Kaip atsirado žemė: sakmė, reikšmė ir istorija

Sakmė

Iš pradžių nebuvo nei laukų, nei miškų, nei kelio žmogaus kojai. Visur tyvuliavo vanduo, o tuo vandeniu plaukė mažas laivelis. Jame sėdėjo Dievas, o Velnias yrėsi ir žvalgėsi į bekraštę tuštumą.

Kai abu pavargo, Dievas pasakė, kad reikia vietos poilsiui. Jis liepė Velniui nerti į dugną ir parnešti žemės. Velnias nėrė kartą, antrą, trečią, bet vandenys išplovė jam delnus. Tik panagėse liko trupinėlis dumblo.

Dievas iškrapštė tą menką purvo likutį, suspaudė jį į grumstelį ir padėjo ant vandens. Atsirado maža sala. Dievas atsigulė ant jos ilsėtis, o Velniui kilo pavydas: jei Dievas pranyktų vandenyje, pasaulis liktų jam vienam.

Velnias ėmė tempti miegantį Dievą prie salos krašto, bet krantas slinko tolyn. Tada tempė į kitą pusę, tačiau žemė ir ten plėtėsi. Kuo labiau jis stengėsi įstumti Dievą į vandenį, tuo didesnė darėsi žemė.

Kai Dievas pabudo, suprato piktą kėslą. Velnias buvo nugramzdintas į požemį, o ant išsiplėtusios žemės Dievas leido apsigyventi žmogui.

Interpretacija: ką reiškia žemės atsiradimo sakmė?

Ši sakmė rodo pasaulio pradžią ne kaip vienkartinį iškilmingą aktą, o kaip dramą tarp kūrimo ir griovimo. Dievui pakanka mažo dumblo trupinio, kad atsirastų žemė, o Velnio bandymas ją sunaikinti paradoksaliai ją padidina.

Pirmykščiai vandenys reiškia neapibrėžtą chaosą. Maža sala yra pirmoji tvarkos vieta, kur galima atsistoti, miegoti, gyventi. Žemė čia atsiranda iš ribos tarp gelmės ir dieviško formavimo.

Velnias nėra kūrėjas tikrąja prasme, bet be jo judesio pasaulis neišsiplėstų. Toks motyvas būdingas lietuvių etiologinėms sakmėms: blogas ketinimas gali būti įtrauktas į Dievo tvarką ir netyčia padėti pasauliui rastis.

Istorija, variantai ir užrašymas

VLE nurodo, kad lietuvių etiologinėse sakmėse išliko kosmogoninio mito elementų, o Žemės atsiradimas iš vandens ir dumblo priklauso svarbiausiems pasaulio kūrimo siužetams.

Tokio tipo pasakojimai Lietuvoje gyvavo variantais: vienur žemė atsiranda iš dumblo, kitur iš smilčių ar trupinio, kurį iš gelmių parneša Dievo pagalbininkas arba jo priešininkas. Pasakotojai keitė veikėjų vardus, bet išlaikė pagrindinę logiką: vanduo, nardymas, mažas žemės branduolys ir plėtimasis.

Čia pateikiamas originalus perpasakojimas, paremtas žinomu lietuvišku siužetu, o ne pažodinis šaltinio tekstas.

Motyvai ir kultūrinis kontekstas

Svarbiausi motyvai yra pirmykštis vanduo, Dievo ir Velnio pora, gelmės išbandymas ir žemės augimas. Jie sieja šią sakmę su platesniu Eurazijos žemės-nardytojo motyvu, tačiau lietuviškame pasakojime labai ryški Dievo ir Velnio priešprieša.

Sakmė taip pat paaiškina, kodėl pasaulis nėra grynai tobulas: jo pradžioje jau dalyvauja pavydas, apgaulė ir chaoso likutis. Vis dėlto galiausiai pasaulis tampa gyvenama vieta žmogui.