio vandens gydomojo naudojimo paminėjimai siekia 1587 m., kai prie Biržų minima gydykla, naudojusi Smardonės versmių mineralinį vandenį. Pirmasis šaltinį paminėjo Mintaujos gimnazijos mokytojas J. Ferberis (1743-1790), o 1816-1818 m. cheminę sudėtį pirmasis ištyrė fizikochemikas Teodoras von Grotthussas (jo atminimui prie šaltinio pastatyta tautodailininko Algirdo Butkevičiaus sukurta ąžuolinė skulptūra su bareljefu).
1890 m. gydytojo L. Chodakausko rūpesčiu vanduo ištirtas Rygos politechnikos institute, o Likėnų dvaro teritorijoje įrengtas viešbutis ir gydyklos pastatas - pradėjo veikti kurortas; 1890-1891 m. čia gydėsi 168 ligoniai, bet 1891 m. sudegus vonios pastatui kurorto nebeliko. 1938 m. Biržų ligoninės vyriausiojo gydytojo Jokūbo Mikelėno iniciatyva įsteigtas Likėnų kurortas su gydykla ir viešbučiu, o 1939 m. čia gydėsi 610 ligonių. Šiandien Likėnuose veikia reabilitacijos ligoninė, naudojanti iš gręžinių gaunamą mineralinį vandenį ir durpyno gydomąjį purvą, bet patį Smardonės šaltinį būtina pateikti atsargiai: jo vanduo anksčiau naudotas gydymui, o dabar nebenaudojamas, todėl jo nereikėtų gerti ar naudoti gydymui.
Likėnų parkas
Likėnų parkas supa šaltinį ir turi savo vertę: jame yra 68 medžių ir krūmų rūšys, tvenkinys, šaltiniai, netolima natūralaus miško riba, asfaltuota prieiga ir biotualetas. Parke yra ir tautodailininkų skulptūrų; jo kūrėju laikomas agronomas J. Narušis, kurį 1941 m. birželį per gyventojų trėmimą nužudė sovietų aktyvistai.
Parkas leidžia karstinį objektą apžiūrėti ramiai. Čia patogu sustoti trumpai, bet verta skirti laiko paaiškinti sau, kad vandens kvapas, duburys, tvenkiniai ir aplinkinė žemė yra vienos geologinės sistemos dalys.
Lankymas
Atskiro objekto bilieto ar darbo laiko nerasta. Tai lauko Gamtos ir parko objektas, tačiau lankant reikia laikytis saugomos teritorijos taisyklių, nebristi į šaltinį ir nenaudoti vandens kaip gydomojo be oficialios medicininės paskirties.
Likėnus patogiausia derinti su Karvės ola, Kirkilais, Biržų pilimi ir Astravu. Trumpam sustojimui pakanka 30-60 min., bet Biržų regioninio parko maršrutui verta skirti pusdienį.
