- Vieta
- Švenčionių, Molėtų ir Utenos rajonų savivaldybių apylinkės
- Regionas
- Aukštaitija
- Tipas
- miškų, ežerų ir saugomų teritorijų kraštovaizdis
- Koordinatės
- 55.26670, 25.77220
- Kiek skirti laiko
- nuo 2 val. vienam sustojimui iki visos dienos maršrutui
- Geriausias metas
- vasaros rytai ežerams, ruduo miško spalvoms, pavasaris paukščiams
Labanoro miškai
Giria, ežerai ir regioninis parkas
Labanoro giria geriausiai suprantama kaip didelis miškų ir ežerų kraštovaizdis, o ne vien taškas žemėlapyje. Labanoro regioninis parkas, įsteigtas 1992 m., saugo šį ežeringą miškų pasaulį ir yra didžiausias Lietuvos regioninis parkas: jo plotas pateikiamas dviem labai artimomis reikšmėmis - 55 317 ir 55 320 ha. Didelę parko dalį – apie 7000 ha – užima pati Labanoro giria.
Svarbu nelyginti girios ir administracinės parko ribos kaip visiškai tapačių dalykų. Miškai užima apie keturis penktadalius parko, o Labanoro giria laikoma didžiausia tankiausiu ežerų tinklu pasižyminčia miškinga teritorija Lietuvoje. Parkas yra geriausias oficialus rėmas kalbėti apie girios Gamtines vertybes, lankymo taisykles ir saugomų teritorijų tinklą.
Ežeringas miškas: 285 ežerai ir Ščiūrio ragas
Parke yra 285 ežerai (Stirnių, Baltųjų Lakajų, Kertuojų ir kiti) bei 30 upių ir upelių (Lakaja, Dumblė, Luknelė). Tai vienas iš tų Lietuvos regionų, kur miškas nuolat atsiveria į vandenį, o kelionė automobiliu, dviračiu ar pėsčiomis greitai virsta ežerų grandinės skaitymu. Vyrauja pušynai.
Tarp ryškiausių kraštovaizdžio formų – Ščiūrio ragas, ilgas ir labai siauras pusiasalis, skiriantis Baltųjų ir Juodųjų Lakajų ežerus, ir ledyninio guolio tipo Kertuojų ežeras. Dėl tokio reljefo Labanoras tinka ne vien pasivaikščiojimui: čia planuojamos vandens kelionės Lakajos, paukščių stebėjimas ir ilgesni savaitgalio maršrutai, o panoramą galima apžvelgti iš Mindūnų ir Rudesos apžvalgos bokštų. Kiekvienai veiklai reikia žiūrėti konkrečias vietos taisykles.
Saugomos vertybės ir Girutiškio Ramsaro pelkė
Parko simbolis yra erelis žuvininkas, o biologinė įvairovė čia labai didelė: parke auga 1020 rūšių augalų, gyvena 40 rūšių žinduolių, veisiasi 40 rūšių žuvų ir peri apie 150 rūšių paukščių, tarp jų juodieji gandrai, mažieji ereliai rėksniai ir žvirblinės pelėdos. Aptinkama retų augalų, pavyzdžiui, ežerinių lobelijų ežerų pakrantėse ir beržų keružių sąžalynų aukštapelkėse.
Labanoro regioniniame parke yra du Gamtiniai rezervatai – Girutiškio ir Kiauneliškio – ir 36 draustiniai. Girutiškio rezervatas paskelbtas tarptautinės reikšmės šlapyne, saugoma pagal Ramsaro konvenciją. Tai reiškia, kad lankytojo laisvė skirtingose vietose gali labai skirtis: vienur galima eiti pažymėtais takais, kitur reikalingi griežtesni apribojimai.
Kultūrinis girios sluoksnis ir Labanoro dūda
Labanoro giria nėra vien laukinė Gamta. Parkas įsteigtas siekiant išsaugoti ir kultūros paveldą: tradicinę architektūrą, Labanoro dūdą (dūdmaišį) ir etnokosmologijos tradicijas. Čia yra daugiau kaip 20 pilkapių, senovės gyvenviečių (Kulionių, Kertuojos), piliakalnių (Budrių, Čiulėnų, Kertuojos, Kulionių, Želvų), dubenuotųjų akmenų bei Labanoro miestelis su medine bažnyčia ir varpine.
Krašte veikia Lietuvos etnokosmologijos muziejus ir Molėtų astronomijos observatorija, o parko direkcija įsikūrusi Palūšėje, lankytojų centras – Labanore. Kelionėje verta atkreipti dėmesį į kaimus, sodybų mastelį, senus kelius ir vietovardžius: jie padeda pamatyti, kad miško kultūra čia ne mažiau svarbi už pušynus ir ežerus.
Kaip planuoti lankymą
Labanoro giria pati neturi vieno bilieto ar vieno darbo laiko. Jei norite pradėti nuo oficialios informacijos, naudokitės Labanoro regioninio parko lankytojų centru ir saugomų teritorijų puslapiais.
Prieš ilgesnį maršrutą pasitikrinkite stovyklavimo, laužų, žvejybos, draustinių ir rezervatų taisykles. Labanoro kraštovaizdis didelis ir nevienodas, todėl geras planas čia svarbesnis nei spontaniškas važiavimas į pirmą miško kelią.
