Lietuvių sakmės

Sakmė apie vėjus kaip gyvas būtybes, turinčias skirtingą būdą, kryptis ir galią, kurią žmonės mėgino suprasti per šeimos vaizdinį.

Sakmė apie žmogų, supykusį ant vėjo, sviedusį peilį ir sužeidusį senio pavidalo vėją, o vėliau pats nupūtusį savo namus.

Sakmė apie moterį, kuri pirtyje palikdavo laumėms karšto vandens ir vantų, o laumės jai atsidėkodavo dailiais audiniais.

Sakmė apie laumių pavogtą kūdikį ir jo vietoje paliktą šiaudų ryšulį, kuris būtų virtęs laumiuku, jei žmogus nebūtų laiku pastebėjęs apgaulės.

Sakmė apie neturtingą moterį, radusią laumių audeklą, kuris būtų nesibaigęs, jei ji nebūtų panorusi pažiūrėti jo galo.

Sakmė apie laumes, kurios ketvirtadienio vakarais skalbia prie ežero liepto, ir drąsų Jakamą, atėmusį jų kultuvėles.

Sakmė apie naktigonėje matytą aitvarą, kuris atrodo kaip juodas, blizgančiais kraštais lekiantis pagaikštis, ir apie mėginimą jį priversti nusileisti peiliu.

Sakmė apie jaunuolį, kuris slapta po pažastimi peri aitvarą iš kiaušinio, o jam išsiritus į namus ima plaukti turtas.

Sakmė apie marčią, kankinamą nesibaigiančiu grūdų malimu, kol ji pamato raudono gaidžio pavidalo aitvarą ir jį užmuša.

Sakmė apie medžiotoją, padėjusį Perkūnui nušauti velnią ir gavusį stebuklingai užtaisytą šautuvą, kurio galia dingsta pasigyrus.

Sakmė apie Velnią, kuris klausia Perkūno, kur galėtų pasislėpti, ir galiausiai randa vienintelę vietą po atgal atvirtusia velėna.

Trumpa sakmė apie žmogų, kuris per audrą randa Velnią po pastoge, o Perkūno smūgis užmuša žmogų, ne tą, kuris slapstėsi.

Sakmė apie perkūnijos metu pas senelius užklydusį Velnią, kuris prašo paslėpti jį butelyje su šermukšniniu kamščiu ir už pagalbą apdovanoja žmones.

Sakmė apie senuką, kuris prieš mirtį liepia padėti prie kūno žirkles, kad Giltinei prisiartinus galėtų nukirpti jos nuodingą liežuvį.

Sakmė apie Nemune prie Plokščių žvejų sugautą undinę, kuri dainuoja nesuprantama kalba, verkia žmonių akivaizdoje ir galiausiai paleidžiama atgal į upę.

Sakmė apie akmenuką, kuris padaro žmogų nematomą, ir apie šiurpų būdą jį gauti iš juodvarnio vaiko snapo.

Sakmė apie raganą, kuri per mazgotę atima karvių pieną, o Joninių naktį suklysta grįždama per kaminą, kai jos šluota pastatoma kitaip.

Etiologinė sakmė apie Dievą, Velnio iš dugno parneštą dumblo trupinį ir mažą salą, kuri, Velniui tempiant miegantį Dievą, išsiplečia į žemę.

Sakmė apie pirmojo žmogaus atsiradimą iš Dievo prausimosi vandens lašo ir moters sukūrimą, kad žmogus nebūtų vienas.

Etiologinė sakmė apie kalvį, kuris tamsos laikais iš blizgančios geležies per šešerius metus nukala Saulę ir įmeta ją į dangų.

Trumpa sakmė apie liūdną kiškį, kurio niekas nebijojo, ir apie tai, kaip jis prajuokęs pats save persiskėlė lūpą.

Sakmė apie laikus, kai paukščiai ir gyvuliai neturėjo akių, o pavėlavusi pelėda gavo dideles akis, kad galėtų matyti naktį.

Sakmė apie laikus, kai grybai buvo vienodi ir nenuodingi, kol musė surengė jiems spalvotą pokylį, o voras pagavo musę ir paliko grybus aprengtus.

Etiologinė sakmė, aiškinanti, kodėl šuo ir katė nuo seno nesutaria, per prarasto arba paslėpto susitarimo motyvą.

Trumpa mitologinė sakmė apie tikėjimą, kad gimus žmogui danguje sužimba jo žvaigždė, o atpažinti savąją gali būti mirtinai pavojinga.

Sakmė apie balsus, kurie naujagimiui lemia turtą, ankstyvą mirtį ir žūtį nuo Perkūno, bet tėvo pastangos ir vaiko slėpimasis pakeičia laukiamą atomazgą.

Sakmė apie naujagimiui nulemtą gyvenimą tol, kol sudegs užgesinti meduogalėliai, ir apie slaptos skrynios atidarymą, kuris išpildo lemtį.