Piliakalniai ir istoriniai kraštovaizdžiai

Ginučių ir Papiliakalnės piliakalniai Aukštaitijos nacionaliniame parke sudaro vieną stipriausių ežeringosios Aukštaitijos istorinių kraštovaizdžių: čia siejasi Linkmenų pilies gynybinė atmintis, siaura kalvagūbrio forma, Antano Smetonos atminimo akmuo ir netolimas Ladakalnio panoraminis kelias.

Kačėniškės piliakalnio apylinkės Sirvėtos regioniniame parke jungia Mergežerio pakrantę, Čiūlėnų kalvyno reljefą, ankstyvą archeologinį sluoksnį ir pažintinį taką iki vieno gražiausių Švenčionių krašto piliakalnių.

Kalnelio piliakalnis prie Joniškio - tai žiemgalių Sidabrės pilies vieta, kronikose minima kaip stipriausia ir paskutinė žiemgalių tvirtovė, kritusi Livonijos ordinui 1290 m. Su Sidabre siejama ir simbolinė Joniškio krašto pradžia, o ant kalno šiandien stovi koplyčia, kapinės ir paminklas gynėjams.

Kernavės archeologinė vietovė yra UNESCO saugomas Neries slėnio, Pajautos slėnio ir penkių piliakalnių kraštovaizdis, kuriame matomi vieni svarbiausių ankstyvosios Lietuvos valstybės sluoksnių.

Kulionių piliakalnis yra masyvi mišku apaugusi pusiasalio kalva tarp Želvų ir Trinktinio ežerų, datuojama 2-1 a. pr. Kr.-12-14 a. po Kr. Šaltiniuose jis registruojamas kaip piliakalnis su papėdės gyvenviete, o ne kaip atskira alkavietė.

Narkūnų piliakalnis prie Utenos yra vienas svarbiausių Aukštaitijos piliakalnių, dar vadinamas Utenio pilimi ir siejamas su ankstyvaisiais įtvirtinimais, Nalšios tradicija bei 1433 m. Livonijos ordino puolimo atmintimi.

Pakalniškių piliakalnis (Kleboniškių kalnas) Radviliškio rajone yra I tūkstantmečiu pr. m. e. datuojamas Daugyvenės slėnio objektas su papėdės gyvenviete ir greta esančiu pilkapiu; šį puslapį reikia skirti būtent Radviliškio krašto Pakalniškiams, nes vietovardis Lietuvoje kartojasi.

Šeimyniškėlių (Vorutos) piliakalnis prie Anykščių yra vienas plačiausiai tyrinėtų Lietuvos piliakalnių, siejamas su spėjama Mindaugo Vorutos pilies vieta ir pritaikytas gyvosios istorijos pažinimui.

Taurapilio piliakalnis stovi ant pietinio Tauragno ežero kranto: čia susitinka ežero panorama, Tauragnų pilies istorija ir vienas turtingiausių pirmo tūkstantmečio vidurio pilkapyno kapų.

Ukmergės piliakalnis yra miesto centre stovinti Vilkmergės pilies vieta prie Ukmergėlės ir Šventosios santakos, datuojama XIV a.-XV a. viduriu.

Upytės piliakalnis, vadinamas Čičinsko kalnu, yra istorinės Upytės žemės centras - vienos iš kronikose minimų viduramžių Lietuvos žemių, ne kartą atrėmusios Livonijos ordino puolimus. Su kalnu siejamas garsus Čičinsko padavimas apie bajorą Sicinskį, paskelbusį pirmąjį liberum veto.

Velikuškių piliakalnis stačiais šlaitais iškilęs virš Sartų ežero Zarasų rajone, Sartų regioniniame parke. Tai vienas žinomiausių parko piliakalnių su plačia ežerų panorama; greta jo yra antrasis to paties komplekso piliakalnis, vadinamas Sala, o tyrinėjimai atvėrė turtingą I tūkstantmečio pr. Kr.-XIII a. gyvenseną.

Žvelgaičio piliakalnis - įspūdingiausia Žagarės ozo dalis, iškilusi virš Švėtės kairiojo kranto Joniškio rajone. Tai vienas dviejų Žagarės piliakalnių; jo trapecinę aikštelę juosia pylimas, o naujais ąžuoliniais laiptais patogu užkopti į viršūnę. Pavadinimas siejamas su kunigaikščiu Žvelgaičiu, nors šis ryšys kilo iš XIX a. istoriko prielaidos.

Apuolės piliakalnis yra viena ankstyviausiai rašytiniuose šaltiniuose minima Lietuvos vietų: kuršių Apulia siejama su Rimberto aprašytu švedų karaliaus Olafo žygiu apie 853-854 m.

Bilionių piliakalnis, dar vadinamas Švedkalniu, yra masyvi Žemaitijos kalva su ovalia aikštele, terasiniais šlaitais ir papėdės gyvenvietės pėdsakais; kartu su 388 ha Bilionių kraštovaizdžio draustiniu jis yra ryški regiono reljefo dominantė.

Bubių piliakalnis stūkso ant Dubysos kranto, prie Bubių tvenkinio, į pietvakarius nuo Šiaulių. Tai XIII-XIV a. žemaičių pilis, kurią dalis tyrėjų sieja su Vokiečių ordino kronikose minima Dubysos pilimi (Dobicenu). Statūs šlaitai ir įtvirtinimai liudija svarbų gynybinį vaidmenį Šiaulių žemėje.

Dovilų piliakalnis, dar vadinamas Gedminų pilimi, Muškalniu, Pelutės ar Pelalės kalnu, yra nacionalinės reikšmės KVR paminklas (u. k. 5173) Minijos dešiniojo kranto atragyje. Datuojamas I tūkstantmečiu - II tūkstantmečio viduriu, jis turi ilgą ir siaurą aikštelę, pylimus galuose, apie 9 m aukščio šlaitus ir gausią padavimų tradiciją apie kalne slypinčius lobius.

Gegrėnų piliakalniai prie Žemaičių Kalvarijos - vienas svarbiausių Žemaitijos nacionalinio parko archeologijos kompleksų. Du piliakalniai abipus upelio, du kapinynai, senovės gyvenvietė ir spėjami pilkapiai liudija čia stovėjus kuršių Ceklio žemės pilį Gegrę, 1253 m. minimą rašytiniuose šaltiniuose. Aplink piliakalnius nutiestas 1,6 km pažintinis takas.

Girnikų kalnas, dar vadinamas Girnikų šventkalniu, yra aukščiausia Šiaulių rajono vieta (183,4 m) Kurtuvėnų regioniniame parke: nuo jo matyti Šatrija ir, sakoma, 14 bažnyčių bokštų, o viršūnėje susitinka padavimai apie milžinus, 1905 m. spaudos atgavimo kryžius, Pirmojo pasaulinio karo kapinės ir Baltų vienybės ugnies tradicija.

Imbarės piliakalnis, dar vadinamas Pilale, yra vienas svarbiausių kuršių piliakalnių Salantų krašte: nuo ankstyvų įtvirtinimų iki X-XIII a. pilies ir 1253 m. rašytinio Imbarės paminėjimo.

Kalniškės, arba Gargždų, piliakalnis kyla maždaug 20 m virš Minijos prie pat Gargždų. Tai gerai sutvarkytas kuršių piliakalnis su laiptais, takais ir apžvalgos aikštelėmis, siejamas su 1253 m. Kuršo dalybų akte minima pilimi Garisda. Aplink jį tyrinėta papėdės gyvenvietė, o lauke - padavimų apipintas „Raganinės” laukas.

Kalnujų (Palendrių) piliakalnis Raseinių rajone yra I tūkstantmečiu datuojamas dviejų pylimų gynybinis objektas, kurį reikia lankyti ir kaip kraštovaizdį, ir kaip jautrią atminties vietą: jo papėdėje 1941 m. nužudyta beveik 1700 Kalnujų krašto žydų, todėl istorinis kontekstas čia reikalauja pagarbaus tono.

Kartenos piliakalnis - virš Minijos slėnio kylantis kuršių laikų piliakalnis su 48 x 40 m aikštele, dviem pylimais ir grioviais; siejamas su Ceklio žeme, 1253 m. minima Kartenos pilimi, o vieta dar vadinama Pilimi, Pilale, Švedų ar Lūžties kalnu.

Kukuliškių piliakalnis - 2016 m. atrastas ir 2017 m. į Kultūros vertybių registrą įrašytas bronzos amžiaus piliakalnis su gyvenviete Pajūrio regioniniame parke. Datuojamas VIII-VI (KVR - VIII-V) a. pr. Kr., įrengtas ant Litorinos jūros suformuotos terasos; tyrimai atskleidė įtvirtinimus, ugniakurą, kaulus, maistines sėklas ir gintarą.

Lopaičių piliakalnis prie Tverų yra ne tik archeologijos paminklas, bet ir vienas legendomis apipintų Žemaitijos etnomitologinių kompleksų. Greta piliakalnio teka Devynių versmių šaltinis, miške išsibarstę mitologiniais laikomi akmenys, o aplink juos vingiuoja pažintinis takas su lieptu.

Medvėgalio piliakalnis yra žemesniojoje Medvėgalio kalvos viršūnėje, Pilies kalne; čia stovėjo 1316 m. minima Medvėgalio pilis, svarbi Žemaitijos gynybinei sistemai.

Mikytų alkakalnis Žemaitijos nacionaliniame parke yra senovės šventvietės kraštovaizdis: miško kalva, aukojimų šulinio vieta, mitologinis akmuo su pėdos ženklu ir trumpas pažintinis takas Mikytų kraštovaizdžio draustinyje.

Molavėnų piliakalniai yra dviejų piliakalnių kraštovaizdis prie Šešuvies Raseinių rajone, datuojamas nuo I tūkst. pr. Kr. iki II tūkst. po Kr. pabaigos. Šaltiniuose jie aprašomi kaip piliakalniai, o ne atskirai patvirtinti alkakalniai.

Naglio kalnas Palangoje - nacionalinės reikšmės KVR objektas (Palangos kapinynas IV), apie 7 m aukščio pajūrio kopa su XVI-XIX a. kapinynu ir po smėliu slypinčiu senojo alko sluoksniu. 1978 m. čia ištirti 33 kapai, o vietą gaubia padavimai apie kunigaikštį Naglį - tai reta sankirta, kur archeologija ir mitologija oficialiai laikomos to paties objekto vertėmis.

Puodkalių piliakalnis - nacionalinės reikšmės KVR paminklas (kodas 3254) Skuodo rajone, kalvoje tarp Bartuvos ir Erlos. Į kompleksą įeina apie 80 x 90 m aikštelė su 140 m pylimu, priešpilis, 2 ha papėdės gyvenvietė ir 9-13 a. degintinis kapinynas. VLE jį sieja su 1253 m. minimu Skuodu; radiniai saugomi Lietuvos nacionaliniame muziejuje.

Senosios Įpilties piliakalnis prie Darbėnų - vienas įspūdingiausių kuršių piliakalnių Žemaitijoje; galingais pylimais apjuosta jo aikštelė saugojo Duvzarės žemės pilį, pirmąkart paminėtą 1253 m., o XIII a. ją sudegino Livonijos ordinas.

Seredžiaus piliakalnis, vadinamas Palemono kalnu, yra vienas ryškiausių Panemunės istorinių taškų: čia stovėjo XIV a. Pieštvės pilis, o nuo kalno atsiveria Nemuno ir Dubysos santakos kraštovaizdis.

Sprūdės kalnas yra aukštas Žemaitijos piliakalnis su plačia Varnių duburio panorama, iš kurios matomi Biržulio ir Lūksto ežerai, Varniai, Luokė ir kiti regiono piliakalniai.

Šatrijos kalnas yra vienas ryškiausių Žemaitijos piliakalnių ir panoraminių taškų, garsus archeologiniais radiniais, senojo tikėjimo tradicijomis ir raganų padavimais.

Šventosios senovės gyvenvietė - nacionalinės reikšmės KVR objektas (u. k. 1813) ir vienas svarbiausių Lietuvos akmens amžiaus tyrimų telkinių: prie buvusios Palangos lagūnos, ežero ir Šventosios upės ištirta per 11 000 kv. m ir aptikta apie 40 gyvenviečių. Įmirkusiame sluoksnyje išliko mediniai irklai, žvejybos įrankiai, apeiginis stulpas su žmogaus galva ir gintaro dirbinių lobis, todėl po kurortu atsiveria daug senesnis pajūrio žvejų pasaulis.

Veliuonos piliakalniai prie Nemuno yra vienas svarbiausių Panemunių istorinių kraštovaizdžių: Gedimino kapas, Ramybės kalnas ir Pilaitės sieja Junigedos bei Veliuonos pilies tradiciją, 1291-1411 m. kovas su Vokiečių ordinu, Gedimino mirties padavimą ir Nemuno gynybinės linijos atmintį.

Alytaus piliakalnis prie Nemuno ir Alytupio santakos laikomas miesto pradžios vieta - čia stovėjo viduramžių Alytaus medinė pilis. 1377 m. paminėtas kronikoje Alytus tapo svarbiu gynybiniu tašku Nemuno linijoje prieš Vokiečių ordiną, o nuo stačiašlaičio piliakalnio atsiveria plati upės panorama.

Karmazinų piliakalnis (Viršupis) Neries regioniniame parke yra nedidelė, bet svarbi Dūkštos slėnio gynybinė kalva, kurią geriausia suprasti kartu su gretimu Karmazinų pilkapynu - vienu didžiausių krašte, kuriame išliko apie 150 pilkapių.

Liškiavos piliakalnis prie Nemuno jungia ankstyvą gyvenvietės sluoksnį, viduramžių gynybinę vietą ir nebaigtos mūrinės pilies bokšto liekanas, todėl tai viena aiškiausiai matomų Dzūkijos vietų, kur kraštovaizdis susilieja su istorija ir padavimais.

Maišiagalos piliakalnis, liaudyje vadinamas Bonos pilimi, iškilęs prie Dūkštos upės Vilniaus rajone. Tai viena pilių, sergėjusių viduramžių Vilnių iš šiaurės; ji du kartus puolė Vokiečių ordino kariuomenė, o vietos atmintis ją tvirtai sieja su Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu Algirdu, kuriam papėdėje pastatytas paminklas.

Merkinės piliakalnis stovi prie Nemuno ir Merkio santakos, ant stačiašlaitės kalvos, kuri XIV-XV a. buvo viena svarbių Lietuvos medinių pilių Nemuno gynybinėje sistemoje.

Punios piliakalnis, dar vadinamas Margio kalnu, iškilęs prie Nemuno ir Punelės santakos; jis jungia vieną gražiausių Nemuno kilpų panoramų, XIV-XV a. pilies sluoksnius ir gyvą Margirio bei Pilėnų atmintį.

Lepelionių piliakalnis prie Stakliškių garsėja taisyklinga, nupjautos keturkampės piramidės forma, dėl kurios pramintas Napoleono kepure. Statūs šlaitai, ovali aikštelė su pylimu ir naujais laiptais daro jį vienu vaizdingiausių Prienų krašto piliakalnių; papėdėje rasta I tūkstantmečio gyvenvietė.

Pajevonio piliakalnis Vilkaviškio rajone - vienas didžiausių ir geriausiai įtvirtintų Sūduvių piliakalnių, datuojamas II-XIII a. Prie jo rasta Romos imperijos monetų, liudijančių tolimą prekybą, o vietos tradicija jį laiko vienu Sūduvos krašto centrų. Oficialus jo vardas - Kunigiškių piliakalnis.

Pavištyčio piliakalnis - aukščiausiai iškilęs Vilkaviškio rajono piliakalnis, esantis Vištyčio regioniniame parke, netoli Vištyčio ežero ir Lietuvos pietvakarių kampo. Trikampė kalno aikštelė juosiama gilių daubų, o nuo viršūnės atsiveria platūs vaizdai į ežerą ir Romintos girią. Su vieta siejamas pasakojimas apie nugrimzdusią bažnyčią.

Sudargo piliakalnių kompleksą sudaro penki Nemuno kairiojo kranto piliakalniai prie Burgaičių ir Grinaičių kaimų - Vorpilis, Pilaitė, Bevardis, Balnakalnis ir Žydkapiai; datuojami I tūkstantmečiu-II tūkstantmečio pradžia ir siejami su 14 a. žemaičių didžiūnu Sudargu.

Varnupių piliakalnis su senovine gyvenviete ir mitologiniu Padkavinio akmeniu tarp Žuvinto ir Amalvos palių yra didžiausias ir reikšmingiausias Žuvinto biosferos rezervato archeologinis paminklas, siejamas su jotvingių kultūra.

Karvaičių kaimavietė ir kopa - viena svarbiausių Kuršių nerijos užpustytų kaimų atminties vietų. Pirmą kartą minimas 1509 m., Karvaičių žvejų kaimas buvo didžiausias šiaurinėje nerijoje, kol XVIII a. pabaigoje jį palaidojo slenkantis smėlis; 1776 m. čia gimė Martynas Liudvikas Rėza, o gyventojai pasitraukė į Preilą, Pervalką ir Juodkrantę.

Opstainių (Vilkyškių) piliakalnis - didžiausias ir raiškiausias Rambyno regioninio parko piliakalnis Pagėgių savivaldybėje, iki 20 m stačiais šlaitais. Nacionalinės reikšmės KVR kompleksas (kodas 23812) su piliakalniu ir gyvenviete; saugoma.lt jį sieja su skalvių gyvenimu nuo I iki XIII a. pabaigos, bronzos liejimu ir Selmytės padavimu.

Rambyno kalnas yra Mažosios Lietuvos kultūrinė ir kraštovaizdinė vieta Nemuno dešiniajame krante, svarbi dėl šventvietės tradicijų, Rambyno akmens atminties ir plačių Nemuno žemupio vaizdų.