Amatai ir tautodailė
Lietuviški amatai, tautodailė ir gyvoji meistrystė
Čia kaupiame svarbiausias Lietuvos tradicinės meistrystės temas: nuo UNESCO paveldo kryždirbystės ir šiaudinių sodų iki juostų, verbų, margučių, kaukių, keramikos, medžio drožybos, kalvystės ir regioninės tekstilės.
Pirmieji amatai ir tautodailės temos
Kiekvienas puslapis aiškina ne tik dirbinį, bet ir jo paskirtį, simboliką, regioninius bruožus, gyvąją tradiciją, šaltinius ir vietas, kur šį paveldą galima pamatyti Lietuvoje.
Kryždirbystė
Kryždirbystė yra lietuvių medinių kryžių, koplytstulpių, stogastulpių ir koplytėlių kūrimo, statymo, šventinimo, lankymo ir saugojimo tradicija, jungianti amatą, tautodailę, tikėjimą, kraštovaizdį ir istorinę atmintį.
Šiaudiniai sodai
Šiaudiniai sodai yra iš rugių ar kitų javų šiaudų veriamos simetriškos erdvinės konstrukcijos, kurios lietuvių tradicijoje siejamos su namų darnumu, pasaulio modeliu, šventiniu laiku ir gyvąja bendruomenine meistryste.
Lietuviškos juostos
Lietuviškos juostos yra viena seniausių ir gausiausiai išlikusių liaudies tekstilės grupių: jos juosė drabužius, rišo kasdienius daiktus, lydėjo vestuves, veikė kaip dovana, pagarba ir tapatybės ženklas.
Tautinis kostiumas
Lietuvių tautinis kostiumas yra iš tradicinių XIX amžiaus kaimo išeiginių drabužių, regioninės tekstilės ir tautinio atgimimo laikų simbolikos suformuotas reprezentacinis drabužis, kuriame matyti Aukštaitijos, Žemaitijos, Dzūkijos, Suvalkijos ir Mažosios Lietuvos savitumai.
Vilniaus verbos
Vilniaus verbos yra iš džiovintų, dažytų augalų ant lazdyno kotelio rišamos spalvingos Verbų sekmadienio puokštės, tapusios Vilniaus krašto, Kaziuko mugės ir gyvosios regioninės tautodailės ženklu.
Margučiai
Margučiai yra lietuvių Velykų kiaušiniai, kurių raštai kuriami vašku, skutant arba derinant natūralius dažus, ženklus, šeimos papročius ir pavasario atsinaujinimo simboliką.
Užgavėnių kaukės
Užgavėnių kaukės yra ne tik tautodailės objektai, bet ir gyvo persirengėlių veiksmo dalis: jos padeda išversti kasdienę tvarką, išvaryti žiemą, prikelti juoką, triukšmą ir pavasario laukimą.
Karpiniai
Karpiniai yra lietuvių popieriaus karpymo menas, kuriame iš balto ar spalvoto popieriaus iškerpami ažūriniai medžio, paukščių, saulės, augalų, sezonų ir namų puošybos raštai.
Puodininkystė ir keramika
Puodininkystė yra molinių indų gamybos amatas, o keramika apima platesnį molio dirbinių pasaulį: nuo kasdienio puodo ir ąsočio iki juodosios keramikos, koklių, švilpynių ir šiuolaikinės tautodailės.
Medžio drožyba
Medžio drožyba yra viena svarbiausių lietuvių tautodailės sričių, jungianti šventųjų skulptūras, kryždirbystės detales, Užgavėnių kaukes, verpsčių ornamentiką, namų apyvokos daiktus ir šiuolaikinę liaudies skulptūrą.
Kalvystė
Kalvystė Lietuvoje jungia kasdienį kaimo kalvio darbą, žemdirbio įrankius, arklių kaustymą, vartų ir vyrių geležį, kapinių tvoras, kryždirbystės saulutes ir šiuolaikinę meninę kalvystę.
Kuršių marių vėtrungės
Kuršių marių vėtrungės iš pradžių buvo 1844 m. žvejybos kontrolės ženklai ant burvalčių, o vėliau tapo spalvinga kiaurapjūvio medžio tautodaile ir vienu ryškiausių Neringos bei Kuršių marių tapatybės simbolių.
Gintaro dirbiniai
Gintaro dirbiniai Lietuvoje jungia akmens amžiaus amuletus, baltų papuošalus, pajūrio dirbtuves, Palangos gintaro muziejų, tautinę tapatybę, modernią juvelyriką ir atsakingą natūralaus bei presuoto gintaro atpažinimą.
Žalvario papuošalai
Žalvario papuošalai lietuviškoje kultūroje dažniausiai reiškia baltų vario lydinių papuošalų tradiciją: antkakles, seges, smeigtukus, apyrankes, žiedus, grandinėles ir archeologiniais radiniais paremtas šiuolaikines rekonstrukcijas.
Delmonai
Delmonai yra Mažosios Lietuvos moterų prie juosmens ryšimi siuvinėti tekstiliniai kapšeliai, jungiantys praktišką kišenę, lietuvininkių tapatybę, šeimos atmintį, tautinį kostiumą ir gyvą rekonstrukcijos tradiciją.
Audimas
Audimas yra vienas seniausių ir svarbiausių lietuvių tekstilės amatų: iš lino, vilnos, kanapių ir vėlesnių siūlų staklėmis buvo kuriama drobė, drabužiai, juostos, rankšluosčiai, lovatiesės, staltiesės, gūnios, kilimai ir kasdienio gyvenimo audiniai.
Lovatiesės
Lovatiesės yra austi lovos užtiesalai, kurie lietuvių namuose jungė kasdienę tvarką, šventinį kambario vaizdą, kraičio vertę, audimo meistrystę ir regioninius raštus - nuo paprastų dvinytų audinių iki puošnių divonų.
Rankšluosčiai
Lietuviški rankšluosčiai buvo ne tik daiktas rankoms šluostyti: ilgi lininiai abrūsai su žičkais, pinikais, nėriniais, inicialais ir rankšluostinėmis tapo namų tvarkos, svečio pagerbimo, dovanos ir apeiginės tekstilės ženklu.
Staltiesės
Staltiesės lietuvių namuose dengė ne tik stalą, bet ir svarbiausią šeimos susėdimo vietą: balta lininė drobė, audimo raštai, pinikai, nėriniai ir siuvinėjimai kūrė kasdienės tvarkos, šventės, kraičio ir ritualinio stalo vaizdą.
Prijuostės
Prijuostė lietuvių tradicinėje aprangoje buvo ne vien darbinis drabužis: ji dengė, saugojo ir puošė moters sijoną, žymėjo padorumą, regioną, šventę, kraičio vertę ir tautinio kostiumo kompoziciją.
Sijonai
Sijonas buvo pagrindinė lietuvių moters tradicinės aprangos dalis: ilgas, platus, klostytas ar rauktas, austas iš vilnos ar mišrių siūlų, derinamas su prijuoste, liemene, marškiniais ir regiono spalvine logika.
Liemenės
Liemenė lietuvių tautiniame kostiume yra figūrą formuojantis ir regioną rodantis viršutinis drabužis: moterų kiklikai ir vyrų liemenės skyrėsi kirpimu, audiniais, užsegimu, ilgiu, skverneliais ir derėjimu su visu kostiumu.
Marškiniai
Marškiniai yra pagrindinis lietuvių tradicinės aprangos lininis sluoksnis: tunikiškai kirpti, su perpetėmis, įdūrais, apykakle, rankogaliais ir matoma puošyba, jie jungia kasdienį drobės drabužį su tautinio kostiumo švara ir regionine estetika.
Skaros ir nuometai
Skaros ir nuometai lietuvių tradicinėje aprangoje dengė galvą, pečius ir kartais kaklą, žymėjo amžių, šeiminę padėtį, regioną ir šventę: nuo Aukštaitijos balto nuometo iki Žemaitijos kelių ryšimų skarų.
Riešinės
Riešinės yra mažos megztos riešo šildyklės, kurios lietuvių aprangoje saugojo rankų ir marškinių sandūrą nuo šalčio, o karoliukais megzti raštai pavertė jas vienu labiausiai atpažįstamų smulkiųjų tekstilės dirbinių.
Pirštinės ir kojinės
Pirštinės ir kojinės lietuvių tradicinėje aprangoje buvo šilumos, darbo, kelionės ir puošybos mezginiai: nuo praktiškų kumštinių iki raštuotų pirštuotų pirštinių, vilnonių kojinių, autų ir apyvarų.
Gūnios
Gūnia yra storas austas užtiesalas, lietuvių ūkyje dengęs arklį, vežimą, roges, sėdimą vietą ar balną; ji jungė šilumą, apsaugą, kelionės patogumą ir audėjos gebėjimą sukurti tvirtą, dekoratyvų audinį.
Kilimai ir takai
Kilimai ir takai lietuvių tekstilėje apima ir kuklius kaimo namų austus takelius, suolų bei grindų užtiesalus, ir vėlesnius dirbtuvinius, manufaktūrinius bei fabriko kilimus, todėl svarbu atskirti liaudies tekstilę nuo pramoninio kilimų sluoksnio.
Siuvinėjimas
Siuvinėjimas lietuvių tekstilėje puošė marškinius, prijuostes, kykus, skaras, delmonus, rankšluosčius ir namų audinius: balti dygsniai ant lino, kiauraraščiai, raudoni kryželiai ir spalvoti augaliniai raštai kūrė regioninį tekstilės balsą.
Nėriniai
Nėriniai lietuvių tekstilėje kūrė ažūrinius kraštus, jungtis ir paviršius: rankšluosčių galams, staltiesėms, kykams, skaroms, užvalkalams, lovatiesėms ir namų puošybai jie suteikė šviesos, ritmo ir rankų darbo trapumo.
Vėlimas
Vėlimas yra vilnos pluošto sutankinimas į tvirtą veltinį; Lietuvos tradicijoje jis ypač siejamas su žiemine avalyne - veltiniais, bet šiandien gyvena ir kaip veltų šlepečių, kepurių, tekstilės bei meninių objektų amatas.
Dievdirbystė
Dievdirbystė yra lietuvių liaudies sakralinės medžio skulptūros tradicija: savamoksliai ar vietos meistrai drožė Kristaus, Marijos ir šventųjų figūras koplytėlėms, koplytstulpiams, stogastulpiams, kapinėms, pakelėms ir namų šventosioms vietoms.
Koplytstulpiai
Koplytstulpiai yra lietuvių kryždirbystės paminklai: stulpas su koplytėle, niša ar mažyčiu nameliu šventųjų skulptūroms, statomas pakelėse, sodybose, kapinėse, šventoriuose ir bendruomenės atminties vietose.
Stogastulpiai
Stogastulpiai yra lietuvių kryždirbystės paminklai: aukšti mediniai stulpai su vienu ar keliais stogeliais, po kuriais laikomos šventųjų figūros, religiniai ženklai ar ornamentuotos detalės.
Koplytėlės
Koplytėlės yra mažos lietuvių sakralinės architektūros formos: medinės ar mūrinės šventųjų atvaizdų erdvės, statomos ant žemės, kabinamos medžiuose, tvirtinamos prie pastatų arba įkomponuojamos į kryždirbystės paminklus.
Krikštai
Krikštai yra Mažajai Lietuvai būdingi mediniai kapų ženklai: profiliuotos lentos, statytos kapo kojūgalyje, puoštos augaliniais, geometriniais, paukščių, širdžių, žvaigždžių ir kitais simboliniais motyvais.
Verpstės
Verpstės yra tradiciniai verpimo įrankiai, kuriuose susijungia medžio darbas, linų ir vilnos apdirbimas, moterų buities kultūra, ornamentuota tautodailė ir dovanojimo papročiai.
Prieverpstės
Prieverpstės yra puošnios medinės lentelės linų ar vilnos kuodeliui tvirtinti - viena ryškiausių lietuvių medžio drožybos sričių, kurioje telkiasi saulutės, segmentinės žvaigždės, paukščiai, širdys, augalai ir asmeninės dovanos ženklai.
Kraitinės skrynios
Kraitinės skrynios buvo lietuvių kaimo namų baldai, skirti kraičiui, audiniams, drabužiams, juostoms ir vertingiems daiktams saugoti; jų tapyba, apkaustai ir vidinės dėžutės jungė praktišką saugyklą su vestuvių ir šeimos atmintimi.
Rankšluostinės
Rankšluostinės yra tradicinės medinės sieninės laikyklės rankšluosčiams: jos turėjo volelius, šonines lenteles, kartais lentynėles ar spintelę, o kartu su audiniu puošė svarbiausią kaimo trobos kampą.
Klumpės
Klumpės yra mediniai apavai, Lietuvoje ypač susiję su Mažąja Lietuva, Užnemune ir Žemaitija: klumpdirbiai jas skobė iš gluosnio, alksnio ar kitos lengvesnės medienos, kartais derindami medinį padą su odiniu viršumi.
Mediniai žaislai
Mediniai žaislai lietuvių kaime buvo paprasti rankų darbo daiktai: arkliukai, vežimėliai, gyvūnėliai, švilpynės, barškučiai, sukučiai, miniatiūriniai padargai ir judantys žaislai, kuriuos gamino suaugusieji arba patys vaikai.
Baldininkystė
Baldininkystė lietuvių kaime apėmė suolų, stalų, lovų, lopšių, lentynų, rankšluostinių, šaukštdėčių, indaujų, skrynių, kuparų, spintų ir kitų namų baldų gamybą, kur funkcija jungėsi su santūria medžio puošyba.
Akmenskaldystė
Akmenskaldystė ir akmentašystė yra tradicinis akmens apdirbimo amatas: meistrai skaldo, tašo, lygina ir ornamentuoja akmenį paminklams, girnoms, pamatams, sienoms, grindiniams ir kitiems tvirtiems kaimo bei sakralinės aplinkos objektams.
Kalviškos saulutės
Kalviškos saulutės yra kaltos geležinės kryžių, koplytstulpių, stogastulpių, koplyčių ir bažnyčių viršūnės, kuriose susijungia kryžius, spinduliai, apskritimai, pusmėnuliai, maži kryželiai, augaliniai ornamentai ir kalvio meistrystė.
Žemės ūkio padargai
Žemės ūkio padargai yra tradiciniai lietuvių žemdirbystės įrankiai: žagrės, arklai, plūgai, akėčios, dalgiai, pjautuvai, spragilai, grėbliai ir šakės, kur medžio, geležies ir žmogaus ar gyvulio jėga valdė laukų darbą iki mechanizacijos.
Pynimas iš vytelių
Pynimas iš vytelių yra tradicinis augalinių medžiagų amatas, kai iš karklų, žilvičių, lazdyno plėšų, karnų ar kitų lanksčių ruoželių pinamos pintinės, krepšiai, sėtuvės, lopšiai, bučiai, baldų dalys ir įvairūs buities daiktai.
Pintinės ir krepšiai
Pintinės ir krepšiai yra lietuvių pintųjų dirbinių kasdienė šerdis: skirtingos formos talpos buvo pinamos grybams, uogoms, grūdams, duonai, turgui, kelionei, skalbiniams, sėjai ir ūkio darbams.
Šiaudiniai žaisliukai
Šiaudiniai žaisliukai yra smulkūs iš rugių, kviečių ar avižų šiaudų veriami ir rišami ornamentai: paukšteliai, arkliukai, angeliukai, varpeliai, saulutės, snaigės, reketukai, girliandų moduliai ir kiti šventinės namų puošybos daiktai.
Šiaudinės žvaigždės
Šiaudinės žvaigždės yra iš šiaudų veriami ar rišami radialiniai ornamentai: plokščios ar erdvinės žvaigždės, saulutės, snaigės ir eglutės viršūnės, kurių grožis priklauso nuo tikslaus šiaudų ilgio, simetrijos ir lengvos konstrukcijos.
Šiaudinės girliandos
Šiaudinės girliandos yra iš šiaudų modulių veriamos linijinės puošmenos: rombų, trikampių, kubelių, žvaigždučių ar mažų reketukų grandinės, kabinamos languose, ant eglutės, virš stalo ar kambario puošyboje.
Beržo tošies dirbiniai
Beržo tošies dirbiniai yra iš sluoksniuotos beržo žievės gaminami indai, dėžutės, krepšeliai, krepšiai, apavo dalys, plokštelės ir smulkūs buities objektai. Lietuvoje tai reta, bet atgaivinama tošininkystės tradicija, jungianti miško medžiagą, buities praktiškumą ir rankų darbo tikslumą.
Verbų rišimas
Verbų rišimas Lietuvoje apima paprastas kadagio, blindės, gluosnio ar beržo šakelių puokšteles ir sudėtingas Vilniaus krašto sausų gėlių verbas. Tai Verbų sekmadienio apeiginė ir amatų tradicija, kurioje susitinka pavasario žaluma, bažnytinis šventinimas, namų apsaugos tikėjimai ir regioninė tautodailė.
Žolynų puokštės
Žolynų puokštės yra per Žolinę rišamos ir šventinamos vasaros pabaigos puokštės iš lauko žolynų, darželio gėlių, vaistažolių, javų varpų, kartais vaisių ar daržovių. Jos jungia Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų šventę, derliaus padėką, vietos augalų pažinimą ir namų apsaugos tikėjimus.
Karpytos užuolaidėlės
Karpytos užuolaidėlės yra plonos popieriaus juostos ar lakštai, karpyti ažūriniais ornamentais ir tvirtinti prie langų kaip trapi, nebrangi kaimo interjero puošmena. Jos priklauso lietuvių popieriaus karpinių tradicijai, bet skiriasi nuo framed karpinių paveikslų savo buitine, laikina ir šviesą filtruojančia paskirtimi.
Lentynų papuošalai
Lentynų papuošalai yra popieriaus karpiniais puoštos juostos, tvirtintos prie lentynų, spintelių, etažerių ar kampinių lentynėlių kraštų. Tai smulki, bet labai tiksli lietuvių buities puošybos forma, kurioje popierius pakeičia nėrinius ir sukuria švarų ornamentinį kraštą indams, rankšluosčiams ar šventam kampui.
Duonos kepimas
Duonos kepimas Lietuvoje yra ruginės duonos raugo, plikinio, duonkubilio, ližės ir duonkepės krosnies amatas, susijęs su kasdieniu maistu, namų pagarba ir šventiniais papročiais. Daujėnų naminė duona rodo, kaip vietinė kepimo tradicija gali tapti saugoma geografine nuoroda.
Naminis alus
Naminis alus yra tradicinis Lietuvos, ypač Biržų ir Kupiškio krašto, miežinio salyklo, apynių, misos ir rauginimo amatas. Jis svarbus ne kaip pramoginis gėrimas, o kaip bendruomenės vaišinimo, talkų, vestuvių, krikštynų, laidotuvių ir šeimos aludarystės žinių dalis.
Keptinis alus
Keptinis alus yra reta Jūžintų krašto aludarystės tradicija, kurioje iš miežių salyklo ruošiama tešla, formuojami kepalai, jie kepami duonkepėje krosnyje, o vėliau iš jų daroma misa ir rauginamas alus. Tai jungia duonos krosnį, salyklą ir aludarystę į vieną savitą amatą.
Midus
Midus yra iš medaus tirpalo fermentuojamas alkoholinis gėrimas, Lietuvoje turintis seną istorinę atmintį ir XX amžiuje atgaivintą Stakliškių gamybos tradiciją. Jį svarbu skirti nuo midaus nektaro, midaus balzamo ir stipriųjų medaus gėrimų, kurie yra susiję, bet nėra tas pats.
Sūrių gamyba
Sūrių gamyba Lietuvoje apima namų varškės sūrio spaudimą sūrmaišyje, džiovinimą, rūkymą ar gardinimą kmynais ir atskirą brandintų bei fermentinių sūrių tradiciją. Saugomi pavadinimai, tokie kaip Lietuviškas varškės sūris, Sūris Džiugas ir Sūris Liliputas, rodo skirtingus šio amato sluoksnius.
Kastinys
Kastinys yra Žemaitijai būdingas rankomis sukamas pieno produktas iš grietinės ir sviesto, gardinamas druska, kmynais, česnaku, svogūnu, pipirais ar žolelėmis ir tradiciškai valgomas su karštomis bulvėmis. Jo esmė yra ne vien ingredientai, bet lėtas sukimo, temperatūros ir tekstūros valdymas.
Skilandis
Skilandis yra lietuviškas sūdytos, prieskoniais gardintos, į natūralų apvalkalą kimštos, presuotos, džiovintos, rūkytos ir brandintos mėsos gaminys. Tai ne paprasta dešra, o ilgesnio konservavimo technologija, kurios saugomas pavadinimas Lietuviškas skilandis turi garantuoto tradicinio gaminio statusą.
Žuvies rūkymas
Žuvies rūkymas Lietuvoje yra žvejybos, sūdymo, džiovinimo, dūmo ir vietos rūkyklų amatas, ypač ryškus Pamaryje, Kuršių marių ir Kuršių nerijos aplinkoje. Tai maisto konservavimo tradicija, kurią reikia suprasti kartu su žuvų rūšimis, žvejybos teisėtumu, sezoniškumu ir saugiu laikymu.
Kūčiukai ir apeiginiai kepiniai
Kūčiukai yra maži pasninkiniai kepiniai su aguonomis, valgomi per Kūčias, dažnai su aguonpieniu. Jie priklauso platesnei Kūčių apeiginių kepinių ir patiekalų tradicijai, kurioje svarbūs regioniniai pavadinimai, santūrus stalas, protėvių atmintis, dalijimasis ir Kalėdų laukimas.
Medaus ir bitininkystės tradicijos
Medaus ir bitininkystės tradicijos Lietuvoje jungia avilius, dreves, medkopį, korius, vašką, pikį, bičiulystės kalbą, midaus ir žvakių amatus. Tai ne vien saldus produktas, o ūkinė, socialinė ir simbolinė kultūra, kurioje svarbi bitininko atsakomybė, gamtos ciklas ir saugomi medaus pavadinimai.
Žolininkystė
Žolininkystė yra augalų rinkimo, atpažinimo, džiovinimo, laikymo ir tradicinių paruošų amatas, jungiantis vaistažoles, kvapiąsias žoles, maisto prieskonius, Žolinės papročius ir šiuolaikinės fitoterapijos ribas. Tai augalų pažinimas, bet ne savavališkas gydymo pažadų laukas.
Žvakių liejimas
Žvakių liejimas Lietuvoje jungia bičių vašką, dagtį, karštą vašką, mirkytas, lietas ar iš vaškuolių susuktas žvakes ir apeiginę šviesos kultūrą. Tai bitininkystės tęsinys, namų bei bažnytinio kalendoriaus amatas, kuriame svarbios Grabnyčios, Vėlinės, Velykos ir saugus darbas su karštu vašku.
Drevinė bitininkystė
Drevinė bitininkystė yra senasis miško bičių laikymo drevėse amatas, šiandien atgaivintas ir saugomas Varėnos krašte, ypač Musteikos ir Dzūkijos nacionalinio parko aplinkoje. Ji jungia drevėtą pušį, geinį, medkopį, miško kraštovaizdį, bitininko atsakomybę ir saugomų medžių etiką.
Gintaro gaudymas pajūryje
Gintaro gaudymas pajūryje yra Baltijos pakrantės įgūdis: po audrų ir tinkamų vėjų skaityti bangas, sroves, jūržolių sąnašas ir graibštu ar keseliais ieškoti gintaro. Tai skiriasi nuo gintaro dirbinių gamybos ir reikalauja pakrantės taisyklių, saugomų teritorijų, fakes atpažinimo ir pagarbos jūrai.
Žvejyba Kuršių mariose
Žvejyba Kuršių mariose yra Mažosios Lietuvos ir Pamario gyvenimo būdas: seklios marių žuvys, kurėnai, vėtrungės, tinklai, venteriai, bučiai, vandens dalybos, žuvies rūkymas ir žuvienės. Šiandien ji yra gyva, bet griežtai reguliuojama tradicija, todėl senieji įrankiai turi būti aiškinami kartu su teisėtais šiuolaikiniais būdais.
Stintelių žvejyba
Stintelių žvejyba sukant bobas yra reta Rytų Aukštaitijos poledinės žvejybos tradicija, kai per eketes po ežero ledu traukiami tinklai, o virvės sukamos mediniais įtaisais - bobomis. Ji siejama su Lūšių ežeru, Mindūnais, Baltaisiais Lakajais, stintelėmis, seliavomis ir griežta ledo bei leidimų sauga.
Grybavimas Dzūkijoje
Grybavimas Dzūkijoje yra šilinių dzūkų miško ūkinės veiklos, šeimos atminties, grybų pažinimo, tikėjimų ir maisto tradicijų visuma. Ji sieja Dainavos pušynus, saugomas grybijas, balanines kašeles, baravykus, lepeškas, grybų džiovinimą ir pagarbų elgesį miške.
Arimas arkliais
Arimas arkliais yra Lazdijų krašte gaivinama žemdirbystės tradicija, kurioje artojo įgūdis, arklys, plūgas, tiesi vaga, pirmosios vagos papročiai ir bendruomeninės talkos tampa gyvu paveldu. Ji ypač siejama su Veisiejais, Pirmosios vagos švente, Jurginių laiku, duonos ir margučių auka žemei.
Malksnų stogų dengimas
Malksnų stogų dengimas yra tradicinės medinės statybos amatas, kai stogas klojamas persidengiančiomis malksnomis, skiedromis ar gontais. Jis reikalauja tinkamos medienos, tikslaus užlaidų, grebėstų, kraigo, ventiliacijos ir priežiūros išmanymo, o šiandien saugomas kaip reta, bet gyva stogdengystės tradicija.
Šiaudinių ir nendrinių stogų dengimas
Šiaudinių ir nendrinių stogų dengimas yra tradicinės statybos amatas, kai pastato stogas klojamas rugių šiaudų kūliais arba nendrėmis. Ši danga reikalauja tinkamos žaliavos, stačio nuolydžio, tankaus sluoksnio, kraigo ir karnizo išmanymo, o šiandien turi būti derinama su gaisrine sauga ir paveldosaugos reikalavimais.
Dailidystė
Dailidystė yra tradicinės medinės statybos amatas, kai dailidė iš sienojų, sijų, gegnių ir jungčių stato namus, klėtis, kluonus, svirnus ir kitus kaimo pastatus. Ji remiasi rąsto pažinimu, rentinio kirtimu, sąsparomis, stogo konstrukcija, matavimu, įrankių valdymu ir pastato ilgaamžiškumo logika.
Krosnininkystė
Krosnininkystė yra tradicinis krosnių statymo ir taisymo amatas, jungiantis šilumą, duonos kepimą, maisto ruošimą, namo planą, koklius, dūmtakius ir gaisrinę saugą. Krosnininkas turi suprasti ne tik plytą ir molį, bet ir trauką, patalpų šildymą, dūmtraukį, krosnies vietą bei kasdienį šeimos gyvenimą.
Malimas
Malimas yra grūdų smulkinimo ir miltų ar kruopų ruošimo tradicija, apimanti rankines girnas, vandens ir vėjo malūnus, malūnininko amatą, malūno mechaniką ir kaimo maisto ūkį. Jis jungia rugius, kviečius, miežius, salyklą, miltus, sėlenas, duoną, alų ir išlikusį malūnų paveldą.
Kaminkrėtystė
Kaminkrėtystė yra dūmtraukių, kaminų ir krosnių dūmų kanalų valymo bei priežiūros amatas, tiesiogiai susijęs su namų sauga šildymo sezonu. Ji jungia praktinius įrankius, suodžių ir dervų šalinimą, krosnininkystę, dūmtraukio trauką, gaisrų prevenciją ir laimę nešančio kaminkrėčio miesto folklorą.