Lankytinos vietos Lietuvoje

Paminklas Ignui ir Linai: penkių metrų ąžuolo skulptūra, atverianti miesto legendą ir dokumentuotą vardo istoriją

Paminklas Ignui ir Linai yra maždaug 5 m aukščio Gintaro Černiaus ąžuolinė skulptūra Paplovinio ežero pakrantėje. Du aukšti, tarpusavyje sujungti drožiniai vaizduoja vienas kitam rankas tiesiančius legendinius įsimylėjėlius, Perkūno žaibus ir virš jų kylančius miesto bokštų motyvus. Pirmoji skulptūra čia pastatyta 1993 m. birželio 16 d., tačiau dabartinis kūrinys nėra nepakeistas originalas: laiko pažeistą darbą, minint Ignalinos 150-metį, autorius 2016 m. išdrožė iš naujo ir sąmoningai sukūrė šiek tiek kitokį. Miesto legenda Igno ir Linos meilę sieja su Ilgio ežeru, bet pats paminklas stovi prie Paplovinio. Savivaldybės istorija taip pat aiškiai atskiria pasakojimą nuo dokumentuotos versijos, pagal kurią Ignalinos vardas kilo iš Ignalinkos palivarko, siejamo su Ignu Kaminskiu.

Du aukšti ąžuolo drožiniai su rankomis susikibusiais Ignu ir Lina Paplovinio ežero pakrantėje Ignalinoje

Vieta: Ignalina, Ignalinos rajono savivaldybė
Regionas: Aukštaitija
Tipas: 5 m aukščio ąžuolinė miesto legendos skulptūra, 2016 m. naujai sukurta 1993 m. kūrinio vietoje
Adresas: Mokyklos g. 13, Paplovinio ežero pakrantė, Ignalina
Koordinatės: 55.34483, 26.16039
Kiek skirti laiko: 15-30 min.; apie 1 val. su Paplovinio pakrante ir pėsčiųjų tiltu
Geriausias metas: dienos šviesoje ir sausu oru, kai šešėliai išryškina gilų ąžuolo reljefą ir galima ramiai apžiūrėti abi puses

Vardai ir variantai

Igno ir Linos skulptūra, Skulptūra Ignui ir Linai, Ignalinos legendos skulptūra, Ignalinos legenda

Du ąžuolo drožiniai sudaro vieną atvirą, iš abiejų pusių skaitomą kūrinį

Paminklas stovi nedidelėje apskritoje grįstoje aikštelėje ant Paplovinio ežero šlaito. Maždaug 5 m aukščio kompoziciją sudaro du vertikalūs, viršuje miesto bokštelius primenantys ąžuolo drožiniai. Tarp jų palikta daug atviros erdvės, o abi dalis jungia horizontalios ir įstrižos medinės sijos.

Žiūrint nuo tako, kairėje stovi ilgu drabužiu vilkintis Ignas, dešinėje klūpo Lina. Figūros susitinka ties ištiestomis rankomis, o aplink jas kyla stambūs banguojantys ornamentai. Įstrižos jungtys ir viršutiniai motyvai perteikia Perkūno žaibus bei virš įsimylėjėlių iškilusius Ignalinos miesto statinius, tačiau tai simbolinė kompozicija, ne istorinės pilies rekonstrukcija.

Apatinėje dalyje išdrožtas kūrinio vardas, o kitoje pusėje pateiktas trumpas Igno ir Linos pasakojimas. Todėl verta apeiti visą skulptūrą: nuo ežero pusės atsiveria ne vien priekinio silueto pakartojimas, bet kita informacinė ir plastinė kūrinio pusė.

1993 m. skulptūros vietoje šiandien stovi 2016 m. naujai išdrožta versija

Pirmąją Gintaro Černiaus skulptūrą prie Paplovinio ežero pastatė 1993 m. birželio 16 d. Ji tapo vienu lengviausiai atpažįstamų Ignalinos ženklų, bet lauke stovintis ąžuolas ilgainiui nuo oro ir laiko smarkiai nukentėjo.

Minint Ignalinos 150-metį, senasis darbas nebuvo vien nuvalytas ar perdažytas. 2016 m. toje vietoje pastatyta paties autoriaus iš naujo sukurta ąžuolinė versija. Ji išlaiko dviejų dalių sumanymą, įsimylėjėlių figūras, žaibo ir bokštų motyvus, tačiau nėra milimetro tikslumu nukopijuotas ankstesnis drožinys.

Dėl šios istorijos abi datos yra teisingos tik paaiškinus jų prasmę: 1993 m. žymi pirmojo paminklo atsiradimą, o 2016 m. - dabartinio fizinio kūrinio sukūrimą. Lankytojui matomas ąžuolas nėra tris dešimtmečius nepakeistas originalas, nors autorystė, vieta ir pagrindinė idėja tęsiasi.

Legenda pasakoja apie Liną, belaisvį Igną ir Perkūno išgelbėtą meilę

Pasakojama, kad ten, kur dabar tyvuliuoja Ilgio ežeras, kadaise stovėjo kunigaikščio Budrio pilis. Budrys su devyniais sūnumis išėjo kovoti su kraštą užpuolusiais kryžiuočiais ir negrįžo, todėl jo dukra Lina liko pilies valdove.

Lina įsimylėjo belaisvį kryžiuotį Igną. Žmonės tokią meilę pasmerkė ir vestuvių dieną porą prakeikė, tačiau Perkūnas įsimylėjėlių pasigailėjo ir leido jiems gyventi ežero dugne. Vėliau girdėtą Linos raudą bei Ilgio ežero šlaite tekantį šaltinį pasakojimas pavadino jos ašaromis.

Legenda miesto vardą išveda iš dviejų vardų - Igno ir Linos. Skulptūroje pasakojimas sutrauktas į kelis lengvai perskaitomus ženklus: susikibusias rankas, skirtingame aukštyje esančias figūras, žaibo zigzagą ir aukštai iškeltus bokštus. Tai meninis pasakojimo vaizdas, todėl iš drožinio negalima spręsti apie kryžiuočių aprangą ar tariamos pilies architektūrą.

Legenda užrašyta pokariu, o savivaldybės istorija pateikia kitą vardo kilmę

Ignalinos rajono savivaldybės istorijoje nurodoma, kad pirmąjį žinomą legendos tekstą pokariu parašė keliautojas, kraštotyrininkas ir pedagogas Liudas Alseika. Vienerius ar dvejus metus mokytojavęs Ignalinoje, jis rėmėsi Budrių kaimo žmonių pasakojimais apie Ilgio ežere paskandintą pilį. Eiliuotą versiją vėliau sukūrė Ignalinos mokytoja Marija Čepulėnienė.

Pasakojimą galėjo maitinti ir apčiuopiami vietos radiniai. Dar prieš Antrąjį pasaulinį karą Ignalinos lenkų mokyklos mokytojai su mokiniais kasinėjo Budrių pilkapius bei Rudakampio pusiasalį Ilgio ežere ir rado degėsių, akmeninį kirvuką bei surūdijusį geležinį kardą. Šie radiniai liudija senesnę vietovės praeitį, bet neįrodo, kad Ignas, Lina, prakeiksmas ar gyvenimas ežero dugne buvo istoriniai įvykiai.

Ta pati savivaldybės istorija miesto vardą aiškina ne įsimylėjėlių vardų junginiu, o Ignalinkos palivarko pavadinimu, siejamu su Vidiškių dvaro valdytoju Ignu Kaminskiu. VLE dokumentuotą miesto pradžią sieja su 1862 m. pastatyta geležinkelio stotimi. Taigi paminklas įkūnija svarbią miesto tapatybės legendą, bet neturėtų būti pristatomas kaip patvirtintas kalbotyrinis Ignalinos vardo įrodymas.

Paminklas stovi prie Paplovinio, nors legendos pilis ir Linos ašaros siejamos su Ilgiu

Dažniausia geografinė painiava kyla dėl dviejų ežerų. Skulptūros vieta yra Paplovinio pakrantė Ignalinos mieste, prie Mokyklos gatvės. Legendos veiksmas, nuskendusi pilis, Rudakampio pusiasalis ir Linos ašaromis vadinamas šaltinis siejami su atskiru Ilgio ežeru. Paminklas nėra tariamos pilies vietos žymeklis.

Dabartinis sutvarkytos pakrantės vaizdas susiformavo etapais. 2010-2011 m. savivaldybės projekte buvo rekonstruota krantinė ir valčių prieplaukos teritorija, pėsčiųjų tiltas, takai bei apšvietimas, įrengtos lauko renginių, riedlenčių ir vaikų žaidimų erdvės, pertvarkyti želdiniai ir sutvarkyta aplinka prie skulptūros. Vėliau, 2016 m., pakeistas ir pats laiko pažeistas medžio kūrinys.

Ežeras, medžiai, suolai ir pėsčiųjų tiltas yra svarbi dabartinės skulptūros patirties dalis, nors jie nepriklauso legendos scenografijai. Trumpai apžiūrai pakanka paminklo aikštelės, o ramesniam apsilankymui verta pratęsti pasivaikščiojimą pakrante ir nuo tilto pažvelgti atgal į aukštai virš tako kylantį ąžuolo siluetą.

Lankymas nemokamas, tačiau koordinatė žymi skulptūrą, ne automobilio sustojimo vietą

Paminklas yra atviroje viešoje pakrantės erdvėje, todėl atskiro bilieto ir objekto darbo valandų nėra. Dienos šviesoje lengviau perskaityti reljefą, bokštelių detales ir kitoje pusėje išdrožtą pasakojimą. Vien skulptūrai skirkite 15-30 min., o su Paplovinio pakrante ir tiltu - apie valandą.

Koordinatė 55.344830, 26.160389 žymi patį kūrinį apskritoje aikštelėje, ne automobilių stovėjimo vietą. Paskutinė prieiga yra grįsta, tačiau atskiro oficialaus bebarjerio maršruto su nuolydžiais, bortelių aukščiais ir pritaikyta stovėjimo vieta patikrintuose šaltiniuose nerasta. Vežimėliu ar su judėjimo sunkumais patogiausią priėjimą verta įvertinti vietoje.

Ąžuolo reljefą saugiausia stebėti nelipant ant pagrindo ir nekišant rankų tarp jungiamųjų sijų. Po lietaus, plikledžio ar sniego aikštelė ir šlaito takai gali būti slidesni. Vietos istoriją patogu tęsti Ignalinos krašto muziejuje, tačiau jo darbo laiką ir bilietų kainas prieš vykstant reikia tikrinti oficialiame muziejaus puslapyje.

Paminklas Ignui ir Linai: ką pamatyti netoliese

Paminklo Ignui ir Linai šaltiniai

Paminklas Ignui ir Linai: dažniausi klausimai

Kur tiksliai Ignalinoje yra paminklas Ignui ir Linai?

Jis stovi Paplovinio ežero pakrantėje prie Mokyklos g. 13, apskritoje grįstoje aikštelėje ties 55.344830, 26.160389. Koordinatė žymi skulptūrą, ne automobilių stovėjimo vietą.

Ar Igno ir Linos skulptūra stovi prie to paties ežero, kuriame vyksta legenda?

Ne. Paminklas stovi prie Paplovinio ežero, o legendos pilis, Rudakampio pusiasalis ir Linos ašaromis vadinamas šaltinis siejami su Ilgio ežeru.

Kada pastatytas paminklas Ignui ir Linai - 1993 ar 2016 metais?

Abi datos žymi skirtingus kūrinius. Pirmoji Gintaro Černiaus skulptūra pastatyta 1993 m. birželio 16 d.; laiko pažeistą darbą autorius 2016 m. sukūrė iš naujo, todėl dabar matoma panaši, bet ne identiška versija.

Kas sukūrė Igno ir Linos skulptūrą ir iš ko ji padaryta?

Autorius yra Ignalinos medžio skulptorius Gintaras Černius. Maždaug 5 m aukščio kūrinys išdrožtas iš ąžuolo ir sudarytas iš dviejų tarpusavyje sujungtų vertikalių dalių.

Ką vaizduoja įstrižos sijos ir bokštai paminklo viršuje?

Kompozicijoje įstrižos jungtys perteikia su legenda siejamus Perkūno žaibus, o aukšti bokštelių motyvai - virš Igno ir Linos iškilusius Ignalinos miesto statinius. Tai simboliai, ne istorinės pilies rekonstrukcija.

Ar Ignalinos pavadinimas tikrai sudarytas iš Igno ir Linos vardų?

Taip aiškina miesto legenda, bet savivaldybės istorija pateikia dokumentais paremtą kitą versiją: vardas kilo iš Ignalinkos palivarko, kurio pavadinimas siejamas su Ignu Kaminskiu.

Kas užrašė Igno ir Linos legendą?

Pirmąjį žinomą tekstą pokariu pagal Budrių kaimo žmonių pasakojimus parašė Liudas Alseika, o eiliuotą versiją sukūrė Ignalinos mokytoja Marija Čepulėnienė.

Ar ant skulptūros galima perskaityti pačią Ignalinos legendą?

Taip. Kitoje ąžuolo drožinio pusėje išraižytas trumpas Igno ir Linos pasakojimas, todėl verta paminklą apeiti, o ne apžiūrėti tik nuo tako.

Ar paminklo lankymas mokamas ir kiek laiko jam skirti?

Ne, tai atvira pakrantės viešoji erdvė be atskiro bilieto ar objekto darbo valandų. Skulptūrai paprastai pakanka 15-30 min., o su Paplovinio pakrante ir pėsčiųjų tiltu verta skirti apie valandą.