Pasakojamoji tautosaka
Sakmės pasakoja taip, lyg įvykis galėjo nutikti konkrečiam žmogui, konkrečioje vietoje ar konkrečiu laiku. Todėl jos yra ypač geras tiltas tarp mitologijos, kasdienio gyvenimo ir vietinės atminties.
Sakmėse svarbus tikrumo įspūdis: pasakotojas dažnai nurodo, kam tai nutiko, kur, kada arba iš ko girdėta. Pagrindinės sakmių grupės yra mitologinės, etiologinės ir su konkrečiomis mitinėmis būtybėmis susijusios sakmės.
Žmogaus susidūrimas su velniu, laume, aitvaru, kauku, vėle, ragana ar nepaaiškinamu reiškiniu.
Pasakojimai, aiškinantys žemės, dangaus kūnų, gyvūnų, augalų ar žmonių ypatybių kilmę.
Asmeninis susidūrimo pasakojimas ir tradicinis siužetas, kuris keliauja per skirtingas vietas bei pasakotojus.
Siužetai ir motyvai
Šie siužetai padeda matyti, kaip žanras jungiasi su mitologija, dainomis, simboliais, tradicijomis ir vietų atmintimi.
Vienas stipriausių sakmių laukų: Perkūnas persekioja Velnią, o Velnias slepiasi po medžiais, akmenimis ar žmogaus aplinkoje.
Laumės padeda arba baudžia, dovanoja arba sukeičia vaikus, audžia, verpia ir pasirodo prie vandens ar nakties darbuose.
Ugninis arba paukštiškas turtą nešantis aitvaras jungia namų skalsą, pavojingą naudą ir moralinį klausimą, iš kur atsiranda gėrybės.
Mažos namų, požemio ir javų skalsos būtybės padeda aiškinti ūkio gausą, bet lieka susijusios su pavojingu paribiu.
Pasakojimai apie mirusiuosius, vaidenimąsi, užkeiktus pinigus ir gyvųjų santykį su anapusiniu pasauliu.
Žemės, žmogaus, gyvūnų, augalų ir gamtos ypatybių atsiradimo aiškinimai, kuriuose veikia Dievas, velnias ir pirminis kūrimo laikas.
Sakmių tekstai
Kiekvienas puslapis turi sakmės perpasakojimą, interpretaciją, istorijos kontekstą, šaltinius, motyvus ir DUK.
Etiologinė sakmė apie Dievą, Velnio iš dugno parneštą dumblo trupinį ir mažą salą, kuri, Velniui tempiant miegantį Dievą, išsiplečia į žemę.
Sakmė apie pirmojo žmogaus atsiradimą iš Dievo prausimosi vandens lašo ir moters sukūrimą, kad žmogus nebūtų vienas.
Etiologinė sakmė apie kalvį, kuris tamsos laikais iš blizgančios geležies per šešerius metus nukala Saulę ir įmeta ją į dangų.
Trumpa mitologinė sakmė apie tikėjimą, kad gimus žmogui danguje sužimba jo žvaigždė, o atpažinti savąją gali būti mirtinai pavojinga.
Sakmė apie vėjus kaip gyvas būtybes, turinčias skirtingą būdą, kryptis ir galią, kurią žmonės mėgino suprasti per šeimos vaizdinį.
Sakmė apie žmogų, supykusį ant vėjo, sviedusį peilį ir sužeidusį senio pavidalo vėją, o vėliau pats nupūtusį savo namus.
Sakmė apie moterį, kuri pirtyje palikdavo laumėms karšto vandens ir vantų, o laumės jai atsidėkodavo dailiais audiniais.
Sakmė apie laumių pavogtą kūdikį ir jo vietoje paliktą šiaudų ryšulį, kuris būtų virtęs laumiuku, jei žmogus nebūtų laiku pastebėjęs apgaulės.
Sakmė apie neturtingą moterį, radusią laumių audeklą, kuris būtų nesibaigęs, jei ji nebūtų panorusi pažiūrėti jo galo.
Sakmė apie laumes, kurios ketvirtadienio vakarais skalbia prie ežero liepto, ir drąsų Jakamą, atėmusį jų kultuvėles.
Sakmė apie balsus, kurie naujagimiui lemia turtą, ankstyvą mirtį ir žūtį nuo Perkūno, bet tėvo pastangos ir vaiko slėpimasis pakeičia laukiamą atomazgą.
Sakmė apie naujagimiui nulemtą gyvenimą tol, kol sudegs užgesinti meduogalėliai, ir apie slaptos skrynios atidarymą, kuris išpildo lemtį.
Sakmė apie naktigonėje matytą aitvarą, kuris atrodo kaip juodas, blizgančiais kraštais lekiantis pagaikštis, ir apie mėginimą jį priversti nusileisti peiliu.
Sakmė apie jaunuolį, kuris slapta po pažastimi peri aitvarą iš kiaušinio, o jam išsiritus į namus ima plaukti turtas.
Sakmė apie marčią, kankinamą nesibaigiančiu grūdų malimu, kol ji pamato raudono gaidžio pavidalo aitvarą ir jį užmuša.
Sakmė apie medžiotoją, padėjusį Perkūnui nušauti velnią ir gavusį stebuklingai užtaisytą šautuvą, kurio galia dingsta pasigyrus.
Sakmė apie Velnią, kuris klausia Perkūno, kur galėtų pasislėpti, ir galiausiai randa vienintelę vietą po atgal atvirtusia velėna.
Trumpa sakmė apie žmogų, kuris per audrą randa Velnią po pastoge, o Perkūno smūgis užmuša žmogų, ne tą, kuris slapstėsi.
Sakmė apie perkūnijos metu pas senelius užklydusį Velnią, kuris prašo paslėpti jį butelyje su šermukšniniu kamščiu ir už pagalbą apdovanoja žmones.
Sakmė apie senuką, kuris prieš mirtį liepia padėti prie kūno žirkles, kad Giltinei prisiartinus galėtų nukirpti jos nuodingą liežuvį.
Sakmė apie Nemune prie Plokščių žvejų sugautą undinę, kuri dainuoja nesuprantama kalba, verkia žmonių akivaizdoje ir galiausiai paleidžiama atgal į upę.
Sakmė apie akmenuką, kuris padaro žmogų nematomą, ir apie šiurpų būdą jį gauti iš juodvarnio vaiko snapo.
Sakmė apie raganą, kuri per mazgotę atima karvių pieną, o Joninių naktį suklysta grįždama per kaminą, kai jos šluota pastatoma kitaip.
Trumpa sakmė apie liūdną kiškį, kurio niekas nebijojo, ir apie tai, kaip jis prajuokęs pats save persiskėlė lūpą.
Sakmė apie laikus, kai paukščiai ir gyvuliai neturėjo akių, o pavėlavusi pelėda gavo dideles akis, kad galėtų matyti naktį.
Sakmė apie laikus, kai grybai buvo vienodi ir nenuodingi, kol musė surengė jiems spalvotą pokylį, o voras pagavo musę ir paliko grybus aprengtus.
Etiologinė sakmė, aiškinanti, kodėl šuo ir katė nuo seno nesutaria, per prarasto arba paslėpto susitarimo motyvą.
Žanro šakos
Kiekvienas žanras turi kelias pasakojimų grupes. Jos padeda atskirti veikėjus, vietas, pasakojimo tikrumo laipsnį ir pasikartojančius motyvus.
Sakmės apie Perkūną, Velnią, laumes, aitvarą, kaukus, vėles, raganas ir žmogaus susidūrimą su nematoma jėga.
Kilmės pasakojimai apie žemę, dangaus kūnus, gyvūnus, augalus ir žmonių ypatybes.
Pasakojimai, kuriuose Velnias pasirodo ir kaip pavojinga mitinė būtybė, ir kaip apgaunamas varžovas.
Šaltiniai
Šie šaltiniai padeda suprasti žanro apibrėžimą, klasifikaciją ir vietą lietuvių pasakojamosios tautosakos tyrimuose.