- Vieta
- Pasvalio rajono savivaldybė
- Regionas
- Aukštaitija
- Tipas
- saugomas restauruotas vandens malūno, vilnų karšyklos ir verpyklos muziejus bei edukacijų erdvė
- Adresas
- Taikos g. 5, Raubonių k., Pasvalio r. sav.
- Koordinatės
- 56.12361, 24.47704
- Kiek skirti laiko
- apie 1 val. pagrindinei edukacijai; 2-4 val. atskirai vilnos vėlimo programai
- Geriausias metas
- iš anksto sutartu laiku nuo pavasario iki rudens; prieš vykstant į Vilnonės dienas tikrinkite einamųjų metų programą
Raubonių malūnas, Raubonių karšykla-verpykla, Raubonių vandens malūnas
1770-ųjų malūno vieta ir vėlyvojo XIX a. raudonmūris yra du skirtingi sluoksniai
Tatulos vandens malūnas Raubonyse dokumentuotas 1770-aisiais: oficiali vietos istorija nurodo 1775 m., o Kultūros infrastruktūros centras - 1777 m. inventorių su malūno atvaizdu. Patikimiausia išvada yra ne vieni tikslūs metai, o tai, kad XVIII a. aštuntajame dešimtmetyje čia jau veikė vienintelis tuometės Krinčino parapijos vandens malūnas.
Dabartinis dviejų aukštų raudonų plytų pastatas nėra XVIII a. statinys. Kultūros vertybių registras jį datuoja XIX a. pabaiga, o istoriniuose pasakojimuose statyba siejama su laikotarpiu po to, kai 1860 m. valdą įsigijo Lui fon Ropas. Todėl formuluotė „po 1860 m., XIX a. pabaigoje“ yra tikslesnė už nepagrįstą vienos dienos statybos datą.
1907 m. savininkas Jonas Ribbė čia įkūrė vandens turbinos sukamą grūdų malūną, vilnų karšyklą ir verpyklą. 1924 m. dokumentuose jau matoma iš esmės dabartinė komplekso forma, išskyrus vėlesnį pietinį priestatą. KVR nurodo šiaurinį priestatą iš XX a. 6-ojo dešimtmečio ir pietinį iš XX a. 10-ojo dešimtmečio.
Architektūrą geriausiai išduoda plytų dekoras ir kėlimo balkonas
Pagrindinis tūris stačiakampis, su mansardine pastoge, stačiu dvišlaičiu čerpių stogu ir plytiniais kaminais. Segmentinių arkų langai bei durys, piliastrų juostos, jas jungianti negili arkada, dantyti karnizų ir frontono ornamentai bei tarpaukštinė plytų juosta suteikia utilitariam pastatui istorizmo raišką.
Prie sienos išsikiša dengtas medinis krovinių balkonas, susijęs su maišų kėlimu į viršutinius aukštus. Lauko laiptai, lauko akmenų ir plytų cokolis, vėlesni žemi priestatai rodo, kaip kompleksas buvo pritaikomas darbui. Restauravimas išryškino šiuos sluoksnius, bet nebandė jų paversti vienodo laikotarpio dekoracija.
Vandens energijos kraštovaizdį sudarė Tatulos vaga, tvenkinys, kanalas, pralaida ir turbinos duobė. Didelio atviro vandens rato ar krioklio čia nereikėtų ieškoti: jėgą perdavė turbina, o sovietmečiu hidraulinę pavarą pakeitė dyzelinis, vėliau elektrinis variklis. Tvenkinys buvo nuleistas, užtvanka išardyta, kanalas užpiltas ir turbinos anga užmūryta.
Viduje išliko malimo, kėlimo, karšimo ir verpimo grandinė
KVR sąraše nurodytas girnų būgnas su girnomis, piltuvais ir rėmais, medinis maišų kėlimo mechanizmas su metalinėmis žirklėmis, mediniai kėlimo patalpos skridiniai ir pakabinamos svarstyklės. Išlikusios pirmosios girnos bei keltuvas, tačiau saugomų teritorijų informacija malimo įrangą daugiausia sieja su pokariu ir XX a. 6-uoju dešimtmečiu.
Vilnos liniją sudaro trys Anglijoje pagaminti karštuvai su transmisija, kedenimo mašina, knatavimo įrenginys ir XX a. pradžios švediška verpimo mašina su užrašu „MOSES HALBEING DVINSK“. Karšimo bei verpimo įranga oficialiame apraše priskiriama tarpukariui. Todėl netikslu visus viduje esančius mechanizmus vadinti originaliomis XIX a. mašinomis.
Restauruoti mechanizmai gali būti paleidžiami edukacijos metu, todėl lankytojas pamato ne tik atskirus eksponatus, bet ir medžiagos kelią nuo grūdo ar vilnos iki tarpinio produkto. Tačiau vieši šaltiniai nepatvirtina, kad dabartinės demonstracijos varomos vandeniu. Konkretų paleidimą ir programos turinį susitarkite užsakydami.
Nuo Chachelio Zivo modernizacijos iki 18 metų tylos
Apie 1936-1938 m. kompleksą įsigijo ir modernizavo Chachelis Zivas. Kultūros infrastruktūros centro istorijoje dokumentuota, kad 1941 m. rugpjūčio-rugsėjo mėnesiais jis buvo nužudytas Biržuose. Ši biografija yra ne šalutinis kuriozas, o Raubonių pramonės istorijos ir Holokausto nutraukto vietos gyvenimo dalis.
Po karo vandens jėgą palaipsniui pakeitė kitos pavaros. Saugomų teritorijų šaltinis malūno veiklos pabaigą nurodo 1985 m., o oficialioje vietos istorijoje pasitaiko ir 1987 m.; saugiausia kalbėti apie XX a. 9-ojo dešimtmečio vidurį. Karšykla ir verpykla uždaryta 1997 m. birželio 13 d.
Vietos bendruomenė kompleksą panaudos pagrindais perėmė 2014 m. Po 18 metų pertraukos mechanizmai edukacijai vėl paleisti 2015 m. rugsėjo 12 d. Restauravimo ir pritaikymo etapai vyko nuo 2016-2018 m. iki 2023 m.; lankytojams kompleksas plačiau pristatytas 2022 m. rugpjūčio 27 d. per Vilnonės dienas, o baigiamieji darbai užbaigti 2023 m. rugpjūtį.
Vidus lankomas tik susitarus, o veikiančios mašinos nėra savarankiškas eksponatas
Saugomų teritorijų tarnyba nurodo, kad I-VII lankoma iš anksto susitarus telefonu +370 698 14 356 arba el. paštu raubonys@gmail.com. Tai reiškia galimybę tartis bet kurią savaitės dieną, o ne nuolatinį savarankiško įėjimo grafiką. Be rezervacijos galima apžiūrėti išorę iš viešai prieinamos aplinkos, tačiau į vidų neikite nepakviesti.
Pagrindinė malūno, karšyklos ir verpyklos edukacija trunka apie 1 val., o atskira vilnos vėlimo programa - 2-4 val. Nuolatinė bendro bilieto ar pagrindinės edukacijos kaina viešai nepaskelbta, todėl užsakydami patvirtinkite grupės dydį, kainą, atsiskaitymą ir demonstravimo apimtį. Kitur skelbiama 12 Eur „Raubonių virtienės“ kaina yra kitos kulinarinės programos kitoje vietoje tarifas.
Pritaikant kompleksą įrengtas keltuvas ir sanitarinės patalpos, o 2024 m. sutvarkyta automobilių bei autobusų aikštelė ir pėsčiųjų takas. Google žymi pritaikytą parkingą, tačiau prieš kelionę patvirtinkite keltuvo veikimą ir viso kelių aukštų maršruto prieinamumą. Prie veikiančių diržų, girnų, karštuvų ir keltuvo laikykitės vedėjo nurodymų, nelieskite mechanizmų ir prižiūrėkite vaikus.
