Lietuvių sakmės

Keturi vėjai mėgina iškelti iš jūros akmenį. Trims vaikams likus po juo, jų tėvas pasislepia medžio drevėje, o pasaulyje stoja ilga tyla.

Sakmė apie žmogų, supykusį ant vėjo, sviedusį peilį ir sužeidusį senio pavidalo vėją, o vėliau pats nupūtusį savo namus.

Sakmė apie moterį, kuri pirtyje palikdavo laumėms karšto vandens ir vantų, o laumės jai atsidėkodavo dailiais audiniais.

Sakmė apie laumių pavogtą kūdikį ir jo vietoje paliktą šiaudų ryšulį, kuris būtų virtęs laumiuku, jei žmogus nebūtų laiku pastebėjęs apgaulės.

Sakmė apie neturtingą moterį, radusią laumių audeklą, kuris būtų nesibaigęs, jei ji nebūtų panorusi pažiūrėti jo galo.

Sakmė apie laumes, kurios ketvirtadienio vakarais skalbia prie ežero liepto, ir drąsų Jakamą, atėmusį jų kultuvėles.

Naktigonėje vyrai pamato į juodą pagaikštį blizgančiais kraštais panašų aitvarą. Peilis priverčia jį nusileisti, bet laimikį nutariama paleisti.

Sakmė apie jaunuolį, kuris slapta po pažastimi peri aitvarą iš kiaušinio, o jam išsiritus į namus ima plaukti turtas.

Sakmė apie marčią, kankinamą nesibaigiančiu grūdų malimu, kol ji pamato raudono gaidžio pavidalo aitvarą ir jį užmuša.

Sakmė apie medžiotoją, padėjusį Perkūnui nušauti velnią ir gavusį stebuklingai užtaisytą šautuvą, kurio galia dingsta pasigyrus.

Sakmė apie Velnią, kuris klausia Perkūno, kur galėtų pasislėpti, ir galiausiai randa vienintelę vietą po atgal atvirtusia velėna.

Trumpa sakmė apie žmogų, kuris per audrą randa Velnią po pastoge, o Perkūno smūgis užmuša žmogų, ne tą, kuris slapstėsi.

Sakmė apie perkūnijos metu pas senelius užklydusį Velnią, kuris prašo paslėpti jį butelyje su šermukšniniu kamščiu ir už pagalbą apdovanoja žmones.

Sakmė apie senuką, kuris prieš mirtį liepia padėti prie kūno žirkles, kad Giltinei prisiartinus galėtų nukirpti jos nuodingą liežuvį.

Sakmė apie Nemune prie Plokščių žvejų sugautą undinę, kuri dainuoja nesuprantama kalba, verkia žmonių akivaizdoje ir galiausiai paleidžiama atgal į upę.

Sakmė apie akmenuką, kuris padaro žmogų nematomą, ir apie šiurpų būdą jį gauti iš juodvarnio vaiko snapo.

Sakmė apie raganą, kuri per mazgotę atima karvių pieną, o Joninių naktį suklysta grįždama per kaminą, kai jos šluota pastatoma kitaip.

Audinių turtingai šeimininkei nestinga, tačiau aitvaro nešama gerovė ramybės nesuteikia. Pamėginusi atsikratyti jo, ji netenka ir trobesių.

Dieną dirbantį berną šeimininkė naktimis paverčia žirgu kelionėms į Šatriją. Nusiėmęs kamanas, jis apgręžia burtą ir žiauriai atkeršija.

Prie sunkiai sergančio Šimkaus pasirodo baltai apsirengusi mergina. Viena moteris ją mato pro langą, o prie ligonio buvę kaimynai regi tik įprastą kambarį.

Neturtingam vaikinui pinigų vestuvėms duoda paslaptingas ponas, prašydamas tik pakvietimo. Nuo nepageidaujamo svečio išgelbsti netikėtas muzikanto vardas.

Iš miegančios merginos burnos išskrenda bitė ir aplanko drevėtą gluosnį. Pabudusiosios sapnas atskleidžia radinį, kuriuo slapta pasinaudoja jos draugė.

Išperintas aitvaras klausia, ko šeimininkas pageidauja. Mieguistas atsakymas atneša ne pinigus, o nesibaigiančias krūvas vyžų.

Žmogus ketina apgauti kaimyną ir vietoj nupirkto aitvaro atiduoda sugautą gylį. Tačiau tikroji vertė pasirodo ten, kur jos nesitikėjo sukčius.

Tarnai pamato šviesų aitvarą virš svirno. Kitą dieną pilni kviečių aruodai atskleidžia, kodėl šeimininkai saugojo sandėlį nuo svetimų akių.

Mergaitė lažinasi, kad iš vaidenamos jaujos parneš kartelę. Velnius ji apgauna pažadėdama sau daugiau darbo, negu iš tiesų reikia.

Vėjo nuo tilto nustumtas žmogus reikalauja teisybės. Į teismą iš tiesų atvyksta vėjas, ir juokas atsisuka prieš teisėjus.

Bernas mėgina sužinoti, kieno namuose laikomas kaukas. Pašaipus jo iššūkis baigiasi ugnimi, kuri išduoda ir būtybės buveinę.

Iš vandens sklindantis balsas skelbia, kad valanda atėjo, bet žmogus dar nepasirodė. Žvejai perspėja maudytis einantį berną, tačiau šis vėliau sugrįžta.

Laumė užima moters vietą prie staklių ir drobę žada grąžinti tik atspėjus jos vardą. Tačiau ausdama pati išsiduoda dainoje.

Dvi laumės aplanko audėją Braškakoją ir paprašo šaudyklės. Priimta pagalba padaro ją neprilygstama amatininke, o kita audėja viešnioms atsako.

Skubėdama sutvarkyti šieną prieš lietų, motina pamiršta kūdikį pievoje.

Į vestuves einančią laumę palydovas išklausinėja apie linų lauką. Pasiūlęs panešti jos pyragus, jis pasinaudoja tuo, ką ji pati atskleidė.

Dvidešimt metų neprakalbantis laumės paliktas vaikas nustemba pamatęs keistą ugnies ir kiaušinių ruošą. Jo pirmieji žodžiai išduoda nepaprastą amžių.

Medžiotojas už savo šautuvą gauna mažą Perkūno ginklą su vienu draudimu. Trejus metus gyvena gerai, kol smalsumas sukelia nepaprastą nelaimę.

Naktigoniai prie laužo sulaukia mažų išdykusių lankytojų. Šie įmeta kirvuką į ugnį, bet pasitraukia, kai žmogus atsikelia jį išsiimti.

Aštresnio kirvio pasiskolinti atėjęs žmogus žvilgteli į pravirą kamarą. Ten kaimynė melžia ant sienos pakabintą rankšluostį.

Klojime užmiegantis Jonas tris kartus išgirsta perspėjimą apie nelaimę. Supykęs puola ieškoti nematomo šaukėjo ir pats pakliūva į pražūtį.

Motinos netekę vaikai pastebi, kad tėvui išėjus mažylio lopšys supasi pats. Paslaptinga globa tęsiasi tol, kol kūdikis paauga.

Po laidotuvių indus renkanti marti sulaukia mirusio šeimos nario. Jis siūlosi padėti, tačiau iš viso vaišių stalo prašo tik trupinių.

Paklydusį muzikantą ponas pakviečia groti puotoje. Paslaptingu tepalu patepta akis atskleidžia pelkę vietoj dvaro, bet ši regėjimo dovana ilgai neišlieka.

Ganykloje rastas kaištis atneša ūkiui netikėtą gerovę. Ji baigiasi tada, kai apie radinį nieko nežinantis samdinys pajudina jį arklidėje.

Dvare sugautas velnias klusniai dirba sunkiausius darbus. Kilus suirutei, nekantrus šeimininkės paliepimas netyčia jį išlaisvina.

Vėlai iš Kupiškio einantį siuvėją prislegia nematoma našta. Jai staiga dingus, pasigirsta padėka už pernešimą per ugnį, kurios žmogus nematė.

Ponas reikalauja iš siuvėjo neįmanomo kostiumo be siūlių. Velnias padeda jį pagaminti, bet puikusis drabužis laikosi tik tol, kol padėjėjas neišsigąsta.

Maro būtybė Pavietrė važinėja karieta ir kaimuose pliaukšteli botagu. Viename kaime jos pareikalautos vaišės pakeičia grėsmingos viešnios elgesį.

Dvi pjovėjos bėga namo nuo audros, o juodas katinas įšoka į pakelto sijono atlanką. Iš šalies stebintis užvaizdas pastebi pavojingą keleivį.

Šiltą dieną artojas sutinka nepažįstamąjį baltais kailiniais. Paprašytas pažadinti prieš audrą, vėliau toje vietoje randa visai kitokį miegantį padarą.

Vienas pavogtas akmuo tampa nesibaigiančio Perkūno ir velnio konflikto priežastimi. Trumpa sakmė paaiškina, kodėl velnias slepiasi vis naujose vietose.

Adomas Ramanauskis slapta stebi septynias šeimininkes ir prieš Jonines pats nuskrenda į Šatriją. Atgal duotas žirgas rytą pasirodo esąs visai kas kita.

Avilyje pasislėpęs vaikinas nuskrenda su dviem raganomis žiemą skinti žirnių. Parsineštas žiedas atskleidžia jų būrį, tačiau išplepėta paslaptis jam pražūtinga.

Žmogus prie kryžiaus sutinka tris nepažįstamuosius. Saulė ir žiema užsirūstina, tačiau vėjas pažada jį apsaugoti.

Trys kaukai, gavę sugadintą maistą, sumano sudeginti jaują. Jų pokalbį girdėjęs piemuo sužino, kur jie ketina slėptis nuo ugnies.

Po krūmu gulintį ūsotą vyrą keleivis ragina keltis. Menkas supykusio vėjo pūstelėjimas namuose pasirodo buvęs pražūtingas.

Naktį kaukas klausia, kur padėti parneštą daiktą. Daržinėje gulintis bernas atsako nepagalvojęs, ir rytą šulinys būna užverstas šienu.

Du maži pagalbininkai naktimis pašeria vargšo arklius. Šeimininkai pasiūna jiems drabužius, tačiau dovana pasirodo esanti atsisveikinimo atlygis.

Raganos pasiūlo savo samdiniui skristi į Šatriją. Kelionę nutraukia jo paties nuostabos šūksnis, kuriuo jis pamini šventąją.

Prieš aušrą Jurgauskis pamato šunų vejamo vaiko pavidalą. Grįžęs iš ganyklos sužino apie kaimyno mažylio mirtį ir kitaip supranta susitikimą.

Prieš Visus Šventuosius smėliu pabarstytoje troboje ryte atsiranda mažų pėdsakų. Namuose vaikų nėra, bet motina supranta, kieno tai apsilankymo žymė.

Mergaitė pažada neišduoti nejaukiai užtikto vėjo. Už tylą jis tvarko lietų jos laukams, kol pažadas sulaužomas.

Naktigonėn einantis berniukas randa pantį ir apsijuosia. Radinys pasirodo priklausąs vėjui ir pakelia jį į orą.

Prie paskutinę bažnyčios stogo vinį kalančio meistro tyko velnias. Meistrą išgelbsti skirtumas tarp to, ką jis daro, ir to, ką garsiai pasako.

Etiologinė sakmė apie Dievą, Velnio iš dugno parneštą dumblo trupinį ir mažą salą, kuri, Velniui tempiant miegantį Dievą, išsiplečia į žemę.

Sakmė apie pirmojo žmogaus atsiradimą iš Dievo prausimosi vandens lašo ir moters sukūrimą, kad žmogus nebūtų vienas.

Etiologinė sakmė apie kalvį, kuris tamsos laikais iš blizgančios geležies per šešerius metus nukala Saulę ir įmeta ją į dangų.

Trumpa sakmė apie liūdną kiškį, kurio niekas nebijojo, ir apie tai, kaip jis prajuokęs pats save persiskėlė lūpą.

Sakmė apie laikus, kai paukščiai ir gyvuliai neturėjo akių, o pavėlavusi pelėda gavo dideles akis, kad galėtų matyti naktį.

Sakmė apie laikus, kai grybai buvo vienodi ir nenuodingi, kol musė surengė jiems spalvotą pokylį, o voras pagavo musę ir paliko grybus aprengtus.

Liūtas pasiunčia šunį atvesti neatvykusio kupranugario. Šuo pažįsta tik vieną jo požymį – kuprą, todėl susirinkimui pristato išsirietusią katę.

Prie upės Dievas paprašo gyvulių pagalbos. Arklys nenori nutraukti ėdimo, o alkanas jautis sutinka jį pernešti.

Iš pradžių avinas neturi kuo apsiginti. Nuskriaustas jis kreipiasi į Dievą ir gauna ragus.

Minkštais plaukais besididžiuojantis ežys įsiduria į eglę. Išpeikęs jos spyglius, pats netenka švelnaus kailio.

Gandras gauna maišą, kurį turi nunešti į marias neatrišęs. Smalsumas išleidžia į laisvę visus jo nešamus gyvūnus.

Karvelis pasikviečia strazdą mokytoju, bet paskuba girtis mokąs darbą. Nebaigta pamoka palieka ir menką lizdą.

Nuo šuns bėgantis velnias mėgina išsigelbėti medyje. Įkandimo kraujas palieka alksniui raudoną medieną.

Nuo baisaus Skuko pasislėpę paukščiai nedrįsta išlįsti. Gegutė pasisiūlo žvalgyti, gavusi pažadą dėl savo vaikų.

Kurapkos paprašo žvaigždžių ar jonvabalių šviesos savo plunksnoms. Gavusios puošmeną pamato, kad nebegali pasislėpti.

Senovėje kiekvienas kertamas medis prašydavo jo pasigailėti. Nuolatiniai prašymai pasakojime tampa medžių tylos priežastimi.

Paukščiai randa priežasčių negaudyti įkyrių vabzdžių. Tik kregždė imasi darbo ir už uolumą gauna ypatingą dovaną.

Velnias imasi dažyti povų porą. Patiną išpuošia, tačiau patelės taip ir nespėja paliesti teptuku.

Žvėrių ir paukščių kare šikšnosparnis vis pereina į laiminčią pusę. Taikai atėjus, jo nebenori nė viena stovykla.

Nematantis uosis apie metų laiką teiraujasi kitų medžių. Jų patyčios priverčia jį vėlai išskleisti ir anksti numesti lapus.

Vienam lauke ariančiam žmogui Dievas sukuria draugą iš žemės. Mažas pilkas paukštis pakyla giedodamas.

Gyvūnai šaiposi iš mažos voverės uodegėlės. Voverė paprašo pagalbos ir gauna puošmeną, kurios neturi niekas kitas.

Trumpa mitologinė sakmė apie tikėjimą, kad gimus žmogui danguje sužimba jo žvaigždė, o atpažinti savąją gali būti mirtinai pavojinga.

Sakmė apie balsus, kurie naujagimiui lemia turtą, ankstyvą mirtį ir žūtį nuo Perkūno, bet tėvo pastangos ir vaiko slėpimasis pakeičia laukiamą atomazgą.

Sakmė apie naujagimiui nulemtą gyvenimą tol, kol sudegs užgesinti meduogalėliai, ir apie slaptos skrynios atidarymą, kuris išpildo lemtį.