Labanoro giria, Švenčionių ir Molėtų rajonų apylinkės
Labanoro regioninis parkas
brandžios girios ir drevėtų medžių buveinių kraštovaizdis
55.32900, 26.10200
1-3 val. priklausomai nuo pasirinkto tako
pavasaris-ruduo, kai miško takai sausi, o drevės ir seni kamienai gerai matomi
Senuosius drevėtus medžius saugantis Labanoras, Labanoro girios seni medžiai
Ne vieno medžio pavadinimas
Senuosius drevėtus medžius saugantis Labanoras skamba kaip vieno objekto vardas, tačiau autoritetinguose šaltiniuose tai labiau brandžios girios tema. Saugoma.lt ir VLE pateikia Labanoro regioninį parką, Labanoro girios pažintinį taką ir pačios girios vertę, bet ne vieną konkrečiai taip pavadintą medį. Todėl puslapis sąmoningai aprašo Labanoro senuosius drevėtus medžius kaip kraštovaizdžio ir buveinių patirtį.
Vis dėlto pavieniai garsūs Labanoro medžiai egzistuoja. VLE, vardydama parko gamtos paveldo objektus, mini botaninius paminklus - Argirdiškės pušį, aukščiausią Lietuvos pušį, Baltagalio pušį, Labanoro pušis (6), Lūšnios pušį, Pabaltės pušį ir Peršokšnos piramidinę eglę. Drevėtas medis čia svarbus ne dėl vienos lentelės, o todėl, kad rodo miško amžių, natūralius procesus ir gyvūnų buveines.
Didžiausia ežeringa giria Lietuvoje
Labanoro senieji medžiai įgyja prasmę tik girios mastelyje. VLE nurodo, kad 1992 m. įsteigtas Labanoro regioninis parkas užima 55 317 ha Molėtų, Švenčionių ir Utenos rajonuose, o miškai sudaro apie keturis penktadalius jo teritorijos. Labanoro giria, anot VLE, yra didžiausia Lietuvoje tankiausiu ežerų tinklu pasižyminti miškinga teritorija; joje yra apie 285 ežerai ir vyrauja pušynai.
Toks miškas yra ir biologiškai turtingas. VLE nurodo, kad parke auga 1020 augalų rūšių, gyvena 40 rūšių žinduolių, peri 150 rūšių paukščių, tarp jų juodieji gandrai, mažieji ereliai rėksniai ir žvirblinės pelėdos. Girutiškio rezervatas paskelbtas tarptautinės reikšmės šlapyne pagal Ramsaro konvenciją, todėl seni drevėti medžiai čia yra dalis nacionaliniu mastu vertingos ekosistemos.
Kodėl drevės svarbios
Drevės senuose medžiuose yra labai svarbios miško gyvybei. Jose gali perėti paukščiai, gyventi šikšnosparniai, vabzdžiai ir kitos rūšys. Senas drevėtas medis dažnai yra mažas daugiabutis, o ne tik gražus kamienas, ir kaip tik dėl to brandus miškas saugomas kartu su negyva mediena bei uoksuotais medžiais.
Dėl to lankant reikia nesikišti į dreves, nekrapštyti žievės ir nebandyti padaryti geresnės nuotraukos medžio sąskaita. Miške vertė dažnai yra kaip tik tai, kas atrodo netvarkinga: sausos šakos, uoksai, negyva mediena ir samanos. Tokia tvarka maitina visą buveinių grandinę nuo grybų iki retų paukščių.
Labanoro girios pažintinis takas
Saugoma.lt pateikia Labanoro girios pažintinį taką kaip lankomą objektą ir nurodo, kad jis tęsiasi apie 2,6 km, lengvai pasiekiamas važiuojant nuo Labanoro miestelio link Ignalinos. Tai puiki vieta pažinčiai su giria: čia galima pamatyti, kaip atrodo senas miškas, apsilankyti pelkėje, pasigrožėti Labanoro ežeru, o šalia tako stūkso pilkapiai.
Oficialus takas yra geriausias būdas pamatyti miško brandą neardant jautrių vietų. Pasirinkus jį, lengviau suprasti ir ekologiją, ir saugomos teritorijos logiką: Labanoro regioninis parkas įsteigtas saugoti didelį ežerų, pelkių, miškų ir kultūros paveldo kraštovaizdį, o senieji drevėti medžiai yra vienas šio komplekso sluoksnis, ne atskiras atrakcionas.
Ką stebėti ir kaip lankyti
Labanore geriausia rinktis lėtą ėjimą. Ieškokite ne vien didžiausio kamieno, bet ir medžių amžiaus ženklų: drevių, nulūžusių šakų, grybų, samanų, skirtingo amžiaus jaunuolynų ir senų pušų. Žinant, kad parke yra ir įvardytų pušų-paminklų, prasminga maršrutą planuoti pagal saugoma.lt arba parko žemėlapį, o ne klaidžioti bekele po jautrias buveines.
Įprastam savarankiškam takų lankymui atskiro bilieto nėra, tačiau saugomų teritorijų lankytojo bilietas gali būti rekomenduojamas kaip parama. Aktualią tvarką reikia tikrinti saugoma.lt arba parko informacijoje. Labanoras patogiai derinamas su Aukštaitijos nacionalinio parko ežerais ir Palūšės lankytojų centru į vieną ramią girios kelionę.
Kuo Labanoras skiriasi nuo Dzūkijos drevėtų pušų
Labanoro drevėtus medžius verta gretinti su Dzūkijos Musteikos pušimis, bet skirtumas svarbus. Dzūkijoje drevėtos pušys pirmiausia susijusios su drevine bitininkyste - žmogaus išskobtomis ertmėmis bitėms. Labanore drevės dažniausiai yra natūralios buveinės, kurias formuoja patys medžiai, vėjas, grybai ir paukščiai, todėl ta pati sąvoka čia turi ekologinę, o ne amato prasmę.
Šis palyginimas padeda tiksliau suprasti, ką matote. Jei Musteikoje drevė pasakoja apie seną verslą, Labanore ji pasakoja apie miško amžių ir gyvybę. Abi istorijos vertingos, bet maišyti jų nereikėtų - tai padeda išvengti dažnos klaidos drevėtą medį automatiškai laikyti bitininkystės paminklu.
