
- Vieta
- Ignalinos, Utenos ir Švenčionių rajonų savivaldybės
- Regionas
- Aukštaitija
- Tipas
- nacionalinis parkas su ežerų, miškų, pelkių ir kultūros paveldo kraštovaizdžiais
- Adresas
- Aukštaitijos nacionalinis parkas, Ignalinos, Utenos ir Švenčionių r. sav.
- Koordinatės
- 55.34391, 26.05693
- Kiek skirti laiko
- 2-3 dienos, jei norite derinti ežerų, miškų, kultūros paveldo ir etnografinių kaimų maršrutus
- Geriausias metas
- Gegužė-rugsėjis patogiausias ilgesniems pasivaikščiojimams ir vandens maršrutams; pavasarį bei rudenį verta tikrinti takų, kelių ir oro sąlygas.
Aukštaitijos NP, Lietuvos nacionalinis parkas
Seniausias Lietuvos nacionalinis parkas apima trijų rajonų žemes
Aukštaitijos nacionalinis parkas įsteigtas 1974 m. kovo 29 d. kaip Lietuvos TSR nacionalinis parkas, o Aukštaitijos vardu pavadintas 1991 m. Tai seniausias iš penkių Lietuvos nacionalinių parkų, išsidėstęs Ignalinos, Utenos ir Švenčionių rajonų savivaldybėse.
Oficialiuose šaltiniuose išliko du ploto skaičiai: Saugoma.lt teritorijos kortelėje nurodyta 40 974 ha, o VSTT ir VLE parko aprašuose - 41 056 ha. Pateikta 55.3439098, 26.0569303 koordinatė yra reprezentacinis taškas Meironų apylinkėse, ne universalūs vartai ar vieno maršruto pradžia.
127 ežerai ir dvi senos girios sudaro parko branduolį
VLE skaičiuoja 127 parko ežerus. Didžiausi yra Kretuonas, Dringis ir Tauragnas, o pastarasis yra giliausias Lietuvos ežeras. Protakomis ir upeliais susietus dubaklonius supa Ažvinčių bei Minčios girios; miškai užima apie 65 proc. parko, ežerai - apie 15 proc., o pelkių plotas siekia maždaug 2 000 ha.
Saugoma.lt nurodo du gamtinius rezervatus ir 28 draustinius. Jie saugo Baluošo, Linkmenų-Ūkojo, Tauragno ir Uteno ežeringus dubaklonius, Šiliniškių gūbrį su Ladakalniu, Žeimenos aukštupį, miškų, pelkių ir retų rūšių buveines.
Gamtos vertės čia susijusios su gyva kultūros aplinka
Aukštaitijos nacionaliniame parke saugomi ne tik miškai ir vanduo, bet ir piliakalniai, pilkapynai, akmens amžiaus gyvenvietės, etnografiniai kaimai, Palūšės bažnyčios architektūros ansamblis, vandens malūnai bei Stripeikių bitininkystės muziejus.
Ladakalnis, Ginučių ir Papiliakalnės piliakalniai, Palūšė bei senieji kaimai pasakoja skirtingus regiono istorijos sluoksnius. Juos verta lankyti kaip atskirus sustojimus, o ne bandyti sutalpinti į vieną trumpą pasivaikščiojimą.
Parką patogiausia pažinti pasirinkus vieną ežeryno kryptį
VLE aprašo 14 km žiedinį pėsčiųjų maršrutą nuo Ginučių vandens malūno, 25 km dviračių maršrutą nuo Palūšės ir 30 km vandens maršrutą nuo Palūšės. Trasų ženklinimas, vandens lygis ir paslaugos gali kisti, todėl prieš išvykdami patikrinkite dabartinę direkcijos informaciją.
Praktinė daugelio kelionių pradžia yra parko lankytojų centras Palūšėje, Lūšių g. 16. Reprezentacinė koordinatė Meironų apylinkėse nėra lankytojų centro, Ladakalnio, stovyklavietės ar valčių nuomos adresas - navigacijoje rinkitės konkretų objektą ir jo faktinę prieigą.
Saugoma teritorija turi aiškias lankymo taisykles
Valstybinių parkų lankytojo bilietas yra savanoriškas ir skirtas saugomoms teritorijoms prižiūrėti. Jis neatstoja atskirai apmokestinamų muziejų, ekspozicijų, ekskursijų ar kitų paslaugų bilietų, todėl jų kainas ir darbo laiką tikrinkite oficialiuose konkrečių vietų puslapiuose.
Poilsiaukite tik įrengtose poilsiavietėse, palapines statykite stovyklavietėse, o laužus kurkite įrengtose laužavietėse. Gerbkite ženklus ir sezoninius ribojimus, nevažiuokite neleistinais keliais, netrikdykite gyvūnų ir išsivežkite savo šiukšles.









