Pasakojamoji tautosaka
Padavimai pririša pasakojimą prie vietos: piliakalnio, ežero, akmens, miesto, dvaro, upės ar vietovardžio. Tai stipriausias kelias jungti tautosaką su Lietuvos geografija, kelionėmis ir mitologija.
Padavimai geriausiai atsiskleidžia per vietas: piliakalnius, ežerus, akmenis, nugrimzdusius miestus, upes ir vietovardžius. Tokiuose pasakojimuose kraštovaizdis tampa atminties ir kilmės ženklu.
Kalnų, pilių, karių, milžinų, užkeiktų turtų ir valdovų atminties pasakojimai.
Keliaujantys ežerai, paskendę dvarai, vardų kilmė ir vandens kaip ribos motyvas.
Velnio pėdos, laumių akmenys, milžinų nešti rieduliai ir vietos vardo paaiškinimas.
Siužetai ir motyvai
Šie siužetai padeda matyti, kaip žanras jungiasi su mitologija, dainomis, simboliais, tradicijomis ir vietų atmintimi.
Gedimino sapnas, Lizdeikos aiškinimas ir geležinio vilko balsas kaip Vilniaus miesto kilmės pasakojimas.
Valdovų deginimo slėnis prie Neries ir Vilnios santakos, jungiantis laidojimo, valdžios ir Vilniaus pradžios pasakojimus.
Milžinai supila kalnus, neša akmenis, palieka pėdas ir aiškina neįprastą Lietuvos kraštovaizdį.
Ežerai padavimuose gali ateiti, nusileisti, būti pašaukti vardu arba pakeisti žmonių gyvenvietes.
Pasakojimai apie po žeme ar po vandeniu pasilikusius miestus, dvarus, varpus ir užkeiktas vietas.
Didieji rieduliai, įspaustos pėdos ir akmenų kilmė aiškinama per Velnią, laumes, milžinus ar šventą ribą.
Žanro šakos
Kiekvienas žanras turi kelias pasakojimų grupes. Jos padeda atskirti veikėjus, vietas, pasakojimo tikrumo laipsnį ir pasikartojančius motyvus.
Piliakalniai jungia vietos vardą, kraštovaizdį, senąją gynybą, valdovų atmintį ir tautosakinius paaiškinimus.
Keliaujantys ežerai, paskendę miestai, ežerų vardai ir vandens ribos pasakojimai.
Velnio, laumių, milžinų ir šventų pėdų akmenys kaip regioniniai ilgos uodegos puslapiai.
Šaltiniai
Šie šaltiniai padeda suprasti žanro apibrėžimą, klasifikaciją ir vietą lietuvių pasakojamosios tautosakos tyrimuose.