- Vieta
- Utena, Utenos rajono savivaldybė
- Regionas
- Utenos rajonas
- Tipas
- istorinis miesto sodas dviejų upelių santakoje su terasiniais šlaitais, brandžiais medžiais, pėsčiųjų tiltais ir skulptūra „Atrask savo laimę“
- Adresas
- Tarp J. Basanavičiaus, A. Baranausko ir Maironio gatvių, Utena
- Koordinatės
- 55.49870, 25.59839
- Kiek skirti laiko
- 30-60 min.; apie 1,5 val. su Šaulių namais ir Utenos kraštotyros muziejumi
- Geriausias metas
- pavasarį ir rudenį upelių slėniui, vasarą pavėsingiems takams; po stipraus lietaus žemiausios pakrantės gali būti šlapios
Miesto sodas Utenoje, Utenos miesto parkas prie upelių santakos
Miesto sodas užima ne vieną adresą, o visą dviejų upelių slėnio dalį
Utenos rajono savivaldybės želdynų sąraše Miesto sodui priskiriama apie 2,7 ha, o išsamiuose planavimo dokumentuose nurodomas 2,65 ha plotas. Parkas driekiasi tarp J. Basanavičiaus, A. Baranausko ir Maironio gatvių, todėl skirtinguose miesto dokumentuose galima rasti su jo pakraščiais ar įrenginiais siejamų numerių, pavyzdžiui, J. Basanavičiaus g. 52 ar 56. Tai nėra vieninteliai parko vartai. Šio puslapio koordinatė yra iš oficialios želdinių stebėsenos perskaičiuotas reprezentacinis taškas, ne automobilių aikštelė ar garantuota bebarjerė prieiga.
Svarbiausias vietos orientyras yra Krašuonos ir Vyžuonos santaka. Abu upeliai į aplinkinę moreninę lygumą įsirėžę iki maždaug 11 m, todėl sodas iš judrios J. Basanavičiaus gatvės leidžiasi į gerokai žemesnį žalią slėnį. Krašuonos pakrantės per polaidį ar liūtis gali patvinti, tad žemutiniai takų pakraščiai ir veja po gausaus lietaus būna drėgnesni.
Miesto sodas nėra Dauniškio parkas ir nėra Vyžuonos parkas. Oficialioje strategijoje visi šie želdynai aprašomi kaip tarpusavyje susijusios miesto žaliosios sistemos dalys, tačiau jie turi skirtingas ribas ir charakterį. Miesto sodą atpažinsite iš siauro upelių slėnio, terasų, kelių tiltų, Šaulių namų kompozicinės ašies ir tamsaus akmens pasagos skulptūros.
Apie 1930 m. suformuotos terasos iki šiol valdo sodo reljefą
Kraštovaizdžio architektūros projekto medžiagoje nurodoma, kad slėnio šlaitai buvo terasuoti apie 1930 m., o terasų briaunos apsodintos mažalapėmis liepomis. Tai tikroji sodo istorinė struktūra: ne vienas paminklas ar pastatas, bet žmogaus pertvarkytas natūralus slėnis, kurio pakopos ir senų medžių eilės tebėra įskaitomos vaikštant.
Oficiali turizmo strategija Miesto sodo pradžią taip pat sieja su laikotarpiu apie 1930 m. Greta 1933 m. iškilo Utenos Šaulių namai. AUTC juos apibūdina kaip santūrios modernistinės raiškos, vieną įspūdingiausių tokio tipo tarpukario pastatų Lietuvoje; šiandien Maironio g. 8 stovintis baltas pastatas naudojamas kultūrinei veiklai.
Utenos kraštotyros muziejaus istorijoje užfiksuota, kad Šaulių namai iškilmingai atidaryti 1933 m. birželio 15 d. Tarp svečių buvo ministras pirmininkas Juozas Tūbelis, Lietuvos šaulių sąjungos vadovas Antanas Žmuidzinavičius ir Pranas Saladžius. Šis dokumentuotas kaimynystės kontekstas padeda suprasti, kodėl vėlesniame parko projekte pagrindinis takas buvo nukreiptas būtent į Šaulių namus.
2004-2009 m. projektas ne išlygino slėnį, o išryškino jo ašis
Kraštovaizdžio architektai Albertas Lamauskas ir Regimantas Pilkauskas Miesto sodo pertvarkymo projektą rengė ir įgyvendino 2004-2009 m. Jie išsaugojo vertingus senuosius medžius, papildė želdinius, suformavo takų bei poilsio vietų sistemą ir įtraukė naujus tiltus. Svarbu tai, kad projektas rėmėsi slėnio reljefu, o ne bandė paversti jį lygia reprezentacine aikšte.
Nuo maždaug 2,5 m aukščiau esančios J. Basanavičiaus gatvės į sodą veda platūs laiptai su aikštele. Toliau pagrindinis takas ir tiltas kuria aiškią regėjimo kryptį Šaulių namų link. Kitame ruože virš Vyžuonos pakeltas maždaug 1,5 m aukščio pėsčiųjų tiltas leidžia iš viršaus pamatyti santakos augaliją ir drėgnesnį paupio pobūdį.
Didžioji renginių veja išdėstyta taip, kad ją nuo gatvės triukšmo dalinai pridengtų seni ąžuolai ir nauji želdiniai. Šlaito terasos turi laiptų, suolų ir trumpų apžvalgos vietų. Todėl geriausias maršrutas nėra tiesiausias perėjimas per parką: verta nusileisti iki santakos, pereiti skirtingais tiltais ir bent vieną kartą grįžti aukštesne terasa.
733 inventorizuoti augalai parodo, kad tai gyvas ir prižiūrimas želdynas
2023 m. oficialiame inventorizacijos rinkinyje Miesto sode suskaičiuoti 733 medžiai ir krūmai, priklausantys 27 taksonams. Iš jų tik 7 buvo spygliuočiai, o 726 - lapuočiai. 588 augalų būklė įvertinta kaip gera, 110 - patenkinama, 25 - nepatenkinama ir 10 - bloga. Šie skaičiai apibūdina konkretaus patikrinimo momentą, o ne nekintamą parko būklę.
Sodo karkasą sudaro mažalapės liepos, paprastieji klevai ir ąžuolai, o palei Vyžuoną natūraliau auga juodalksniai. Krūmų ir žemesniojo ardo kompozicijoje naudotos raudonosios sedulos, kalniniai serbentai ir daugiamečiai augalai. Dėl šio derinio aukštesnės terasos atrodo labiau kaip tvarkomas miesto sodas, o santakos dugnas - kaip drėgnesnis paupio želdynas.
2025 m. stebėsenos ataskaita iš naujo vertino 294 atrinktus augalus, ne visus 733, todėl jos rezultatų negalima tiesiogiai lyginti su viso parko 2023 ar 2024 m. procentais. Ataskaitoje silpnesnės grupės siejamos su baltalksniais, trapiaisiais gluosniais ir dalimi liepų, o du pavojingesni medžiai rekomenduoti šalinti. Lankytojui tai reiškia, kad arboristiniai darbai ar laikini aptvėrimai yra normalus brandžių medžių parko priežiūros požymis.
Pasaga, Smetonos vardu žymimas ąžuolas ir Šaulių namai kuria vietos ženklus
Lengviausiai atpažįstamas šiuolaikinis akcentas yra skulptoriaus Kęstučio Musteikio tamsaus akmens kūrinys „Atrask savo laimę“. Jis primena didelę pasagą ir veikia kaip simboliniai vartai bei fotografavimo vieta. Tai meninis laimės ženklo aiškinimas, o ne archeologinė ar senųjų Utenos vartų rekonstrukcija.
Oficialioje turizmo strategijoje tarp parko vertybių minimas prezidento Antano Smetonos ąžuolas. Patikrintuose dokumentuose nepateikta patikima sodinimo data ar įrodymas, kad medį savo rankomis pasodino pats prezidentas, todėl saugiau jį vadinti Smetonos vardu žymimu arba su prezidento atminimu siejamu ąžuolu, o ne kurti nepatvirtintą ceremonijos istoriją.
Pagrindinio tako ašyje matomi balti 1933 m. Šaulių namai padeda parkui turėti aiškų architektūrinį užbaigimą. Užlipus aukščiau verta atsigręžti į slėnį, o nusileidus stebėti, kaip pastatas pasirodo tarp medžių ir tilto turėklų. Taip per trumpą pasivaikščiojimą susijungia tarpukario miesto sluoksnis, vėlyvesnė kraštovaizdžio architektūra ir natūrali santaka.
Viešas parkas lankomas laisvai, bet reljefas reikalauja pasirinkti tinkamą prieigą
Patikrintuose oficialiuose šaltiniuose Miesto sodui nepaskelbta bilietų kasa, įėjimo mokestis ar vartais ribojamos darbo valandos. Tai vieša miesto erdvė, tačiau renginiai, medžių priežiūra, jaunimo erdvės darbai ar kiti laikini projektai gali uždaryti atskirą taką ar veją. Prieš specialią kelionę verta tikrinti naujausius Utenos rajono savivaldybės pranešimus.
J. Basanavičiaus gatvė yra apie 2,5 m aukščiau už sodo lygį, o tiesiausias nusileidimas turi plačius laiptus. Parkas turi kitų prieigų ir kietos dangos takų, bet oficialaus išbandyto bebarjerio maršruto žemėlapio rasti nepavyko. Su vežimėliu ar vaikišku vežimėliu praktiškiau ieškoti žemesnės prieigos nuo A. Baranausko ar Maironio gatvės pusės ir vietoje įvertinti nuolydžius bei darbų būklę.
Trumpam ratui skirkite 30-60 min. ir nebriskite į upelius - santaka nėra oficiali maudymosi vieta. Ilgesniam miesto maršrutui prie sodo pridėkite Šaulių namų išorę, Utenos kraštotyros muziejų ir Dauniškio parką. Viešuose dokumentuose minima jaunimo zona bei laikini ar planuojami jos statiniai neturėtų būti laikomi nuolat veikiančiu lankytojų centru, kol savivaldybė nepaskelbia konkretaus darbo grafiko.
