- Vieta
- Jonavos rajono savivaldybė
- Regionas
- Aukštaitija
- Tipas
- nacionalinės reikšmės XIV a. piliakalnis su 160 x 59 m aikštele, daugiaeile pylimų sistema ir eroduojančiu Neries skardžiu
- Adresas
- Mažųjų Žinėnų k., Kulvos sen., Jonavos r.
- Koordinatės
- 55.01906, 24.10668
- Kiek skirti laiko
- 45-90 min. aikštelei, pylimams ir saugiai Neries panoramai; ilgiau leidžiantis miško takais link Šlėnos
- Geriausias metas
- sausas balandžio pabaigos ar spalio pirmos pusės rytas, kai medžių lajos mažiau užstoja Nerį; po liūčių ir atlydžio skardžio venkite
Mažieji Žinėnai mound, Žinėnų piliakalnis, Pylimas, Švedų kalnas
160 x 59 m aikštelė yra milžiniška, bet beveik pusę rytinės dalies jau nusinešė Neris
Piliakalnis įrengtas Mažųjų Žinėnų miške, dešiniajame Neries krante, aukštumos kyšulyje tarp upės ir į ją įtekančios Šlėnos. Google Maps taškas 55.019059, 24.106677 sutampa su archeologinio objekto centru, tačiau į vietą neveda įprasta miesto gatvė. Paskutinė privažiavimo atkarpa ir miško keliukai priklauso nuo sezono, todėl automobilį palikite tik ten, kur jis neblokuoja pravažiavimo ir neardo miško paklotės.
Išlikusi aikštelė yra trikampė, beveik pusmėnulio formos, apie 160 m ilgio ir 59 m pločio, o jos vidurys kyla dar 4-5 m. VLE ją pagrįstai vadina vienu didžiausių Lietuvos piliakalnių. Mastą sunku pajusti iš vienos vietos, nes aikštelę dengia lapuočiai, pavienės eglės bei pušys, o žemių pylimai iš pirmo žvilgsnio primena natūralias miško terasas.
Dabartinis planas yra nepilnas. Tyrėjai mano, kad rytinė aikštelės dalis, gal net apie pusė pirminio ploto, nuslinko į Nerį dar iki XX a. Ties erozijos kraštu piliakalnis baigiasi ne nuolaidžiu šlaitu, o staigiu atodangos lūžiu, todėl reali saugi lankymo riba yra gerokai toliau nuo krašto nei gražiausias fotografavimo taškas.
Pylimų ir griovių sistema rodo tris skubius didžiojo šiaurinio pylimo plėtimo etapus
Šiauriniame aikštelės pakraštyje supiltas apie 75 m ilgio pagrindinis pylimas. Iki 3,5 m aukščio ir ties pagrindu iki 18 m pločio jo masyvas išoriniu šlaitu leidžiasi į maždaug 11 m pločio ir 1,5 m gylio įdubą. Vakarų ir pietų šlaituose įtvirtinimus pratęsia terasos, keli grioviai ir iki 130 m ilgio pylimas; vakariniame šlaite persikeitusi jų kryptis gali žymėti senąjį įvažiavimą.
2010 m. per eroduojantį didžiojo pylimo galą archeologai iškasė pjūvį ir atskyrė tris statybos etapus. Pirmasis rudo molio pylimas buvo apie 1,2 m aukščio ir 5 m pločio ties pagrindu, antrasis padidintas iki 2,5 m aukščio bei 8 m pločio, o trečiasis pjūvio vietoje siekė 3,5 m aukštį ir 12 m plotį. Kiekvieno etapo paviršių tvirtino akmenimis, nors vėliausias grindinys išliko tik fragmentais.
Visų trijų etapų medžiaga ir būdas panašūs, todėl tyrėjai mano, kad pylimas didintas per gana trumpą laiką. Įdomu, kad išorinė 18 m pločio ir apie 1 m gylio dauba, ilgai laikyta gynybiniu grioviu, greičiausiai pirmiausia buvo vieta moliui kasti. Vėliausiam pylimui žemė galėjo būti nukasta ir nuo aukščiausios aikštelės dalies, kartu ją išlyginant.
Apie pylimą žinota 1935 m., bet piliakalnis iš naujo atpažintas tik per 1988 m. protesto žygį
Valstybės archeologijos komisija 1935 m. gavo žinią apie prie Šlėnos žiočių esantį pylimą, kuriame esą randama senienų. Tų pačių metų vietovardžių anketoje prie Neries minėtas apie 3 ha Švedų kalnas. Dokumentai keliavo tarp Jonavos ir Lapių policijos bei girininkijos, žemės savininkas pasižadėjo vietą saugoti, tačiau piliakalnis nebuvo profesionaliai aprašytas ir žinia archyvuose nugulė pusšimčiui metų.
1988 m. ekologinio protesto žygio Nerimi dalyviai Aras Baniulis ir Giedrius Okunis atsidūrė dešiniajame krante ir užlipę ant Andruškonių atodangos pastebėjo piliakalniui būdingus pylimus. Jie apie radinį pranešė istorikui Vyteniui Almonaičiui. Todėl tiksliau sakyti, kad vieta 1988 m. buvo iš naujo atpažinta, o ne pirmą kartą žmonių pastebėta.
Almonaitis čia siūlė lokalizuoti Svilonių pilį, nes Svilonių vietovė minima 1384 m. gruodžio 31 d. Trakuose surašytame kryžiuočių kelio iš Romainių į Trakus ir Vilnių aprašyme. Pats šaltinis mini vietovę, ne įrodytą pilį, o archeologija neatskleidė nuolatinės pilies pastatų. Svilonių tapatinimas su Žinėnais dėl to lieka hipotezė.
1261 kv. m tyrimų plotas davė mažai radinių, bet tarp jų buvo šešios šarvų grandelės
2009 m. palei sparčiausiai byrantį rytinį kraštą ištirta 162 m ilgio juosta - aštuoni plotai, iš viso 869 kv. m. Kultūrinis sluoksnis buvo vos iki 20 cm storio, jame registruoti tik devyni radiniai: bangele puošto žiesto puodo šukės, keturkampiais štampukais ornamentuota keramika, geležinė grandis, sagties liežuvėlis, neaiškaus dirbinio fragmentas ir šlakas. Visuma datuota XIV a. antrąja puse.
2010 m. dar penkiuose plotuose ištirti 392 kv. m aikštelės, pylimo ir pietinio šlaito. Metalo detektoriumi šiaurės vakarų dalyje aptikti du apkalai, grandelė, diržo sagtis, šešios 1,3 cm skersmens šarvų grandelės, saga, žalvarinė sagtis, ornamentuotas kabutis, apyrankės bei pasaginės segės fragmentai. Dvi šarvų grandelės tebebuvo sukibusios, o tyrimų radiniai perduoti Lietuvos nacionaliniam muziejui.
Toks menkas sluoksnis didžiulėje ir stipriai įtvirtintoje aikštelėje nerodo čia ilgai gyvenusios bendruomenės ar miesto branduolio. Gintautas Zabiela pasiūlė įtvirtintos lietuvių karinės stovyklos interpretaciją - vietą kariuomenei telkti, treniruoti ar pavojui signalizuoti. Galimybė, kad čia ruoštasi didelėms operacijoms prieš Žalgirio mūšį, yra patraukli, bet tiesioginio radinio ar rašytinio liudijimo tam nėra; po 2010 m. tyrimų paskirtis vis dar vadinta mįslinga.
Andruškonių atodanga yra ne atskiras kalnas, o to paties piliakalnio yrantis Neries pjūvis
Piliakalnio šlaitai paprastai siekia 25-30 m, o Neries pusėje visas skardis vietomis kyla iki 43 m. Upė ardo kyšulio papėdę, lietus ir atlydžiai silpnina viršutinę dalį, todėl atsidengė Andruškonių atodanga. Turistiniuose aprašuose jos atvira geologinė sienelė kartais matuojama apie 33 m, o archeologų nurodomi 43 m apima aukščiausią viso skardžio reljefą - šių skaičių nereikia laikyti prieštaravimu.
Atodangoje matyti per paskutinius apledėjimus sukrauti molio, smėlio ir kitų nuogulų sluoksniai. Visa vieta patenka į 1992 m. įsteigtą 800 ha Kulvos geomorfologinį draustinį, saugantį moreninį gūbrį ir Neries erozinio paslėnio reljefą. Viename taške čia persidengia žmogaus supilti gynybiniai pylimai ir daug senesnė ledynų bei upės suformuota aukštuma.
Erozija yra vertingo kraštovaizdžio kūrėja, bet kartu naikina archeologinį objektą. Nelipkite žemyn atodangos sienele, nekaskite jos sluoksnių ir nestovėkite ant pakibusios velėnos ar atvirų šaknų. Kiekvienas naujas trumpinantis takelis prie krašto sutelkia vandenį ir spartina irimą, nuo kurio 2009-2010 m. tyrimais skubėta gelbėti informaciją.
Lankymas nemokamas ir visą parą, tačiau tai natūralus miško objektas be saugaus skardžio turėklo
Google Maps piliakalnį žymi kaip atvirą visą parą ir atskiro bilieto nėra. Vis dėlto vieta netinka naktiniam lankymui: miško takai nelygūs, pylimų reljefas klaidina, o staigus eroduojantis kraštas vietomis neturi jokios fizinės užtvaros. Geriausia atvykti dienos šviesoje, sausu oru ir grįžimui pasilikti pakankamai laiko.
Aikštelėje yra informacinis stendas ir paprastų poilsio baldų, tačiau oficialūs aprašai nenurodo tualeto, geriamojo vandens ar universalaus tako. Šaknys, birus gruntas, nuolydžiai ir siauri miško takai reiškia, kad objektas nepritaikytas savarankiškam judėjimui vežimėliu. Mažus vaikus laikykite šalia savęs, o šunį - su pavadėliu, ypač prie atodangos.
Neries panorama gražiausiai atsiveria be lapų arba ankstyvą pavasarį, tačiau po liūčių, sniego tirpsmo ir stipraus vėjo nuo skardžio reikia laikytis dar toliau. Geriau rinktis vaizdą pro medžius nei žengti ant byrančio krašto. 2026 m. liepos 13 d. Google kortelė Mažieji Žinėnai mound turėjo 437 atsiliepimus ir 4,8 iš 5 vidurkį.
