- Vieta
- Anykščių ir Kupiškio rajonų savivaldybės
- Regionas
- Aukštaitija
- Tipas
- Aukštaitijos miškų masyvas, saugomų buveinių ir partizanų istorijos kraštovaizdis
- Koordinatės
- 55.56720, 25.17070
- Kiek skirti laiko
- nuo 1-2 val. pasirinktam takui iki visos dienos miško maršrutui
- Geriausias metas
- sausas vasaros ar rudens savaitgalis, kai patogu eiti miško keliais
Šimonių miškai
Šimonių giria: didelis Aukštaitijos miškų masyvas
Šimonių giria plyti Anykščių ir Kupiškio rajonuose, Šventosios dešiniajame krante, maždaug 4 km į vakarus nuo Svėdasų. Bendras girios plotas siekia 13 500 ha, iš jų 10 870 ha apaugę mišku. Apie 89 proc. masyvo yra valstybinės reikšmės miškai, priklausantys Valstybinių miškų urėdijos Rokiškio regioninio padalinio Šimonių girininkijai bei Anykščių padalinio Mikierių ir Troškūnų girininkijoms; likusi dalis - privatūs miškai.
Tai nėra nacionalinis ar regioninis parkas kaip administracinis vienetas, todėl tiksliau ją vadinti giria, miškų masyvu ir saugomų buveinių kraštovaizdžiu. Reljefas banguotas, vietomis kalvotas; medynų vidutinis amžius apie 54 m., todėl miškas atrodo brandus, bet jame netrūksta ir jaunuolynų. Dalis teritorijos patenka į draustinius ir kitas saugomas teritorijas.
Miškai, ežerai ir Šimonių girios pelkės
Girią sudaro Šimonių, Akmenos, Andrioniškio ir Asiūklinės miškai. Per masyvą teka Šventosios dešinieji intakai Pelyša ir Šaltupis bei Jaros dešinysis intakas Iženas - todėl giria yra ne vienalytis miškas, o upelių, slėnių ir vandenskyrų raizginys.
Girioje yra 15 ežerų, tarp didesnių minimi Iženas, Kuojinis, Priegodas ir Skaistis. Didžiausios pelkės - Iženo ir Uogšilio. Dėl šlapynių, ežerų ir upelių Šimonių giria yra ne vien sausas pušynas, bet ir vandens telkinių bei pelkių sistema.
Šimonių girios medynai ir saugomos buveinės
Medynų sudėtis įvairi: pušynai sudaro 55 proc., eglynai 22 proc., beržynai 15 proc., juodalksnynai 6 proc., drebulynai ir baltalksnynai po 1 proc. Šie skaičiai padeda suprasti, kodėl lankytojui giria dažnai atrodo kaip pušynų kraštas, nors yra įvairesnė.
Girioje įsteigti kraštovaizdžio Šventosios draustinis, geologinis Pelyšos draustinis ir telmologinis Iženo draustinis. Taip pat minima 3 kurtinių tuokvietes, 3 kertines miško buveines (5,1 ha) ir į Lietuvos raudonąją knygą įrašytų paukščių lizdavietes bei perimvietes. Tarp Gamtos ir kultūros objektų minimi Pelyšos atodanga, Aluotų (Druskių) piliakalnis, mitologinis Katinų akmuo ir Pašvenčio etnokultūros sodyba.
Šimonių girios partizanų istorija
Antrojo pasaulinio karo metais girioje veikė sovietų partizanų būrys, o po karo čia telkėsi Lietuvos partizanai. 1944-1953 m. Šimonių girioje veikė Vytauto apygardos, o nuo 1947 m. gegužės 1 d. - Algimanto apygardos Šarūno rinktinės kovotojai. Vienu metu girioje telkėsi 6 būriai - apie 180 ginkluotų partizanų; čia dažnai vyko srities vadų sąskrydžiai ir susitikimai su Vakarų bei Pietų Lietuvos partizanų ryšininkais.
Ypač tragiškas buvo 1949 m. lapkričio 1-2 d. įvykis, kai sovietų kariai susprogdino 8 bunkerius: žuvo 33 partizanai, 10 pateko į nelaisvę, sunaikinti Algimanto apygardos ir Šarūno rinktinės štabai. Po 1950 m. Algimanto apygarda buvo išformuota, bet organizuotas pasipriešinimas girioje tęsėsi iki 1953 m. Tai ne vien Gamtos vieta, bet ir rezistencijos atminties kraštovaizdis, todėl partizanų žūties vietose verta elgtis pagarbiai.
Lankymo atsargumas
Šimonių giria neturi vieno bilieto ar darbo laiko. Konkretus lankymas priklauso nuo pasirinktų kelių, takų, saugomų teritorijų ir sezono. Saugomose buveinėse ir draustiniuose būtina laikytis vietos taisyklių.
Jei vykstate pirmą kartą, rinkitės aiškų maršrutą ir venkite nežymėtų miško kelių be navigacijos. Miškas didelis, dalis vietų šlapios, todėl avalynė, vanduo ir atsarginis planas čia svarbesni nei trumpame parke.
