- Vieta
- Inturkė, Molėtų rajono savivaldybė
- Regionas
- Aukštaitija
- Tipas
- veikianti XVIII-XIX a. susiformavusi medinė katalikų bažnyčia su istorine varpine ir sakralinės dailės rinkiniu
- Adresas
- Bažnyčios g. 17, Inturkė, Molėtų r. sav.
- Koordinatės
- 55.15935, 25.56299
- Kiek skirti laiko
- 20-40 min. bažnyčiai ir šventoriui; 1-2 val., jei pasivaikštote Inturkėje ir prie Galuonų
- Geriausias metas
- sekmadienio pamaldų metas, jei norite pamatyti interjerą; šviesus sausas metas medinei architektūrai apžiūrėti
Inturkės bažnyčia, Inturkės Dievo Motinos Ėmimo į dangų bažnyčia, Inturkės bažnyčia ir varpinė
Santūrus medinis ansamblis Inturkės centre
Bažnyčia stovi Bažnyčios gatvėje, netoli Galuonų ežero Gėluoto įlankos. Koordinatės 55.1593535, 25.5629869 žymi pagrindinio įėjimo pusę. Šventorių juosia akmenų mūro tvora, o prie vartų stovi atskira medinė varpinė.
Pagrindinis pastatas yra ilgo stačiakampio plano, su trisiene apside ir žemu bokšteliu virš stogo. Vertikalus tamsių lentų apkalas, šviesesni langų apvadai bei metalinis stogas kuria santūrų kaimo šventovės siluetą, o portikas į kompoziciją įneša klasicizmo bruožų.
VLE architektūrą apibūdina kaip liaudiškąjį romantizmą. Šis terminas čia nereiškia gausios puošybos: vertė slypi tradiciniame medžio darbe, proporcijose ir per kelis perstatymus susiformavusiame liaudies bei profesionaliosios architektūros derinyje.
Kodėl bažnyčia neturi vienos paprastos statybos datos
Inturkė rašytiniuose šaltiniuose žinoma nuo 1373 m., o pirmoji bažnyčia pastatyta 1555 m. Vėliau šventovė buvo perstatoma: VLE mini 1668 m. darbą, kiti paveldo aprašai - antrąją bažnyčią iki 1674 m. ir naują pastatą 1739 m.
Dabartinio tūrio datavimas šaltiniuose skiriasi. Populiariuose kataloguose dažnai nurodoma 1855 m., tačiau VLE atsargiau apibrėžia XVIII a. vidurio - XIX a. pirmos pusės laikotarpį. XIX a. pradžioje klebono Antano Laševskio metu remontuotas stogas, viduje pastatytos kolonos ir pristatytas portikas.
Todėl tiksliausia bažnyčią suprasti kaip kelių epochų statinį, o ne vienu metu nuo pamatų pastatytą 1855 m. objektą. Šį sluoksniuotumą patvirtina ir Kultūros vertybių registras: regioninės reikšmės pastatų kompleksas įregistruotas kodu 1514, o jo dalys vėliau detalizuotos atskirai.
Kesoninės lubos, altoriai ir paveikslai
Vienanavės vidaus erdvės ryškiausias architektūrinis akcentas yra giliais kesonais suskirstytos lubos. Jos suteikia plokščiam mediniam perdenginiui ritmą ir optinį gylį, todėl įėjus verta pirmiausia pažvelgti aukštyn.
Bažnyčioje išliko liaudiškojo baroko altorių ansamblis. Jame architektūrinės kolonos, drožyba ir šventųjų atvaizdai sukuria gerokai puošnesnę aplinką nei santūrus eksterjeras. Tai būdinga senosioms Lietuvos medinėms šventovėms, kurių išorė saugo paprastą tūrį, o sakralinė programa koncentruojama viduje.
VLE išskiria XVIII a. Šv. Barboros ir Rožinio Švč. Mergelės Marijos paveikslus, XVIII a. pabaigos Šv. Antaną, XIX a. Šv. Kazimierą, 1873 m. kompoziciją apie Šv. Ambraziejų ir 1878 m. Butkevičiaus tapytas Kryžiaus kelio stotis. Šiuos kūrinius apžiūrėkite pagarbiai ir nefotografuokite su blykste.
Varpinė ir 1671 m. varpo kelionė
Atskira XVIII a. medinė varpinė yra savarankiška komplekso vertė, o ne vien ūkinis priedas. Jos paprastas kelių tarpsnių tūris, medinis apkalas ir šlaitinis stogelis atkartoja bažnyčios medžiagiškumą.
Varpinėje esantis žalvarinis varpas išlietas 1671 m. Į Inturkę jis pateko tik 1973 m., kai buvo perkeltas iš Rudesos kapinių koplyčios. Todėl varpas yra senesnis už dabartinės bažnyčios formą ir kartu susieja dvi tos pačios parapijos sakralines vietas.
XX a. antroje pusėje ansamblis buvo restauruojamas, ypač 1974-1986 m. Šiandien verta vertinti ne tik atskirus senus elementus, bet visą šventoriaus kompoziciją: bažnyčią, varpinę, akmenų mūro tvorą, vartus ir brandžius medžius.
Pamaldos, patekimas ir elgesys bažnyčioje
Kaišiadorių vyskupija 2026-07-27 skelbė sekmadienio Mišias 10 val. Tvarkaraštis gali keistis per Žolinę, atlaidus, laidotuves ar kunigui aptarnaujant kelias parapijas, todėl prieš specialią kelionę tikrinkite oficialų vyskupijos puslapį.
Bažnyčia yra veikianti, ne kasdien nustatytomis valandomis atviras muziejus. Šventorių galima apžiūrėti iš lauko, tačiau ne pamaldų metu durys gali būti užrakintos. Bilieto nėra, o aukos parapijai yra savanoriškos.
Jei patenkate į vidų, išjunkite garsą telefone, nelieskite paveikslų ir altorių, nenaudokite blykstės. Inturkėje dar stovi 1868 m. Dievo Motinos Užtarėjos stačiatikių cerkvė - tai atskiras religinis ir architektūrinis objektas, todėl planuodami maršrutą jų nepainiokite.
