Pasakojamoji tautosaka
Lietuvių legendos jungia tautosaką, metraštinę tradiciją, literatūrą ir romantinius perpasakojimus. Todėl jas svarbu skaityti tiksliai: vieni pasakojimai artimesni liaudies padavimams, kiti - rašytinei ar literatūrinei kultūrai.
Legenda nėra vienas siauras lietuvių tautosakos stalčius. Skaitant svarbu atskirti, ar pasakojimas remiasi tautosakiniu siužetu, metraštine tradicija, literatūriniu kūriniu ar moderniu perpasakojimu.
Vilniaus, Trakų, valdovų, žynių ir sostinės pradžios pasakojimai.
Jūros, gintaro, meilės ir bausmės pasakojimai, kurių populiarumą dažnai sustiprino literatūra.
Sovijus, Palemonas, Šventaragis ir kiti šaltiniuose užrašyti pasakojimai, kuriuos reikia aiškinti su šaltinių statusu.
Siužetai ir motyvai
Šie siužetai padeda matyti, kaip žanras jungiasi su mitologija, dainomis, simboliais, tradicijomis ir vietų atmintimi.
Jūros deivės, žvejo, Perkūno bausmės ir gintaro rūmų pasakojimas, labai svarbus kultūrinei vaizduotei, bet aiškintinas atsargiai.
Sapnas ant kalno, geležinis vilkas ir Lizdeikos aiškinimas kaip Vilniaus politinės ir kultūrinės pradžios pasakojimas.
Valdovo deginimo vietos ir Vilniaus pradžios pasakojimas, susijęs su padavimais ir laidosenos vaizdiniais.
Lietuvos bajorijos kilmę iš romėnų aiškinantis pasakojimas, svarbus istorinei savivokai, bet ne paprasta liaudies sakmė.
Pasakojimas apie mirusiųjų deginimo paprotį ir kelią į anapusinį pasaulį, svarbus kalbant apie metraštinius mitus.
Dieviško kalvio, Saulės nukalimo ar išvadavimo motyvas, jungiantis amatą, ugnį, dangų ir mitologijos skyrių.
Legendų tekstai
Kiekvienas puslapis turi legendos perpasakojimą, šaltinių ir istorijos kontekstą, interpretaciją, motyvus, šaltinius ir DUK.
Gedimino sapnas yra Vilniaus įkūrimo legenda apie didįjį kunigaikštį, Šventaragio slėnį, staugiantį geležinį vilką ir Lizdeikos aiškinimą, kad miestas garsės plačiai kaip vilko balsas.
Geležinis vilkas yra svarbiausias Gedimino sapno ženklas: ant Vilniaus kalno staugiantis metalinis vilkas pranašauja tvirtą pilį, garsų miestą ir sostinės balsą.
Lizdeika yra legendinis žynys ir Gedimino sapno aiškintojas, kurio žodžiai geležinį vilką paverčia Vilniaus įkūrimo pranašyste.
Šventaragio slėnis yra Vilniaus pradžios legenda apie valdovų deginimo vietą prie Neries ir Vilnios santakos, kur laidojimo atmintis susijungia su sostinės kilmės pasakojimu.
Palemono legenda aiškina Lietuvos didikų kilmę iš romėnų atvykėlių: tai metraštinis politinės savivokos pasakojimas apie Palemoną, kelionę Nemunu ir bajorijos garbės pradžią.
Kerniaus ir Kernavės legenda sieja senosios Lietuvos centrą su legendiniu kunigaikščiu Kerniumi, kurio vardu aiškinta Kernavės pradžia ir vietovardis.
Pajauta ir Pajautos slėnis jungia Kernavės kraštovaizdį, legendinę moters figūrą ir vietos vardu išlaikytą atmintį apie seną Lietuvos centrą.
Lietuvos vardo legenda apima pasakojimus ir aiškinimus, kuriais bandyta suprasti, iš kur kilo Lietuvos vardas, kaip jis susijęs su pirmuoju 1009 m. paminėjimu ir kodėl vardai tampa tapatybės ženklais.
Jūratė ir Kastytis yra viena garsiausių lietuviškų jūros legendų apie deivės meilę žvejui, Perkūno bausmę, sudaužytus gintaro rūmus ir Baltijos pakrantėje randamą gintarą.
Gintaro rūmai yra Jūratės ir Kastyčio legendos vaizdinys, kuris Baltijos gintarą paverčia sudužusių jūros rūmų skeveldromis ir meilės bei bausmės atmintimi.
Jūratės ašaros yra poetinis Baltijos gintaro aiškinimas: smulkūs gintaro gabalėliai pakrantėje suprantami kaip jūros deivės gedulo ženklai po Kastyčio netekties.
Milžinė Neringa yra Kuršių nerijos kilmės legenda apie geraširdę milžinę, kuri prinešė smėlio ir supylė ilgą neriją, kad apsaugotų žvejus nuo audringos jūros.
Birutės ir Kęstučio legenda pasakoja apie Palangos šventos ugnies saugotoją Birutę, Lietuvos kunigaikštį Kęstutį ir istorijos bei romantinės atminties susipynimą.
Birutės kalnas Palangoje yra vieta, kur Birutės legenda susijungia su pajūrio šventvietės, alkos, vėlesnės koplyčios ir kultūrinės atminties sluoksniais.
Naglio kalno lobiai yra Palangos pajūrio legenda apie po kalnu slypinčius turtus, užkeiktą atmintį ir ribą tarp žmogaus godumo bei vietos paslapties.
Šventavartė yra Antano Vienuolio legendų lauke išlikęs pasakojimas, jungiantis šventos ribos, vartų, kovos atminties ir istorinio likimo motyvus.
Platelių ežero paslaptis yra Žemaitijos ežero legenda apie salas, paslėptą atmintį, pilies vietą ir vandenyje slypinčius pasakojimus.
Sovijaus mitas yra vienas svarbiausių rašytiniuose šaltiniuose išlikusių baltų mitologijos fragmentų apie mirusiųjų laidojimo būdą, deginimo paprotį ir kelią į anapusinį pasaulį.
Kalvelis, arba Teliavelis, siejamas su mitu apie nukaltą Saulę: dieviškas kalvis nukala šviesulį ir įmeta ar iškelia jį į dangų.
Saulės, Mėnulio ir Aušrinės mitas aiškina dangaus kūnus kaip santykių tinklą: Saulė, Mėnulis, Aušrinė ir kartais Perkūnas veikia dainose, sakmėse ir tyrėjų rekonstruotuose dangiškos šeimos siužetuose.
Barbora Žagarietė yra Žagarės religinės atminties figūra: su ja siejami pasakojimai apie dorybę, kančią, palaikų gerbimą, malones ir vietos pamaldumo tradiciją.
Šiluvos Marijos apsireiškimas yra Lietuvos religinės atminties pasakojimas apie Marijos pasirodymą piemenėliams Šiluvoje, prarastos bažnyčios atmintį ir piligrimystės tradiciją.
Žanro šakos
Kiekvienas žanras turi kelias pasakojimų grupes. Jos padeda atskirti veikėjus, vietas, pasakojimo tikrumo laipsnį ir pasikartojančius motyvus.
Vilniaus, Trakų, Kernavės, Kauno ir kitų vietų įkūrimo bei istorinės atminties pasakojimai.
Jūratė ir Kastytis, Birutė ir Kęstutis, gintaro, jūros ir meilės vaizdiniai.
Sovijus, Teliavelis, pasaulio kūrimo fragmentai ir Perkūno mitiniai siužetai priklauso senųjų pasakojimų laukui.
Šaltiniai
Šie šaltiniai padeda suprasti žanro apibrėžimą, klasifikaciją ir vietą lietuvių pasakojamosios tautosakos tyrimuose.