Ginučiai ir Papiliakalnė, Ignalinos rajono savivaldybė
Aukštaitijos nacionalinis parkas
Piliakalnių pora ir Linkmenų pilies kraštovaizdis
55.37398, 25.98517
45 min.-1,5 val.
vasara ir ankstyvas ruduo, kai nuo keteros matyti Aukštaitijos ežerų ir miškų juostos
Ginučių piliakalnis, Papiliakalnės piliakalnis, Ginučių-Papiliakalnės piliakalniai
Du piliakalniai tarp Ūkojo ir Linkmeno ežerų
Ginučių ir Papiliakalnės piliakalniai stūkso siaurame Šiliniškių kalvagūbryje, tarp Ūkojo ir Linkmeno (Asalnų) ežerų, Linkmenų seniūnijoje, Ignalinos rajone. VLE nurodo, kad Papiliakalnės piliakalnis yra ties Ginučių piliakalniu ir pilkapynais, todėl tai ne vienas vienišas kalnas, o gynybinis kompleksas: dvi įtvirtintos aukštumos, papėdės gyvenvietė ir pilkapiai vienoje vietoje. Šlaitai statūs, vietomis iki 40 m aukščio, todėl nuo keteros gerai matyti ežeringa Aukštaitijos panorama.
Aukštaitijos nacionalinio parko šaltiniai šiuos piliakalnius priskiria Šiaurės Rytų Lietuvos 12-15 a. gynybinei linijai - kartu su Linkmenų, Tauragnų, Taurapilio, Vajuonio piliakalniais ir Rėkučių senovės gynybiniu pylimu. Lankant verta žiūrėti ne tik į viršūnės aikšteles, bet ir į visą reljefą: nuo kalvų atsiveria keliai į Ginučių kaimą, Ladakalnį ir ežerų grandinę, kuri viduramžiais buvo natūralus susisiekimo ir gynybos tinklas.
Papiliakalnės piliakalnio matmenys ir radiniai
VLE nurodo, kad Papiliakalnės piliakalnis datuojamas pirmo tūkstantmečio prieš Kristų pabaiga - pirmo tūkstantmečio po Kristaus viduriu. Stačiakampė aikštelė yra 25 x 40 m dydžio, apjuosta pylimu (pietiniame gale 1 m aukščio ir 11 m pločio, šiauriniame - 0,6 m aukščio ir 5 m pločio). Pietrytinėje pašlaitėje iškastas 10 m pločio ir 1 m gylio griovys, už jo - antrasis 15 m ilgio pylimas, o 60 m į šiaurę yra dar viena 14 x 26 m aikštelė su savo pylimu ir grioviu.
Apie 4 ha ploto papėdės gyvenvietėje, plytinčioje rytinėje, vakarinėje ir šiaurinėje pašlaitėse, VLE duomenimis rasta darbo įrankių (akmeninis kirvelis, molinis verpstukas), brūkšniuotosios ir grublėtosios keramikos dirbinių bei geležies lydymo šlako. Šis šlakas rodo, kad čia ne tik gyventa, bet ir dirbta su metalu, o keramikos tipai patvirtina ilgą, dar į priešistorę siekiantį gyvenimo sluoksnį.
Linkmenų pilis ir 1373 metų Wartbergės kronika
Ginučių piliakalnis svarbus kaip spėjama Linkmenų pilies vieta. VLE straipsnyje apie Linkmenis nurodoma, kad Hermano Wartbergės kronikoje rašoma apie Linkmenų pilį, 1373 m. buvusią, manoma, ant Ginučių piliakalnio. Aukštaitijos nacionalinio parko šaltiniai mini, kad medinė Linkmenų pilis čia stovėjo 13-15 a., o 13 a. ją galėjęs valdyti Mindaugo seserėnas Lengvenis. Nuo 1434 m. minimas Linkmenų valsčius, todėl vieta turi tvirtą rašytinės istorijos pagrindą.
VLE nurodo, kad 15 a. Papiliakalnės piliakalnis tapo Linkmenų medinės pilies (1373-1433) gynybinės sistemos dalimi. Svarbu atskirti dokumentuotą branduolį nuo vėlesnės atminties: pilies tapatinimas su Ginučių piliakalniu remiasi kronika ir tradicija, o praktiškai lankytojui svarbiausia, kad kalvagūbris paaiškina, kodėl ežerų krašte įtvirtintos aukštumos buvo tokios svarbios kovose su Livonijos ordinu.
Antano Smetonos akmuo ir tarpukario atmintis
Ant Ginučių piliakalnio stovi paminklinis akmuo prezidentui Antanui Smetonai atminti. Jis primena, kad vieta turi ne vien archeologinį, bet ir modernios Lietuvos atminties sluoksnį: tarpukario valstybės simboliai Aukštaitijos kraštovaizdyje buvo jungiami su senųjų pilių ir kalvų pasakojimu. Smetonos ryšys su šiuo kraštu ne atsitiktinis - netoliese, Užulėnyje, buvo prezidento gimtinė ir dvaras.
Šis akmuo nėra pagrindinė archeologinė vertybė, bet jis padeda suprasti, kodėl Ginučių piliakalniai lankomi kaip kultūrinis, o ne vien gamtinis objektas. Čia persidengia viduramžių gynybos vaizduotė, vietos bendruomenių atmintis ir nacionalinis pasakojimas, o piliakalnis tampa kelių istorijos sluoksnių sankryža.
Kaip lankyti Ginučių piliakalnius
Piliakalnių lankymui verta skirti bent 45 minutes, o jei derinate su Ladakalniu, Šiliniškių apžvalgos bokštu ar Ginučių vandens malūnu - pusdienį. Pro Ginučius eina ir 14 km Aukštaitijos nacionalinio parko pėsčiųjų žiedinis maršrutas, kurio pradžia yra prie Ginučių vandens malūno, todėl piliakalnius patogu įjungti į ilgesnę pėsčiųjų kelionę. Takai veda per kalvotą reljefą, todėl patogi avalynė čia svarbi.
Po lietaus laiptai ir žolėti šlaitai gali būti slidūs. Eikite pažymėtais takais, nelipkite tiesiai per šlaitus ir nestumkite dviračių per jautrias piliakalnio vietas. Archeologinė vertė čia yra pačiame reljefe ir kultūriniame sluoksnyje, todėl net trumpas nukirtimas per pylimą gali gadinti tai, ko atvykstate pamatyti.
Ką derinti tame pačiame maršrute
Ginučiai yra viena patogiausių Aukštaitijos nacionalinio parko vietų kelioms temoms sujungti. Per vieną išvyką galima pamatyti piliakalnius, Ladakalnį (geomorfologinį gamtos paminklą, nuo kurio matyti šeši ežerai), Ginučių vandens malūną ir, jei turite daugiau laiko, Šiliniškių apžvalgos bokštą bei Baluošo Ilgasalę.
Toks maršrutas parodo visą vietos logiką: aukštumos, ežerai, vandens keliai, malūnų ūkis ir kaimų tinklas čia nėra atskiros stotelės. Tai vienas ežeringos Aukštaitijos kraštovaizdis, kuriame istoriniai objektai išsidėstę labai arti vienas kito, o piliakalniai yra jo gynybinis branduolys.
