- Tipas
- Deivė
- Sritis
- Vanduo, moteriška galia, audimas, vaikai, likimas
- Šaltinių būsena
- tautosakinė
laumės
Kas yra Laumė Lietuvių mitologijoje?
Laumė yra viena dažniausiai Lietuvių sakmėse minimų mitinių būtybių. Jos paminėjimai užrašyti beveik tik Lietuvių gyventose teritorijose, todėl Laumė laikoma savitu, giliai Lietuvišku vaizdiniu.
Sakmėse laumės dažniausiai pasirodo prie vandens telkinių, šaltinių ir pamiškėse, o žmogus su jomis susitinka dirbamuose laukuose ar pirtyse. Jos atrodo arba kaip jaunos gražios merginos labai didelėmis krūtimis ir išpintais plaukais, arba kaip senos moterys, kartais – vištos ar kumelės kūnu, kartais kaip milžinės.
Laumės šaltiniuose: vandens ar žemės Deivė?
Senuosiuose Mažosios Lietuvos šaltiniuose laumės apibūdinamos nevienodai. Motiejus Pretorijus jas priskiria vandens Dievams ir mini, kad nadruviai įsivaizdavę laumes kaip moteris kiek plokščiomis rankomis bei kojomis ir plokščiais pirštais.
Jokūbas Brodovskis Laumę vadina gimimo Deive, Kristijonas Gotlybas Milkus – žemės Deive (jis užrašė tikėjimą, kad laumės galinčios sukeisti vaikus), o Gotfrydas Ostermejeris – Deive kankintoja, kurios Lietuviai labai bijoję. Šis margumynas rodo, kad Laumė jungia kelias funkcijas: vandens, gimimo, žemės ir bausmės.
Laumės darbai: audimas, verpimas ir vaikai
Pasak Norberto Vėliaus, pagrindinės laumių funkcijos – dirbti moteriškus darbus, skriausti arba globoti vaikus, bendrauti su vyrais ir kenkti gyvuliams. Laumės verpia, audžia, balina drobes ir viską daro nepaprastai greitai.
Itin ryškus vaikų motyvas: laumė gali pakeisti vaiką netikru, o netyčia paliktus vaikus prižiūri ir apdovanoja, tyčia paliktus – sudrasko. Žmogui ji gali ir kenkti, ir padėti, geba keisti reljefą, pavyzdžiui, užtvenkti upę.
Laumė ir Perkūnas: dangiškosios žmonos rekonstrukcija
Viačeslavo Ivanovo, Vladimiro Toporovo ir Nijolės Laurinkienės tyrinėjimuose teigiama, kad Laumė galėjo būti griaustinio Dievo žmona, už neištikimybę išvyta iš dangaus į žemę ir susituokusi su velniu.
Šią rekonstrukciją iš dalies atitinka Liudviko Adomo Jucevičiaus pateikta Žemaičių sakmė: dangaus Deivė Laumė pamilo mirtingąjį ir pagimdė sūnų Meilų, todėl vyriausiasis Dievas ją nubaudė sukapodamas. Vis dėlto kai kurie tyrinėtojai Laumę laiko tik folkloro personažu, todėl tokios rekonstrukcijos skaitytinos atsargiai.
Laumė tarp kitų moteriškų būtybių
Laumę verta skirti nuo kitų moteriškų vaizdinių. Nuo Laimos ją skiria tai, kad Laima lemia likimą ir globoja gimdyves, o laumė pati dirba, grobia ar globoja vaikus ir gali būti pavojinga. Nuo raganos – tai, kad laumė yra mitinė, ne žmogiškos kilmės būtybė.
Toks lyginimas padeda matyti, kad Lietuvių mitologijoje moteriška galia nebuvo vienalytė: ji pasiskirsto tarp likimo, vandens, darbų, vaikų ir ribinių būsenų.
Laumė šiandien
Laumės vaizdinys padeda suprasti Lietuvių sakmių pasaulį, kuriame moteriškos būtybės gyvena prie vandens, dirba naktimis ir laikosi savų taisyklių. Daugelis vietovardžių su šaknimi „laum-“ rodo, kaip plačiai šis vaizdinys buvo paplitęs.
Laumę geriausia skaityti kaip ribinę būtybę: ji gyvena tarp vandens ir žemės, nakties ir dienos, pagalbos ir bausmės. Todėl ji išlieka viena spalvingiausių Lietuvių mitologijos figūrų.
