Lankytinos vietos Lietuvoje

Radviliškio simbolis garvežys TE-4567: juodai ir raudonai dažytas BR 52 tipo garvežys, primenantis Radviliškio geležinkelio mazgo istoriją

Radviliškio simbolis garvežys TE-4567 yra prie miesto geležinkelio stoties ant trumpo bėgių ruožo eksponuojamas juodas garvežys su raudonais ratais ir tenderiu. Radviliškio rajono savivaldybės dokumentuose jis datuojamas 1944 m., siejamas su Vokietija ar Berlynu ir įvardijamas kaip vienintelis šalyje išlikęs vadinamosios T serijos garvežys. Specializuoti riedmenų registrai tą pačią mašiną identifikuoja kaip BR 52 / KDL 1, gamyklos Nr. 884, 1945 m. užbaigtą DWM gamykloje Poznanėje. Šis neatitikimas puslapyje nėra paslepiamas. Nuo 2004 m. ar 2005 m. prie stoties stovintis technikos paminklas primena 1870 m. įkurtą lokomotyvų depą, 1871 m. atidarytą stotį ir miesto tapatybę, susiformavusią aplink geležinkelį.

Vieta
Radviliškio rajono savivaldybė
Regionas
Aukštaitija
Tipas
prie geležinkelio stoties eksponuojamas Antrojo pasaulinio karo laikotarpio BR 52 tipo garvežys ir saugomas technikos paminklas
Adresas
Laisvės al. 15A, prie Radviliškio geležinkelio stoties
Koordinatės
55.80611, 23.53664
Kiek skirti laiko
15-30 min. išorei apžiūrėti; daugiau laiko skirkite, jei kartu tyrinėsite stoties aplinką ir kitus miesto objektus
Geriausias metas
šviesi sausa diena, kai nuo viešo šaligatvio aiškiai matyti penkios varančiųjų ratų poros, trauklių mechanizmas ir tenderis
Vardai ir variantai

Radviliškio garvežys, Garvežys TE-4567, Garvežys TЭ-4567, Radviliškio simbolis - garvežys

Ant trumpo bėgių ruožo stovi tikras garvežys, ne dekoratyvinė kopija

Garvežys eksponuojamas Laisvės al. 15A, žalioje juostoje prie Radviliškio geležinkelio stoties. Koordinatės 55.806115, 23.536635 žymi patį objektą. Tai nėra stoties peronas, automobilių stovėjimo vieta ar leidimas kirsti veikiančius bėgius. Prie garvežio prieinama iš miesto pusės viešu šaligatviu, todėl ieškoti kelio per stoties kelius nereikia ir negalima.

Iš šono pirmiausia matyti viena mažesnė priekinė ašis ir penkios didelės sujungtos varančiųjų ratų poros. Raudonus stipinus jungia ilgos metalinės trauklės, virš jų driekiasi juodas cilindrinis katilas, už mašinisto kabinos prikabintas didelis vandeniui bei kurui skirtas tenderis. Priekinė buferinė sija dažyta raudonai ir pažymėta TE-4567, o savivaldybės kultūros strategija dar fiksuoja priekyje esančias LG raides.

Oficialūs vietos šaltiniai garvežį vadina trofėjiniu, relikviniu Radviliškio lokomotyvų depo garvežiu, o ne 2004 m. pagaminta kopija. Jis nebevažiuoja ir nėra atrakinta lauko ekspozicija, į kurios kabiną būtų galima laisvai įlipti. Vertingiausia jį apžiūrėti kaip išlikusią technikos mašiną: palyginti ratų skersmenis, garo cilindrus, traukles, vamzdynus, katilo armatūrą ir tenderio formą.

BR 52 ir KDL 1 paaiškina penkias varančiąsias ašis bei karo meto konstrukciją

Specializuotuose riedmenų registruose TЭ-4567 priskiriamas vokiškajai BR 52 klasei ir gamykliniam KDL 1 tipui. Tai buvo penkias sujungtas varančiąsias ašis turėję sunkūs krovininiai garvežiai. Vokiškoje ašių formulėje jų važiuoklė žymima 1'E, anglakalbėje sistemoje - 2-10-0: viena priekinė ašis ir dešimt varančiųjų ratų, be galinės atraminės ašies. Būtent tokį išdėstymą galima suskaičiuoti vietoje.

DB Museum nurodo, kad BR 52 buvo supaprastinta ankstesnės BR 50 klasės versija ir 1942-1945 m. pagaminta daugiau kaip 6000 šios karo lokomotyvų klasės mašinų. Supaprastinimas reiškė spartesnę, mažiau deficitinių medžiagų reikalaujančią gamybą ir pritaikymą karo logistikai. Todėl garvežį verta pristatyti ne vien kaip romantišką kelionių simbolį, bet ir kaip Antrojo pasaulinio karo pramonės bei priverstinio Europos geležinkelių pertvarkymo liudininką.

Po karo daug BR 52 garvežių atiteko Sovietų Sąjungai kaip trofėjai ar reparacijų turtas ir buvo pritaikyti platesnei 1524 mm vėžei. 1952 m. jiems suteiktas kirilicos žymuo TЭ: raidė T reiškė trofėjinį, o Э siejo mašiną su panašios traukos sovietine E serija. Lietuviškuose šaltiniuose kirilicos Э dažnai perrašoma lotyniška E, todėl TE-4567 ir TЭ-4567 šiame kontekste yra tos pačios mašinos žymėjimo variantai.

1944 m. Berlynas ar 1945 m. Poznanė - šaltiniai pateikia dvi kilmės versijas

Radviliškio rajono savivaldybės turistinis leidinys rašo, kad garvežys pagamintas Berlyne 1944 m. Savivaldybės kultūros strategija tą patį objektą datuoja 1944 m., tačiau pagaminimo vietą nurodo plačiau - Vokietiją. Ši versija įsitvirtino oficialiame vietos pasakojime ir dažnai kartojama lankytinų vietų aprašuose.

Du tarpusavyje sutampantys specializuoti Europos riedmenų registrai pateikia kitokį mašinos pasą: DWM, arba Deutsche Waffen und Munitionsfabriken AG, gamykla Poznanėje, 1945 m., gamyklos numeris 884 ir planuotas Vokietijos geležinkelių numeris 52 4567. Vienas registras nurodo 1945 m. birželio 18 d. perdavimą Lenkijos PKP ir numatytą Ty42-32 numerį, po kurio garvežys tais pačiais metais pateko į SSRS.

Viešai prieinamas oficialus gamyklos priėmimo aktas ar išsamus Kultūros vertybių registro mašinos pasas šiame tyrime nerastas, todėl vienos versijos paskelbti galutinai įrodyta negalima. Gali būti, kad vietos aprašas bendrą vokišką BR 52 kilmę sutapatino su Berlynu ir karo metais, o specializuotas registras seka konkretų gamyklos numerį. Lankytojui svarbiausia šias versijas matyti atskirai: 1944 m. Berlynas yra oficiali vietos tradicija, 1945 m. Poznanė - detalesnio riedmenų registro duomenys.

Nuo pokario geležinkelių iki paminklo prie Radviliškio stoties

Specializuota mašinos chronologija nurodo, kad 1952 m. ji oficialiai gavo TЭ-4567 žymėjimą, o 1992 m. perėjo Lietuvos geležinkeliams. 2000 m. garvežys dar fiksuotas saugomas Subačiaus stotyje. Šios detalės padeda paaiškinti, kad dabartinė vieta prie Radviliškio stoties nebūtinai buvo visa jo eksploatavimo ar saugojimo istorija. Viešai prieinamuose šaltiniuose nepavyko atkurti kiekvieno depo, maršruto ir paskutinio darbo reiso, todėl tokia tarnybos biografija neišgalvojama.

Savivaldybės šaltiniai teigia, kad garvežys prie stoties stovi nuo 2004 m., o idėją pasiūlė tautodailininkas Eugenijus Arbušauskas ir parėmė rajono savivaldybė. Specializuotas registras pastatymą datuoja 2005 m. ir sieja su 135-osiomis Radviliškio depo metinėmis. Greičiausiai tai artimi projekto įgyvendinimo ir sukakties įprasminimo etapai, tačiau dokumento, tiksliai išsprendžiančio vienų metų skirtumą, rasti nepavyko.

Savivaldybės kultūros strategija TE-4567 įvardija kaip į Kultūros vertybių registrą įtrauktą kilnojamąją technikos vertybę, turinčią istorinę, techninę ir technologinę reikšmę. Tai reikia atskirti nuo greta esančio Radviliškio geležinkelio stoties statinių komplekso, kuris registre įrašytas 2005 m. Garvežys ir stoties pastatai sudaro vieną lankymo vaizdą, bet teisiškai bei istoriškai nėra tas pats objektas.

Kodėl garvežys tapo geležinkelininkų miesto ženklu

Radviliškio geležinkelio mazgas pradėjo formuoti miestą dar gerokai prieš TE-4567 atsiradimą Lietuvoje. Savivaldybės strategijoje nurodyta, kad lokomotyvų depas pastatytas 1870 m., o stotis pradėjo veikti 1871 m. rugsėjo 4 d. VLE rašo, kad 1871 m. pro Radviliškį nutiesta Liepojos-Romnų linija, 1873 m. atsirado atšaka į Daugpilį, pastatyta mūrinė stotis ir geležinkelio remonto dirbtuvės.

Mazgas kūrė darbo vietas, dirbtuves, depus ir kasdienį miesto ritmą, todėl Radviliškis pradėtas vadinti geležinkelininkų sostine. Vietos kultūros dokumentuose užrašytas ir pasakymas, kad nuo anglimi kūrenamų garvežių dūmų čia net žvirbliai pajuodę. Tai vaizdingas miesto tapatybės posakis, ne biologinis ar tiksliai išmatuotas istorinis faktas. 1997 m. juodi žvirbliai, bėgiai ir meldai sujungti Dariaus Kazoko miesto akcento kompozicijoje.

TE-4567 šią ilgą istoriją sutraukia į vieną lengvai atpažįstamą siluetą. Greta vis dar veikia stotis, depai ir sudėtingas kelių mazgas, o garvežys stovi ne uždaroje muziejaus salėje, bet kasdienio geležinkelio miesto erdvėje. Dėl to jis yra ne vien technikos eksponatas: jo vieta parodo tęstinumą nuo garo traukos iki dabartinių dyzelinių ir elektrifikuojamų maršrutų.

Lankymas nemokamas iš išorės, tačiau eksponatas nėra laipiojimo aikštelė

2026 m. liepos 20 d. oficialiuose savivaldybės dokumentuose atskiras garvežio darbo laikas ar bilieto kaina nebuvo skelbiami. Jis stovi lauke prie viešo šaligatvio ir paprastai apžiūrimas iš išorės. Tai nereiškia leidimo lipti ant buferių, ratų, trauklių, tenderio ar į mašinisto kabiną. Uždaros ekskursijos į veikiančio geležinkelio teritoriją, jei jos kada nors rengiamos, yra atskira registruojama veikla ir nesuteikia nuolatinės laisvos prieigos.

Lygesnis šaligatvis leidžia didžiąją garvežio dalį apžiūrėti neįžengiant ant balasto, todėl išorinė panorama gali būti pasiekiama žmogui su vežimėliu ar vaikišku vežimėliu. Tačiau oficialus viso taško prieinamumo auditas, taktilinė informacija ir specialiai garvežiui skirta automobilių vieta nepaskelbti. Ratų bei apatinių mechanizmų artimam apžiūrėjimui reikėtų kirsti nelygų žvyrą ir bėgius, tad to nelaikykite bebarjerio maršruto dalimi.

Fotografuokite nuo šaligatvio ar kitos aiškiai viešos vietos, neužstokite pėsčiųjų ir gatvės eismo. Vaikus laikykite atokiau nuo metalinių trauklių, laiptelių bei kelio. Niekada neikite per aktyvius stoties bėgius dėl kito rakurso ir nelieskite geležinkelio įrangos. Automobilį palikite tik pagal esamus ženklus, o stoties tualetų, laukimo salės ar parkavimo režimą prieš kelionę tikrinkite kaip atskiras kintamas paslaugas.

Radviliškio simbolio garvežio TE-4567 šaltiniai