- Vieta
- Kupiškio rajono savivaldybė
- Regionas
- Aukštaitija
- Tipas
- nacionalinio reikšmingumo KVR piliakalnio ir papėdės gyvenvietės kompleksas su išlikusiu išoriniu pylimo bei griovio žiedu
- Adresas
- Piliakalnio g., Kupiškis, Kupiškio r.
- Koordinatės
- 55.84787, 24.97550
- Kiek skirti laiko
- 30-60 min. piliakalnio aikštelei, pylimų žiedui ir panoramai; ilgiau, jei tęsite pasivaikščiojimą Kupiškio marių pakrante
- Geriausias metas
- sausu oru ir dienos šviesoje; 2026-2029 m. prieš vykstant verta pasitikrinti infrastruktūros darbų bei privažiavimo būklę
Kupiškio piliakalnis, Aukštupėnų piliakalnis
KVR saugo ne vien kalvą, bet piliakalnio ir gyvenvietės kompleksą
Kupiškio-Aukštupėnų piliakalnis stūkso šiauriniame Kupiškio pakraštyje, Lėvens kairiajame krante ties Aukštupio slėniu. Koordinatė 55.847871, 24.975505 yra KVR piliakalnio komponento reprezentacinis centro taškas ant plačios kalvos. Ji nežymi įėjimo, laiptų pradžios ar vietos automobiliui palikti.
KVR registruotas kompleksas vadinamas Kupiškio, Aukštupėnų piliakalniu su gyvenviete ir turi unikalų kodą 23819. Jį sudaro savarankiškai registruojamas piliakalnis 5273 ir papėdės gyvenvietė 23820; visi trys įrašai turi paminklo statusą ir nacionalinį reikšmingumo lygmenį. Apibrėžta komplekso teritorija užima 85 848 m², o apsaugos pozoniai yra platesni už lankytojui akivaizdų kalvos siluetą.
Didžioji komplekso dalis siejama su Kupiškio miesto riba, o šiaurinės ir rytinės apsaugos zonos dalys siekia Aukštupėnų kaimą. Netoliese plytinčios Kupiškio marios ir Uošvės Liežuvio sala padeda orientuotis, bet nėra piliakalnio dalys. Jų poilsiavietės, tiltai, takai ir patogumai negali būti automatiškai priskiriami šiam archeologiniam objektui.
110 x 40 m aikštelę juosia dviejų skirtingai pažintų įtvirtinimų sluoksniai
Pailga šiaurės ir pietų krypties aikštelė yra apie 110 m ilgio bei 40 m pločio, jos plotas siekia maždaug 4 400 m². Kalvą iš šiaurės supa Aukštupis, iš vakarų Lėvens slėnis, iš rytų užpelkėjusios daubos, o su aukštuma ji susijungia tik pietų pusėje. Vidutinio statumo šlaitai kyla nuo 8 iki 20 m.
Maždaug 4-4,5 m žemiau aikštelės krašto matomas apie 280 m ilgio išorinis pylimo žiedas, siekiantis iki 1,8 m aukščio ir 7 m pločio. Šiaurės vakarų, šiaurės, rytų ir pietų pusėse jį lydi iki 3-4 m pločio bei 2 m gylio griovys, o vakariniame šlaite pylimas virtęs terasa. Svarbi išlyga: šis išorinis žiedas nekasinėtas, todėl jo pastatymo data tebėra nežinoma.
Dabartinis reljefas nėra nepaliesta priešistorinė forma. Aikštelę ilgai arė, Pirmojo pasaulinio karo metais čia kasė apkasus ir duobes, o vėliau paviršius lygintas bei apsodintas. 2017-2018 m. tyrimai parodė, kad centrinėje dalyje kultūriniai sluoksniai buvo nugremžti ir perkelti į pakraščius, kur paslėpė senesnį, maždaug 2 m aukščio vidinį pylimą.
Maža perkasa atskleidė keturis įtvirtinimų ir gaisrų etapus
2017 m. tyrėjai aikštelėje padarė 150 gręžinių, taikė georadarą, magnetometrą ir grunto geocheminius tyrimus. 2018 m. rytiniame pakraštyje ištirta viena 20 m² perkasa, paimta 12 AMS radiokarboninių mėginių. Ši metodų įvairovė davė daug naujų duomenų, tačiau kasinėtas plotas sudarė tik mažą 8,6 ha komplekso dalį.
Ankstyviausi datuoti įtvirtinimai priklauso VIII-V a. pr. Kr. Aikštelės pakraštyje stovėjo medinė užtvara, paremta maždaug 0,5-0,6 m aukščio lauko riedulių ir smėlingo grunto sampilu. Jai sudegus pylimas buvo tvirtinamas kibesniu gruntu, ąžuolo bei beržo rąstais ir bent kelis kartus greitai atstatytas.
Kitas gaisro horizontas datuotas V-VI a., o paskutinis tyrinėto vidinio pylimo atnaujinimas ir sudegimas patenka į VIII-X a., tikėtiniausiai 779-988 m. intervalą. Tyrinėtoje vietoje nerasta patikimų II tūkstantmečio pradžios pėdsakų. Tai riboja viduramžių interpretacijas, bet neįrodo, kad visa papėdės gyvenvietė ar nekasinėtas išorinis žiedas tuo metu tikrai nebuvo naudojami.
Keramika, miežis ir gyvulių kaulai pasakoja daugiau nei vėlyvos monetos
Tyrimų metu suregistruota apie 230 radinių, daugiausia keramikos. Iš 219 išsamiau apskaitytų šukių gausiausios buvo brūkšniuotosios, taip pat rasta lygiosios, kruopėtosios, gludintos, grublėtosios ir kitų tipų keramikos. Ši įvairovė rodo ne vieną trumpą gyvenimo epizodą, o skirtingais laikotarpiais vykusią veiklą.
Vienas miežio grūdas datuotas 755-413 m. pr. Kr., o galimas lęšio fragmentas liko atsargiai įvardytas. Gyvulių kaulai priklausė galvijams, avims ar ožkoms, kiaulėms, arkliui ir elniui; aptiktas ir geležies šlako gabalėlis. Nedidelė radinių imtis neleidžia apskaičiuoti gyventojų skaičiaus, atkurti viso ūkio ar tiksliai pasakyti, kiek laiko žmonės gyveno viršuje.
Viršutiniuose, vėliau judintuose sluoksniuose rastos dvi XVII a. pradžios Rygos monetos, smiltainio galąstuvas, keli žiestos keramikos fragmentai ir modernesni daiktai. Jie liudija, kad kalva buvo lankoma augant miesteliui ir veikiant netolimam dvarui, tačiau nėra įrodymas apie nenutrūkstamą gyvenimą piliakalnyje nuo priešistorės iki naujųjų laikų.
XIII a. pilis ir pietinės Sėlos centras lieka hipotezės
Populiariuose aprašymuose kartojama, kad čia stovėjo sėlių medinė pilis, kurią Kalavijuočių ordinas sunaikino apie 1240 m. Tyrimų publikacija pabrėžia, kad šio teiginio kilmę sunku atsekti, kronikos tokios pilies nemini, o 2018 m. perkasoje vėlesnių nei VIII-X a. priešistorinių pėdsakų neaptikta. Todėl konkreti 1240 m. sunaikinimo istorija nėra patvirtintas faktas.
Prieš kasinėjimus taip pat buvo keliama mintis apie piliakalnį kaip pietinės Sėlos politinį centrą arba rašytiniuose šaltiniuose minimų Medenės ir Pelonės žemių centrą. Tai įvardytos istorinės lokalizacijos, ne archeologiniu užrašu ar datuotu valdovo pastatu pagrįstas tapatinimas. Tyrėja konstatavo, kad ankstyvojo II tūkstantmečio duomenų kol kas nepakanka tokiai reikšmei vertinti.
Atsargumas veikia abiem kryptimis. Viena 20 m² perkasa negali paneigti visos didelės gyvenvietės istorijos, o viduramžiškai atrodantis pylimo ir griovio žiedas pats savaime jos neįrodo. Tikslesniam atsakymui reikėtų nekasinėto išorinio įtvirtinimo ir papėdės gyvenvietės tyrimų.
Esami laiptai dar nereiškia bebarjerės prieigos, o nauji darbai nebaigti
KVR 2023 m. fiksacijoje nurodyta, kad piliakalnis pritaikytas lankyti ir įrengti laiptai. Vis dėlto dideli aukščio skirtumai, žolėti šlaitai, žemės takai ir laiptai neleidžia laikyti viršūnės bebarjere. Savivaldybės projekto aprašyme pati dabartinė aplinka įvardyta kaip nepakankamai pritaikyta universaliam dizainui.
Nuo 2026 m. vasario 9 d. iki 2029 m. rugpjūčio 31 d. savivaldybė įgyvendina piliakalnių pritaikymo lankymui projektą. Aukštupėnuose numatyta automobilių aikštelė, viešasis tualetas, takai, medinis tiltelis, pandusas, laipteliai, apšvietimas, mažoji architektūra ir Piliakalnio gatvės atnaujinimas. 2026-07-19 oficialiai nerasta nei pranešimo, kad visa tai jau įrengta, nei bendro uždarymo datos, todėl prieš kelionę būtina tikrinti naujausią savivaldybės informaciją.
Nuo atviresnių aikštelės vietų matyti Kupiškio marios, Lėvens slėnis ir Kupiškio miesto kryptis, tačiau vasarą dalį vaizdo užstoja medžių lapija. Automobilį palikite tik tuo metu pažymėtoje leistinoje vietoje ir nevėžinkite pylimų ar aikštelės, net jei senoje nuotraukoje matyti ant žolės stovinti transporto priemonė. Patikimo nuolatinių valandų, bilietų ar dabar veikiančio tualeto sąrašo oficialūs šaltiniai nepateikia.
