- Vieta
- Vabalninkas, Biržų rajono savivaldybė
- Regionas
- Aukštaitija
- Tipas
- 1814-1817 m. statyta mūrinė bazilikinė bažnyčia su dviem neobarokiniais fasado bokštais, penkiais altoriais ir valstybės saugomu šventoriaus kompleksu
- Adresas
- S. Nėries g. 2, Vabalninkas
- Koordinatės
- 55.97931, 24.74538
- Kiek skirti laiko
- 30-45 min.; apie 1 val. dalyvaujant Mišiose ir ramiai apžiūrint bažnyčią bei šventoriaus kompleksą
- Geriausias metas
- prieš 9:00 Mišias antradienį-penktadienį arba prieš 11:00 šeštadienį ir sekmadienį; atskiros turistinio lankymo valandos neskelbiamos
Vabalninko bažnyčia, Vabalninko Švč. M. Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia, Vabalninkas Church of the Assumption
Vabalninko centrą žymi klasicistinis tūris ir du neobarokiniai fasado bokštai
Bažnyčia stovi Vabalninko centre prie Žolinės aikštės. Kultūros vertybių registre ji yra pagrindinė valstybės saugomo Vabalninko Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios statinių komplekso, kurio unikalus kodas 1315, dalis. Tai veikianti Panevėžio vyskupijos Biržų dekanato parapija, o ne muziejinė ekspozicija.
Ilgą tinkuoto plytų mūro bažnyčią dengia aukštas dvišlaitis skardos stogas, jos akmens ir skaldyto akmens cokolis aiškiai matomas palei šoninius fasadus. Stačiakampio tūrio apsidė neišsikiša, o aukšti šonų langai ir santūrios karnizų juostos išlaiko klasicistinį ritmą. Trijų navų bazilikos planą papildo prie šoninių navų galų įrengtos zakristijos.
Pagrindinį pietryčių fasadą vainikuoja du simetriški trijų tarpsnių bokštai. Dabartinės jų viršūnės yra kompaktiškos, su žemais dviejų pakopų keturšlaičiais skardos stogeliais, mažais antstatais ir metaliniais kryžiais. Tai nėra aukštos smailės. Tarp bokštų kyla puošnus lenktų formų frontonas, o apatiniame tarpsnyje išdėstyti aukšti langai, nišos su šv. Petro ir šv. Pauliaus skulptūromis bei centrinis portalas.
Dabartinę mūrinę bažnyčią aplenkė trys medinės pirmtakės ir du dideli gaisrai
Pirmąją medinę vienabokštę Vabalninko bažnyčią 1617 m. prie dvaro pastatė ir Mieliūnų kaimu bei žeme aprūpino Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vicekancleris Jeronimas Valavičius. Fundacijoje buvo numatytas lietuviškai mokantis kunigas ir lėšos mokytojui, vargonininkui bei kitiems bažnyčios tarnautojams. Parapinė mokykla šaltiniuose minima 1639 m.
Ši bažnyčia sudegė 1696 m., todėl pamaldos laikinai vyko mediniame pastate. Kunigas Abraomas Skirmuntas 1714 m. pastatė kitą medinę vienabokštę bažnyčią, bet 1729 m. miestelio gaisras sunaikino ją ir parapijos pastatus. Trečioji medinė bažnyčia iškilo 1734 m.; iki XIX a. pradžios ji buvo susidėvėjusi ir per maža parapijai.
Kanauninko Antano Smalinavičiaus rūpesčiu pradėtas mūrinio ansamblio kūrimas. Oficialioje KPD klasicizmo apžvalgoje 1802-1812 m. rengtas bažnyčios, varpinės ir keturiolikos Kryžiaus kelio koplytėlių projektas priskiriamas Mykolui Angelui Šulcui, tačiau pasirašytas originalus projektas nenurodomas, todėl autorystę tiksliau vadinti atribucija. Bažnyčios pamatai pašventinti 1814 m., statyba baigta 1817 m., o 1818 m. ją konsekravo Kuršo vyskupo pagalbininkas Adomas Korvinas-Kosakovskis.
1879-1880 m. rekonstrukcija ir abiejų pasaulinių karų žala suformavo dabartinį siluetą
1879-1880 m. bažnyčia buvo padidinta ir klasicistinį fasadą papildė du neobarokiniai bokštai. 1885-1890 m. medines navų ir presbiterijos lubas pakeitė mūriniai kryžminiai skliautai. Šie darbai paaiškina, kodėl pastato išorėje ir viduje persidengia ankstyvojo XIX a. klasicizmo bei vėlyvojo XIX a. neobaroko bruožai.
1915 m. karo veiksmai apgadino stogą, vargonus ir bokštus. Po 1921 m. bažnyčia remontuota, o bokštų viršūnės pagal 1922 m. patvirtintą projektą atstatytos mažesnės už 1879-1880 m. pirmtakes. Todėl šiandien matomi žemi daugiabriauniai stogeliai yra dokumentuota tarpukario rekonstrukcijos dalis, o ne nebaigti bokštai.
1944 m. rugpjūčio 1 d. netoliese sprogusios bombos išdaužė langus ir vitražus bei dar kartą apgadino vargonus. Pokariu remontui vadovavo klebonas Matas Kirlys. Šaltiniai patvirtina karo žalą ir remontą, tačiau nepateikia pagrindo bažnyčią vadinti po karo iš naujo pastatyta.
Penkis altorius supa XIX-XX a. tapyba, skulptūra ir registruoti vitražai
Viduje trys navos atskirtos masyviais pilioriais, virš prieangio įrengtas vargonų choras, o presbiteriją ir šonines navas pratęsia zakristijos su emporomis. Bažnyčioje yra penki altoriai: didysis, du šoninių navų ir du presbiterijos šoniniai altoriai. Didžiojo altoriaus projektas šaltiniuose siejamas su architektu Fulgentu Rimgaila, tačiau KVR šią autorystę pateikia atsargiai.
Šoniniuose altoriuose išliko XIX a. pabaigos paveikslai, skulptūros ir aukšti reljefai. Presbiterijos altorių reljefai su šv. Kazimieru, Marija Magdaliete, šv. Juozapu ir Nekaltuoju Prasidėjimu tikėtinai siejami su skulptoriumi Jonu Danausku. 1904 m. Adomas Vaitkevičius nutapė presbiterijos simbolinę bei ornamentinę puošybą; kitų skliautų ir arkų tapybos autorystė registre palikta su klaustuku.
Du vitražai vaizduoja šv. Dominyką ir stigmas gaunantį šv. Pranciškų. KVR atskiroje vertybės byloje juos datuoja 1905 m. ir priskiria Vladislovo Pšibitnevskio dirbtuvei Maria Kaune, o parapijos ir VLE santraukose minima 1904 m. įrengimo kampanija. Taip pat saugoma XVIII a. Vilniaus meistrų sakykla su šv. Jono Evangelisto skulptūra, senesnės medinės figūros, procesijų altorėliai, kryžiai, žvakidės ir liturginiai baldai.
Radavičiaus vargonai, atskira varpinė ir keturiolika koplytėlių sudaro platesnį paveldo kompleksą
Juozapas Radavičius 1890 m. Vilniuje pagamino bažnyčios vargonus su dideliu prospektu ir angelų skulptūromis. Instrumentas įrašytas į Kultūros vertybių registrą atskiru kodu 16824. Šaltiniai nevienodai skaičiuoja jo registrus, todėl saugiau nurodyti meistrą ir datą, o ne vieną ginčijamą skaičių. Pirmaisiais darbo metais šiais vargonais grojo būsimasis kompozitorius Juozas Naujalis.
Prie gatvės stovi nuo bažnyčios atskirta kvadratinė dviejų tarpsnių varpinė su žemu keturšlaičiu stogu, cilindriniu būgnu ir pusrutulio formos kupolu. KVR ją datuoja 1814-1817 m., VLE nurodo 1805 m., o vyskupijos istorija 1803-1805 m., tad tiksli statybos data šaltiniuose neišspręsta. Varpinėje saugomi trys 1930 m. Juozapo Masalco liejykloje Kaune nulieti bronziniai varpai, pavadinti Švč. Mergelės Marijos, šv. Kazimiero ir šv. Antano vardais.
Akmenų ir skaldos mūro šventoriaus aptvare įrengti pagrindiniai vartai ir keturiolika į vidų atgręžtų Kryžiaus kelio stočių koplytėlių. KVR aptvarą datuoja 1806 m., VLE 1802 m., o KPD viso ansamblio projektavimo laiką apibrėžia 1802-1812 m. Ketvirtoji registruoto komplekso dalis yra į aptvarą įjungta 1802 m. klasicistinė karstinė. Šventoriuje taip pat yra saugomų skulptūrų, kryžių ir dvasininkų kapų.
Mišių laikas yra patikimiausias orientyras lankymui, o Maps kortelė žymi tikslų kompleksą
Panevėžio vyskupija skelbia Mišias antradienį-penktadienį 9:00, šeštadienį ir sekmadienį 11:00; pirmadienį reguliarių Mišių nenurodyta. Tituliniai Žolinės atlaidai vyksta rugpjūčio 15 d., o atlaidų Mišios skelbiamos 9:00 ir 11:00. Tvarkaraštis gali keistis, todėl prieš kelionę jį verta patikrinti oficialiame parapijos puslapyje arba telefonu +370 613 91910.
Atskiros turistinio lankymo valandos ir lankytojo bilietas neskelbiami. Vidaus apžiūrą geriausia derinti prieš Mišias arba susitarti su parapija; fotografuoti reikėtų tik gavus leidimą, be blykstės ir netrukdant pamaldoms ar žmonėms. Google kortelė pažymi pritaikytą įėjimą ir parkavimą, tačiau oficialus išsamus bebarjeris maršrutas neskelbiamas. Automobilį palikite tik pažymėtoje viešoje vietoje ir neužstatykite šventoriaus vartų.
KPD 2024 m. apskaitos dokumente kompleksas nurodytas adresu S. Nėries g. 2, o 2026 m. Google Maps kortelė rodo S. Nėries g. 4; vyskupijos puslapis dar pateikia Panevėžio g. 2 bažnyčiai ir Panevėžio g. 4 parapijos kontaktams. Tiksli kortelė pavadinimu Vabalninko Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia 2026 m. liepos 15 d. turėjo vieną atsiliepimą ir 5,0 iš 5 įvertinimą. Jos koordinatės yra 55.979312, 24.7453795, Place ID ChIJW75fIQCH6EYRciKrmJL-qyg; žymeklis fiksuojamas kaip viso objekto vieta, ne konkretaus įėjimo taškas.
