Dzūkija

Merkinės piliakalnis stovi prie Nemuno ir Merkio santakos, ant stačiašlaitės kalvos, kuri XIV-XV a. buvo viena svarbių Lietuvos medinių pilių Nemuno gynybinėje sistemoje.

Punios piliakalnis, dar vadinamas Margio kalnu, iškilęs prie Nemuno ir Punelės santakos; jis jungia vieną gražiausių Nemuno kilpų panoramų, XIV-XV a. pilies sluoksnius ir gyvą Margirio bei Pilėnų atmintį.

Trakų salos pilis Galvės ežere yra raudonų plytų gotikinė pilis, pradėta Kęstučio ir užbaigta Vytauto, šiandien veikianti kaip Trakų istorijos muziejaus branduolys.

Gedimino pilies bokštas ant Pilies kalno yra paskutinis ryškus Vilniaus Aukštutinės pilies ženklas ir viena geriausių sostinės panoramos vietų.

Užutrakio dvaras yra viena gražiausių Trakų istorinio nacionalinio parko vietų: Tiškevičių rūmai, Édouard'o François André parkas, Galvės ežero pakrantė ir vaizdas į Trakų salos pilį.

Velnio duobė yra viena įspūdingiausių Lietuvos daubų Aukštadvario regioniniame parke: apie 40-42 m gylio piltuvo formos gamtos paminklas su pelkėtu dugnu.

Ūlos akis yra Dzūkijos nacionalinio parko šaltinis, kuriame vanduo kyla iš giluminių sluoksnių ir nuolat kunkuliuodamas judina smėlį mažame sufoziniame duburyje.

Škėvonių atodanga yra 31 m aukščio ir daugiau kaip pusės kilometro ilgio Nemuno skardis prie Birštono, atveriantis ledynmečių sluoksnius ir Nemuno kilpų kraštovaizdį.

Skališkių uola yra reta konglomerato uola ir olos tipo niša prie dešiniojo Neries kranto netoli Liucionų, žinoma dėl lašančių „olos ašarų“ ir sakralinės vietos tradicijos.

Merkinės apžvalgos bokštas, dar vadinamas Pušų gojeliu, yra 26 m aukščio regykla virš Nemuno kraštovaizdžio Dzūkijos nacionaliniame parke.

Birštono apžvalgos bokštas yra 51 m aukščio Nemuno kilpų regioninio parko regykla ant Škėvonių gūbrio, su 45 m aukštyje įrengta apžvalgos aikštele.

Metelių apžvalgos bokštas yra 15 m aukščio regykla Metelių regioniniame parke, nuo kurios matyti Metelis, Kimsinės pieva, Metelių kaimas, Papėčių piliakalnis ir Dusios juosta.

Trijų Kryžių kalnas Vilniuje jungia vieną geriausių miesto panoramų su legenda, 1916 m. paminklu, sovietiniu sunaikinimu ir 1989 m. atstatymo istorija.

Pūčkorių atodanga yra aukščiausia Lietuvos atodanga Vilnios slėnyje: 65,2 m aukščio geologinis gamtos paminklas ir viena stipriausių Pavilnių regioninio parko regyklų.

Žuvinto biosferos rezervatas yra seniausiai saugoma Lietuvos teritorija ir vienintelė šalies UNESCO biosferos rezervato vieta, kur ežeras, nendrynai, pelkės ir pievos saugo paukščių migracijos pasaulį.

Čepkelių raistas yra didžiausia Lietuvos aukštapelkė ir griežtai saugomas gamtinis rezervatas, kuriame lankytojai pažįsta pelkę tik pažymėtu taku ir pagal sezonines taisykles.

Raigardo slėnis prie Druskininkų yra didžiausias Lietuvos sufozinis cirkas, saugomas kraštovaizdis ir viena stipriausių Dzūkijos panoramų, siejama su legendomis bei M. K. Čiurlionio kūryba.

Dusios ežeras Metelių regioniniame parke yra vienas didžiausių Lietuvos ežerų ir pagrindinis Pietų Lietuvos vandens kraštovaizdis, svarbus poilsiui, paukščiams ir Dzūkijos maršrutams.

Pūčkorių pažintinis takas Pavilnių regioniniame parke jungia Vilnios slėnį, Belmontą, Pūčkorių atodangą, šlaitus ir istorinius objektus į vieną patogų Vilniaus gamtos maršrutą.

Dūkštos pažintinis takas Neries regioniniame parke yra apie 5 km ilgio fiziškai reiklesnis maršrutas palei sraunų upelį, stačius šlaitus, piliakalnius ir miško slėnį.

Varnikų pažintinis takas prie Trakų veda per mišką, Ilgelio pelkę ir lentinį taką, todėl tai patogus gamtos maršrutas šalia Trakų salos pilies ir ežerų.

Dūkštų ąžuolyno pažintinis takas Neries regioniniame parke veda per vieną didžiausių ir seniausių Lietuvos natūralių ąžuolynų, kuriame saugomi seni ąžuolai, retos rūšys ir miško buveinės.

Šilėnų pažintinis takas, oficialiai Šilėnų - Naujosios Rėvos maršrutas, jungia Neries regioninio parko kaimo aplinką, miško kelius, piliakalnį ir ramesnį žygį šalia Vilniaus.

Zackagirio pažintinis takas nuo Marcinkonių yra ilgas Dzūkijos nacionalinio parko maršrutas per smėlėtus pušynus, kopas, pelkinius ruožus, Grūdos slėnį ir vietos kultūros kraštovaizdį.

Aušros vartai yra vieninteliai išlikę Vilniaus gynybinės sienos vartai ir viena svarbiausių Lietuvos piligrimystės vietų, kurioje gerbiamas Gailestingumo Motinos paveikslas.

Vilniaus katedra ir varpinė yra centrinis sostinės sakralinis bei valstybinės atminties ansamblis: neoklasicistinis fasadas, požemiai, Šv. Kazimiero koplyčia, atskira varpinė ir Katedros aikštės istorija.

Šv. Onos bažnyčia yra vienas ryškiausių Vilniaus vėlyvosios gotikos simbolių: kompaktiška raudonų plytų fasado architektūra, beveik nepakitusi per šimtmečius ir glaudžiai susijusi su Bernardinų ansambliu.

Vilniaus universiteto ansamblis senamiestyje jungia 1579 m. įkurto universiteto kiemus, Šv. Jonų bažnyčią, varpinę ir kelių epochų architektūrą į vieną tankiausių Vilniaus istorinių erdvių.

Užupio Respublika yra Vilniaus meninis rajonas už Vilnelės, žinomas dėl 1997 m. paskelbtos simbolinės nepriklausomybės, Konstitucijos sienos, Užupio angelo ir lėto pėsčiųjų maršruto.

Europos parkas prie Vilniaus yra atviras šiuolaikinio meno muziejus gamtoje: 55 ha kraštovaizdyje išdėstyti daugiau kaip 100 kūrinių, o parko idėja susieta su Europos geografinio centro paieškomis.

Europos geografinis centras prie Vilniaus yra simbolinis geografijos objektas, žymintis 1989 m. Prancūzijos nacionalinio geografijos instituto apskaičiuotą Europos centro tašką ir atskiriantis geodezinį faktą nuo šalia esančio Europos parko meno idėjos.

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai Vilniuje yra atkurta istorinė rezidencija Žemutinės pilies teritorijoje, kur archeologiniai pamatai, atkurtos menės, ginkluotė, kasdienybės radiniai ir parodos pasakoja apie LDK politinį bei kultūrinį centrą.

Vilniaus televizijos bokštas yra aukščiausias Lietuvos statinys, apžvalgos vieta virš Karoliniškių ir viena jautriausių modernios Lietuvos atminties vietų, susijusi su 1991 m. Sausio 13-osios įvykiais.

MO muziejus Vilniuje yra privatus modernaus ir šiuolaikinio Lietuvos meno muziejus Pylimo gatvėje, jungiantis apie 6 000 kūrinių kolekciją, Danielio Libeskindo architektūrą, parodas, edukacijas ir atviras miesto laisvalaikio erdves.

Lukiškių kalėjimas 2.0 yra buvusio 1904 m. pradėto naudoti Lukiškių kalėjimo kompleksas Vilniaus centre, šiandien veikiantis kaip ekskursijų, koncertų, kūrybinių studijų ir miesto kultūros vieta.

Bernardinų sodas yra istorinis Vilniaus senamiesčio parkas Vilnelės vingyje, jungiantis bernardinų vienuolyno daržų, Vilniaus universiteto botanikos sodo, XIX a. viešojo sodo ir šiandieninio miesto parko sluoksnius.

Literatų gatvė Vilniaus senamiestyje garsėja siena, kurioje nedideli meno kūriniai dedikuoti rašytojams, poetams, vertėjams ir literatūros puoselėtojams, susijusiems su Lietuva, Vilniumi ar skaitytojų atmintimi.

Markučių dvaras Vilniuje yra 1867 m. statytas medinis dvaro gyvenamasis namas su autentišku XIX a. interjeru, parku, tvenkiniais, Šv. Varvaros koplyčia ir naujai permąstoma Rusijos imperijos paveldo istorija.

Medininkų pilis yra didžiausio ploto mūrinė aptvarinė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pilis: keturkampį kiemą juosia beveik 570 metrų ilgio sienos, o atkurtame donžone veikia Trakų istorijos muziejaus ekspozicijos.

Liubavo dvaras prie Žalesos upės yra vienas seniausių Vilniaus krašto dvarų, šiandien labiausiai žinomas dėl restauruoto 1902 m. akmeninio vandens malūno-muziejaus, kuriame veikia šimtamečio malūno įranga ir pasakojama pusės tūkstantmečio dvaro istorija.

Sapiegų rūmai Antakalnyje yra vienintelis Lietuvoje išlikęs baroko didikų užmiesčio rūmų ir parko ansamblis: XVII a. pabaigos Sapiegų rezidencija po ilgos ligoninės, karo mokyklų ir tuštumos istorijos 2024 m. atsivėrė kaip Šiuolaikinio meno centro padalinys.

Trakų Vokės dvaras Vilniaus pakraštyje yra grafų Tiškevičių reprezentacinė rezidencija: 1880 m. Leandro Marconi projektuoti neoklasicistiniai rūmai, vertingi interjerai, 20 ha parkas pagal Édouard'o François André idėjas, tvenkiniai, ūkiniai pastatai ir atgimstanti kultūros erdvė.

Verkių dvaro sodyba yra viena vertingiausių Lietuvos klasicistinių dvarų sodybų: čia išliko oficinos, paviljonas, centrinių rūmų liekanos, 36 ha angliškojo parko struktūra, Neries slėnio regyklos ir Verkių regioninio parko lankytojų centras.

Stiklių kvartalas Vilniuje yra nedidelis, bet tankus senamiesčio gatvių audinys tarp Rotušės, universiteto ir buvusio žydų kvartalo, kuriame susitinka XVI a. auksakalių ir stiklapūčių amatų atmintis, pirmoji LDK spaustuvė, UNESCO saugomas urbanistinis sluoksnis ir Vilniaus žydų istorija.

Vilniaus rotušė yra centrinė senamiesčio savivaldos, prekybos ir reprezentacijos vieta: ankstesnių gotikinių rotušių vietoje 1785-1799 m. pagal Lauryno Gucevičiaus projektą iškilo brandaus klasicizmo pastatas, šiandien tebenaudojamas miesto reprezentaciniams renginiams.

Vilniaus gynybinės sienos bastėja yra XVII a. pirmos pusės įtvirtinimas Bokšto kalne: patrankų bokštas, pasaginis artilerijos kazematas ir 48 m požeminis tunelis, kuriuose nuo 1987 m. veikia Lietuvos nacionalinio muziejaus ginkluotės ekspozicija.

Prezidentūra Vilniuje yra Lietuvos Respublikos Prezidento rūmų kompleksas S. Daukanto aikštėje: nuo XIV a. vyskupų rezidencijos per 1824-1832 m. Vasilijaus Stasovo klasicizmo perstatymą iki šiandieninės valstybės reprezentacijos vietos su viešomis ekskursijomis.

Rasų kapinės - 1801 m. įsteigtos ir 10,4 ha plotą užimančios vienos svarbiausių Vilniaus istorinių kapinių, kur Senosios ir Naujosios Rasos jungia tautinio atgimimo signatarus, 1863 m. sukilimo vadus, daugiakultūrę atmintį, karių kapus ir Vėlinių tradiciją.

Bernardinų kapinės Vilniuje, įsteigtos 1810 m. Užupyje, dešiniajame Vilnios krante, yra 3,6 ha istorinė atminties vieta: kalvotas kraštovaizdis, XIX a. koplyčia, daugiakalbiai antkapiai ir žinomų vilniečių kapai.

Vilniaus Kalvarijų Kryžiaus kelias yra 1664-1669 m. Verkiuose įrengtas 35 stočių piligriminis maršrutas su mūrinėmis ir medinėmis koplyčiomis, vartais, tiltu per Kedrono upelį ir Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčia – vienas svarbiausių Lietuvos Kalvarijų.

Vilniaus Šv. Kazimiero bažnyčia Didžiojoje gatvėje yra viena pirmųjų LDK barokinių bažnyčių, jėzuitų pradėta statyti 1604 m.; ją puošia 40 m kupolas su Lietuvos didžiojo kunigaikščio karūnos formos šalmu ir Lietuvos globėjo šv. Kazimiero atminimas.

Vilniaus Šv. Kotrynos bažnyčia Vilniaus gatvėje yra 16-19 a. benediktinių ansamblio dalis: dabartinį dvibokštį vėlyvojo baroko pavidalą 1741-1753 m. suteikė architektas Jonas Kristupas Glaubicas, o nuo 2006 m. ji veikia kaip koncertų ir kultūros erdvė.

Vilniaus Šventosios Dvasios (dominikonų) bažnyčia Dominikonų g. 8 yra vienas vertingiausių Lietuvos vėlyvojo baroko ir rokoko interjerų: 16 dirbtinio marmuro altorių, A. G. Casparini 1776 m. vargonai, ovali kupolinė erdvė ir garsios požeminės kriptos su natūraliai mumifikuotais palaikais.

Šv. Faustinos namelis Antakalnyje (V. Grybo g. 29A) yra vienintelis išlikęs medinis Dievo Gailestingumo Motinos seserų vienuolyno pastatas, kuriame 1929 m. ir 1933-1936 m. gyveno šv. Faustina ir patyrė Jėzaus apsireiškimus; 2008 m. restauruotas, su atkurta spėjama sesers cele.

Bažnytinio paveldo muziejus (įkurtas 2005, atvertas 2009) veikia Šv. Mykolo bažnyčios ir bernardinių vienuolyno ansamblyje; jo branduolys - Vilniaus katedros lobynas su 988 liturginėmis vertybėmis ir didžiausia Lietuvoje liturginės tekstilės kolekcija.

Pinigų muziejus Vilniuje yra Lietuvos banko muziejus Totorių gatvėje, penkiose salėse rodantis pinigų, bankininkystės, numizmatikos ir finansų istoriją nuo mainų iki šiuolaikinių mokėjimų.

Nacionalinė dailės galerija yra LNDM padalinys 1980 m. buvusio revoliucijos muziejaus pastate Konstitucijos prospekte, pristatantis daugiau kaip 46 000 eksponatų XX-XXI a. Lietuvos ir išeivijos meno rinkinį, laikinąsias parodas ir kultūros renginius.

Radvilų rūmų dailės muziejus veikia Jonušo Radvilos rūmų komplekse Vilniaus g. 24: 1646 m. pagal Jono Ulricho projektą pradėtų statyti U plano renesansinių rūmų likučiuose nuo 1990 m. veikia LNDM, jungiantis senosios Europos dailės rinkinius ir šiuolaikinio meno parodas.

Kazio Varnelio namai-muziejus Didžiojoje gatvėje yra LNM padalinys, kuriame optinio meno kūrėjo namų erdvė susilieja su jo sukaupta grafikos, žemėlapių, skulptūros, baldų ir taikomosios dailės kolekcija.

Samuelio Bako muziejus Naugarduko g. 10 - 2017 m. atidarytas pirmasis pasaulyje vien Samueliui Bakui skirtas muziejus, pristatantis Vilniuje gimusio dailininko kelią nuo vaikystės piešinių Vilniaus gete iki vėlyvųjų drobių apie atmintį, netektį ir išlikimą.

Lietuvos žydų kultūros ir tapatybės muziejus Pylimo gatvėje yra naujausias ir didžiausias Vilniaus Gaono muziejaus padalinys, keturiuose aukštuose pristatantis litvakų religiją, kalbas, miestelius, meną ir tapatybės istorijas.

Vilniaus geležinkelio muziejus, savo istoriją skaičiuojantis nuo 1966 m., veikia Vilniaus stoties keleivių rūmuose ir kartu su Bėgių parku pasakoja apie Lietuvos geležinkelių istoriją, stotis, keliones, riedmenis, mašinisto darbą ir geležinkelio technologijas.

Medinės miesto architektūros muziejus, šiandien veikiantis kaip Medinės architektūros centras, yra restauruotame Užupio mediniame name, kuriame pasakojama apie Vilniaus medinukus, amatus, paveldą ir šiuolaikinę medinę statybą.

Trakų karaimų kenesa Karaimų gatvėje yra Lietuvoje pirmoji, dar XV a. įkurta ir sovietmečiu vienintelė Europoje veikusi karaimų šventykla - viena svarbiausių Lietuvos karaimų religinio ir kultūrinio paveldo vietų.

Aukštojas (Aukštasis kalnas) Medininkų aukštumoje yra aukščiausias Lietuvos taškas - 293,84 m virš jūros lygio; viršūnėje stovi memorialinis akmuo, geodezinė žyma, skulptūra Baltų saulės ratas ir medinis apžvalgos bokštas.

Druskininkų M. K. Čiurlionio memorialinis muziejus (oficialiai – M. K. Čiurlionio namai-muziejus) veikia nuo 1963 m. namuose, kuriuose dailininkas ir kompozitorius gyveno ir kūrė. Tai kamerinė keturių pastatų vieta, kur Čiurlionio kūryba grąžinama į vaikystės, šeimos ir Dzūkijos kraštovaizdžio kontekstą.

Druskininkų miesto muziejus veikia reprezentacinėje viloje „Linksma“ prie Druskonio ežero. Tai geriausia vieta suprasti, kaip nuo 1837-1838 m. įsteigtos mineralinių vandenų gydyklos Druskininkai virto kultūros, gydymo, poilsio ir miesto tapatybės centru.

Druskininkų lynų kelias yra 2015 m. virš Nemuno įrengtas kabamasis keltuvas, jungiantis kurorto centrą prie Vandens parko su Snow Arena puse kitame upės krante. Maždaug kilometro ilgio kelionė uždarose kabinose leidžia Druskininkus, Nemuną ir pušynus pamatyti iš viršaus.

Leipalingio dvaras yra klasicistinė Dzūkijos dvaro sodyba (KVR kodas 265), kurios rūmus 18 a. pabaigoje-19 a. pradžioje, manoma, projektavo architektas Martynas Knakfusas. Dvaras, valdytas Sapiegų, Masalskių ir Kruševskių, su parku ir miestelio struktūra sudaro vieną aiškiausių pietų Dzūkijos paveldo vietų.

Merkinės krašto muziejus veikia 1888 m. cerkvėje, pastatytoje ant 16-17 a. rotušės pamatų, ir nuo 1968 m. saugo vieno istoriškai svarbiausių Dzūkijos miestelių atmintį. Merkinės pilis, Magdeburgo teisė, Nemuno ir Merkio santaka, žydų bendruomenė, amatai ir partizanų kovos čia susijungia į vieną krašto pasakojimą.

Subartonių Vinco Krėvės-Mickevičiaus memorialinis muziejus veikia 1966 m. įkurtoje rašytojo gimtojoje sodyboje, kur 1882 m. gimė ir 1992 m. perlaidotas Dainavos klasikas. Po 2019-2020 m. atnaujinimo namas grąžina V. Krėvės kūrybą apie Dzūkiją ir jos padavimus į konkretų kraštovaizdį.

Marcinkonių etnografinė sodyba yra 1905 m. statyto namo ir kluono sodyba Dzūkijos nacionaliniame parke, nuo 1994 m. atverta lankytojams: per miškų kaimo buitį, įrankius, šiaudinius sodus ir grybavimo daiktus ji rodo, kaip gyveno smėlėtų pušynų šiliniai dzūkai.

Margionių klojimo teatras - 1929 m. įkurtas ir iki šiol gyvas Dzūkijos kaimo teatras, ilgus dešimtmečius kūręs Juozo Gaidžio dramas. 2022 m. jo klojimas sudegė, todėl tradicija šiandien tęsiama statant naują pastatą ir rengiant spektaklius bei festivalį Citnaginė.

Kapčiamiesčio Emilijos Pliaterytės muziejus yra pagrindinė Lazdijų krašto vieta, susieta su 1831 m. sukilimo herojės atmintimi: grafaitė mirė netoliese, Justinavo dvare, ir palaidota Kapčiamiestyje. Muziejus jungia jos biografiją, sukilimo eigą, vietos etnografiją ir pietų Lietuvos atmintį.

Veisiejų dvaras šiandien geriausiai suprantamas per miestelio planą, buvusios dvaro sodybos aplinką ir 1998 m. įkurtą Veisiejų krašto muziejų. Ši vieta Veisiejų regioniniame parke jungia 1501 m. minimo dvaro istoriją, ežerų kraštovaizdį ir Liudviko Zamenhofo, čia 1885 m. baigusio esperanto kalbos projektą, atmintį.

Puvočių kaimo apžvalgos bokštas Dzūkijos nacionaliniame parke yra regykla mobiliojo ryšio bokšte, nuo kurios atsiveria Dainavos girios miškų jūra, Merkio slėnis ir Puvočių apylinkių kraštovaizdis.

Grūto parkas prie Druskininkų yra sovietinių paminklų ir propagandos ekspozicija po atviru dangumi, kurioje ideologiniai monumentai, dokumentai, muziejaus salės ir parko aplinka padeda skaityti okupacinės atminties sluoksnius.

Jašiūnų dvaras yra vėlyvojo klasicizmo Balinskių ir Sniadeckių kultūros rato rūmai, kuriuose susitinka Karolio Podčašinskio architektūra, XIX a. mokslo ir literatūros istorija bei Vilniaus krašto daugiakultūrė atmintis.

Norviliškių pilis yra lankytojų vartojamas pavadinimas buvusiam Norviliškių palivarko ir pranciškonų vienuolyno kompleksui Dieveniškių kilpoje, kur susipina Šorcų fundacija, renesansinė architektūra ir pasienio kraštovaizdis.

Signatarų namai Pilies gatvėje Vilniuje yra vieta, kur 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Taryba pasirašė Nepriklausomybės Aktą; šiandien tai Lietuvos nacionalinio muziejaus padalinys ir viena svarbiausių valstybės atkūrimo atminties vietų.

Tuskulėnų rimties parkas Vilniuje yra buvusios dvaro teritorijos ir sovietinio teroro aukų memorialo kompleksas, kuriame 1944-1947 m. slapta užkastų žmonių atmintis jungiama su ekspozicijomis, koplyčia-kolumbariumu ir parku.

Panerių memorialas Vilniuje yra didžiausia masinių žudynių vieta Lietuvoje, kur nacių okupacijos metais nužudyta apie 100 tūkst. žmonių, daugiausia Vilniaus ir Lietuvos žydų; šiandien tai rimties, mokymosi ir istorinės atsakomybės vieta.

Merkinės piramidė Česukuose yra šiuolaikinė dvasinė erdvė netoli Merkinės, kur 12,5 m geodezinis kupolas, tribriaunė piramidė, kryžiai ir tylos praktika sudaro ne archeologinį, o gyvą šiuolaikinio tikėjimo lankymo objektą.

Skroblaus versmės prie Margionių yra Skroblaus ištakų zona su Bobos Daržo šaltiniu, 5,64 ha termokarstiniu duburiu, šaltu skaidriu vandeniu ir 13 km Skroblaus pažintiniu taku.

Karmazinų pažintinis takas Neries regioniniame parke yra 7 km maršrutas, kuriame Neries skardis, plačiausia parko upės vaga ir geležies amžiaus pilkapynas susijungia į vieną pėsčiųjų kelionę.

Baltoji Ančia Lazdijų krašte jungia 29,2 km Nemuno intaką, hidrografinį draustinį ir 1955 m. suformuotą Baltosios Ančios tvenkinį, todėl kelionę reikia planuoti pagal pasirinktą upės, draustinio ar pakrantės atkarpą.

Neries regioninio parko skardžiai yra Neries kilpų, terasų, atodangų, konglomeratų, raguvų ir regyklų sistema tarp Vilniaus ir Kernavės, kurią geriausia pažinti per Paneriškių regyklą, Karmazinų taką ir Dūkštos apylinkes.

Metelio ežeras, dar vadinamas Meteliu, yra vienas trijų didžiųjų Metelių regioninio parko vandens telkinių: 1289,5 ha mišrios kilmės ežeras tarp Dusios ir Obelijos, svarbus vandens paukščiams, su Metelių kraštovaizdžio draustiniu, Papėčių piliakalniu ir mitologiniu Laumės akmeniu pakrantėse.

Obelijos ežeras yra trečias didysis Metelių regioninio parko vandens telkinys: 573,4 ha elipsės formos ežeras su seklesnėmis, buveinėms svarbiomis pakrantėmis, Obelytės ištaka, plaukiojimo ribojimais, gretimu Obelytės gamtiniu rezervatu ir piliakalniais pietrytiniame krante.

Galvės ežero salos sudaro vieną atpažįstamiausių Trakų istorinio nacionalinio parko kraštovaizdžių: 21 sala (iš viso 14,9 ha) 361 ha ežere, tarp jų Pilies sala su 14-15 a. Trakų salos pilimi, jungia vandens, gynybos, miesto ir turizmo istoriją vienoje panoramoje.

Liškiavos piliakalnis prie Nemuno jungia ankstyvą gyvenvietės sluoksnį, viduramžių gynybinę vietą ir nebaigtos mūrinės pilies bokšto liekanas, todėl tai viena aiškiausiai matomų Dzūkijos vietų, kur kraštovaizdis susilieja su istorija ir padavimais.

Karmazinų piliakalnis (Viršupis) Neries regioniniame parke yra nedidelė, bet svarbi Dūkštos slėnio gynybinė kalva, kurią geriausia suprasti kartu su gretimu Karmazinų pilkapynu - vienu didžiausių krašte, kuriame išliko apie 150 pilkapių.

Švendubrės Velnio akmuo yra 6,29 m ilgio gamtos paveldo riedulys Raigardo slėnyje prie Druskininkų, kur granitognaiso luitas su iškaltomis dubutėmis susilieja su padavimais apie velnią, norėjusį užtvenkti Nemuną.

Punios šilo senieji medžiai - tai ne vienas medis, o sengirės patirtis: penki saugomi ąžuolai iki 31,5 m aukščio, brandūs medynai, botaninis zoologinis draustinis ir rezervatas Nemuno kilpoje.

Drevėtoji pušis Musteikoje yra puslapio vardas drevinės bitininkystės paveldui Gudų girioje: senoms pušims su išskobtomis drevėmis, kelminių avilių bitynui ir pažintiniam takui prie Musteikos etnografinio kaimo Dzūkijos nacionaliniame parke.

Zervynos yra vienas ryškiausių Lietuvos etnografinių kaimų: prie Ūlos išlikęs gatvinio išretėjusio savaiminės raidos plano kaimas su 11 paminklinių sodybų, 35 medinėmis dvigalėmis pirkiomis, svirnais ir kluonais (18 a. pabaiga-20 a. pradžia), Zervynų ąžuolu, drevėtomis pušimis ir geležinkelio stotimi prie Ūlos.

Musteika yra atokus pietinis Dzūkijos nacionalinio parko miško kaimas prie Musteikos upelio: mišraus plano (5 sodybų grupės), su viengalėmis ir dvigalėmis pirkiomis, klėtimis ir kluonais (19 a. pabaiga-20 a. pradžia), Tado Ivanausko atmintimi ir 2006 m. įsteigtu Senovinės dzūkų bitininkystės muziejumi, garsinančiu drevinės bitininkystės paveldą.

Marcinkonys yra vienas didžiausių Lietuvos kaimų pagal plotą ir patogiausi vartai į Dzūkijos nacionalinį parką: čia įsikūrusi parko direkcija, lankytojų centras, etnografijos ir Čepkelių rezervato muziejai, neogotikinė Šv. Simono ir Judo Tado bažnyčia (apie 1880), geležinkelio stotis bei sena grybų ir spanguolių verslo atmintis.

Lynežerio pažintinis takas čia aprašomas kaip pasivaikščiojimas po Lynežerio etnografinio kaimo ir Lyno ežero kraštovaizdį: VLE patvirtina 16 a. siekiantį padrikąjį miško kaimą prie ežero, bet ne atskirą oficialų tako objektą.

Žiūrų kaimas garsus pietų šilinių dzūkų dainavimo tradicija: nuo 1971 m. čia veikia Žiūrų folkloro ansamblis, vienas pirmųjų kaimo folkloro ansamblių Lietuvoje. Vieta svarbi ne infrastruktūra, o gyva Dzūkijos kaimo dainos ir bendruomenės atmintimi.

Dubininkas yra labai mažas Dzūkijos nacionalinio parko etnografinis kaimas prie Skroblaus, vertingas dėl reto padriko plano su gatvinio kaimo bruožais: sodybos supa stačiakampę aikštę, į kurią sueina keturios gatvės. Susikūrė 18 a. pradžioje Margionių palivarko žemėse, minimas nuo 1742 m.

Liškiavos vienuolyno ansamblis yra vienas ryškiausių Dzūkijos sakralinio paveldo taškų: vėlyvojo baroko Švč. Trejybės bažnyčia, buvęs dominikonų vienuolynas, rūsiai, liturginė ekspozicija ir Nemuno slėnio kraštovaizdis.

Bakanauskų pelkė, oficialiuose maršrutų aprašymuose dažniau vadinama Bakanauskų pelkute, yra nedidelis drėgnas sustojimas Skroblaus pažintiniame take tarp Margionių ir Kapiniškių, svarbus kaip Dzūkijos miško šlapynės ir termokarstinio kraštovaizdžio pavyzdys.

Skroblaus upelis, arba Skroblus, yra 20,31 km ilgio šaltiniuotas Merkio kairysis intakas Dzūkijos nacionaliniame parke: nuo Bobos Daržo termokarstinių versmių prie Margionių iki žiočių ties Trasninku jis laikomas viena švariausių Lietuvos upių.

Margionys yra Skroblaus ištakų ir Dzūkijos kaimo kultūros taškas: Bobos daržo versmės prie Margionių laikomos gražiausiu Dzūkijos šaltiniu, o nuo 1929 m. čia veikia garsus Margionių klojimo teatras, kurio centrine asmenybe tapo poetas ir režisierius Juozas Gaidys.

Vilniaus Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia Antakalnyje yra vienas stipriausių Vilniaus baroko objektų: santūrus dvibokštis fasadas slepia baltą, tūkstančiais stiuko figūrų užpildytą XVII a. interjerą, siejamą su Mykolo Kazimiero Paco fundacija.

Vilniaus Šv. Jonų bažnyčia ir varpinė yra Vilniaus universiteto ansamblio šerdis: vėlyvojo baroko bažnyčia, akademinės ceremonijos, 193 laiptelių varpinė, Fuko švytuoklė ir viena geriausių senamiesčio panoramų.

Vilniaus Šv. Dvasios cerkvė Aušros Vartų gatvėje yra pagrindinė Lietuvos stačiatikių šventovė: barokinės kilmės vienuolyno katedra, sauganti Vilniaus kankinių Antano, Jono ir Eustachijaus relikvijų atmintį.

Energetikos ir technikos muziejus Vilniuje veikia buvusioje 1903 m. pradėjusioje dirbti Vilniaus miesto elektrinėje, kur pramoninė architektūra, turbinos, katilai, miesto infrastruktūra ir interaktyvios ekspozicijos pasakoja apie modernėjantį Vilnių.

Okupacijų ir laisvės kovų muziejus Vilniuje veikia buvusiame sovietų saugumo ir KGB pastate Aukų gatvėje, kur ekspozicijos, dokumentai ir išlikęs vidaus kalėjimas pasakoja apie okupacijas, represijas ir Lietuvos laisvės kovas.

Angelų kalva Trakuose yra atvira medinių angelų, koplytstulpių ir maldos ženklų vieta Būdos kaime, sukurta 2009 m. Lietuvos vardo tūkstantmečiui ir Trakų bazilikos 600 metų sukakčiai paminėti.

Pivašiūnų bažnyčia yra viena svarbiausių Dzūkijos piligrimystės vietų: 1825 m. pastatyta klasicistinė medinė Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia saugo garsųjį Nuliūdusiųjų Paguodos paveikslą, vainikuotą 1988 m.

Dieveniškių istorinio regioninio parko lankytojų centras Poškonyse pristato parko etnokultūros paveldą: gatvinius rėžinius kaimus, Dieveniškių urbanistinį kompleksą, Poškonių ir Žižmų tradicinę architektūrą bei pasienio krašto savitumą.

Poškonių etnografinis kaimas oficialiai vadinamas Poškonių gatviniu rėžiniu kaimu: vienpusės gatvės struktūra, XIX a. pabaigos-XX a. pradžios sodybos ir 1713 m. paminėjimas parodo savitą Dieveniškių krašto kaimo paveldą.

Juozapinės kalnas (292,83 m) Medininkų aukštumoje, Vilniaus rajone, ilgą laiką buvo laikomas aukščiausia Lietuvos vieta, kol 2004 m. netoliese rastas truputį aukštesnis Aukštojas. Ant kalvos stovi paminklinis akmuo karaliui Mindaugui, įrengtas žiedinis takas, o pati vieta yra Juozapinės geomorfologinio draustinio dalis.

Aukštadvario regioninis parkas saugo vieną kalvotiausių Dzūkijos kraštovaizdžių prie Verknės ir Strėvos aukštupių. Čia telkiasi šimtai kalvų, apie 90 ežerų, piliakalniai ir garsioji Velnio duobė, o lankytojų laukia pažintiniai takai bei baidarių maršrutai.

Vingio parkas - didžiausias Vilniaus parkas, įsikūręs Neries kilpoje. Jame stovi Dainų švenčių estrada, vyksta didieji renginiai, o pats parkas slepia ilgą istoriją nuo Zakreto dvaro iki Sąjūdžio mitingų. Šiandien tai mėgstama vilniečių pasivaikščiojimų, sporto ir poilsio vieta.

Belmonto malūnas - senas vandens malūnas ir poilsio zona Vilnios slėnyje, Pavilnių regioniniame parke. Nuo jo prasideda Pūčkorių pažintinis takas, vedantis prie didžiausios Lietuvos atodangos, piliakalnio ir senosios patrankų liejyklos vietos.

Geografinis Europos centras prie Purnuškių, Vilniaus rajone, žymi tašką, kurį 1989 m. Prancūzijos geografijos institutas apskaičiavo kaip Europos žemyno vidurį. Vietą ženklina balto granito kolona su žvaigždžių vainiku, o aplinkui plyti Girijos kraštovaizdžio draustinis.

Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčia - seniausia išlikusi gotikinė šventovė Lietuvoje, pirmą kartą paminėta 1387 m. Kukli raudonų plytų halinė bažnyčia senamiesčio kvartale saugo gotikinius skliautus ir lietuviškų pamaldų atmintį - tarpukariu tai buvo vienintelė reguliariai lietuviškai meldęsi Vilniaus bažnyčia.

Vilniaus Šv. Pranciškaus Asyžiečio (Bernardinų) bažnyčia - vienas didžiausių ir brandžiausių Lietuvos gotikos paminklų. Kartu su gretima Šv. Onos bažnyčia ji sudaro garsiausią šalies gotikos ansamblį, o palėpėje slypintis gynybinis aukštas su šaudymo angomis liudija, kad ši šventovė kažkada buvo ir miesto gynybos dalis.

Vilniaus Misionierių bažnyčia - viena gražiausių vėlyvojo baroko siluetų sostinės senamiestyje. Du laibi jos bokštai, iškilę ant Išganytojo kalno virš Subačiaus gatvės, yra atpažįstamas Vilniaus panoramos akcentas; bažnyčią ir buvusį misionierių vienuolyną formavo žymiausias Vilniaus baroko architektas Jonas Kristupas Glaubicas.

Vilniaus Šv. Teresės bažnyčia stovi prie pat Aušros vartų ir laikoma vienu pirmųjų bei gražiausių Lietuvos baroko pastatų. XVII a. viduryje Pacų lėšomis pastatytą karmelitų šventovę puošia švediško smiltainio ir marmuro fasadas bei ištaigingas rokoko interjeras su Šv. Teresės gyvenimo freskomis.

Taikomosios dailės ir dizaino muziejus įsikūręs atkurtuose Vilniaus Žemutinės pilies Senojo arsenalo rūmuose prie Gedimino kalno. Tai Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus padalinys, kuriame rengiamos taikomosios dailės ir dizaino parodos, o pačiame pastate galima pamatyti autentiškų XVI a. arsenalo sienų.

Trakų pusiasalio pilis - viena didžiausių perimetrinio tipo mūro pilių Lietuvoje, XIV a. iškilusi pusiasalyje tarp Galvės, Bernardinų ir Totoriškių ežerų. Tai senesnioji, dalis liekanomis išlikusi Trakų pilis, kurią reikia skirti nuo garsiosios Salos pilies; jos teritorijoje vėliau įsikūrė dominikonų vienuolynas.

Lentvario dvaras Trakų rajone garsus dviem dalykais: neogotikiniais Tiškevičių rūmais ir vienu reikšmingiausių Lietuvos romantinių parkų, kurį 1898-1900 m. suprojektavo prancūzų kraštovaizdžio architektas Édouard François André. Parkas su grotomis, kaskadomis, dirbtinėmis uolomis ir tvenkiniais išlikęs, nors patys rūmai apleisti ir laukia atgaivinimo.

Senųjų Trakų bažnyčia ir vienuolynas stovi ten, kur Gediminas XIV a. pradžioje įkūrė vieną seniausių mūrinių Lietuvos pilių ir kur tradiciškai laikoma gimus Vytautui Didžiajam. 1405 m. Vytautas čia įsteigė benediktinų vienuolyną - vieną seniausių Lietuvoje, o dabartinė neogotikinė bažnyčia iškilo iš senojo vienuolyno pastato.

Maišiagalos piliakalnis, liaudyje vadinamas Bonos pilimi, iškilęs prie Dūkštos upės Vilniaus rajone. Tai viena pilių, sergėjusių viduramžių Vilnių iš šiaurės; ji du kartus puolė Vokiečių ordino kariuomenė, o vietos atmintis ją tvirtai sieja su Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu Algirdu, kuriam papėdėje pastatytas paminklas.

Elektrėnų Švč. Mergelės Marijos Kankinių Karalienės bažnyčia - didžiulė modernios architektūros šventovė ir pagrindinis sovietmečio energetikų miesto simbolis. Pagal architekto Henriko Kęstučio Šilgalio projektą 1990-1996 m. pastatyta bažnyčia su dviem bokštais dominuoja virš tipinės miesto panoramos.

Baltosios rožės tiltas Alytuje yra aukščiausias pėsčiųjų ir dviračių tiltas Lietuvoje - jis kybo maždaug 38 m virš Nemuno. 2013-2015 m. pastatytas ant 1899 m. geležinkelio tilto akmeninių atramų, jis tapo svarbiu miesto simboliu ir puikia Nemuno slėnio bei Alytaus piliakalnio apžvalgos vieta.

Alytaus piliakalnis prie Nemuno ir Alytupio santakos laikomas miesto pradžios vieta - čia stovėjo viduramžių Alytaus medinė pilis. 1377 m. paminėtas kronikoje Alytus tapo svarbiu gynybiniu tašku Nemuno linijoje prieš Vokiečių ordiną, o nuo stačiašlaičio piliakalnio atsiveria plati upės panorama.

Perlojos Vytauto Didžiojo paminklas Dzūkijoje - apie 8,3 m aukščio paminklas, 1931 m. atidengtas Vytauto Didžiojo mirties 500 metų sukakčiai. Jis laikomas didžiausiu išlikusiu tarpukario paminklu Vytautui ir yra savitos Perlojos Respublikos, kuria perlojiškiai 1918-1923 m. patys valdėsi, simbolis.

Simno Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia - reta renesansinė mūrinė šventovė, statyta XVI a. pradžioje ant siauros sąsmaukos tarp Simno ir Giluičio ežerų. Tai vienintelė kryžiaus plano renesanso bažnyčia Lietuvoje ir vienas seniausių Užnemunės statinių.

Gaidžių kopa, dar vadinama Klonių kalnu, yra žemyninė smėlio kopa Dzūkijos nacionaliniame parke, Marcinkonių pakraštyje. Tai atvira, vis dar vėjo pustoma smėlio kalva miške - tarsi paplūdimys be jūros, susiformavęs po ledynmečio. Kitos Dzūkijos žemyninės kopos jau apaugusios, todėl Gaidžių kopa išsiskiria.

Antakalnio kapinės yra reikšmingiausias Vilniaus nekropolis - čia palaidoti 1991 m. Sausio 13-osios laisvės gynėjai su skulptoriaus Stanislovo Kuzmos sukurtu memorialu Pieta, ilsisi įžymūs Lietuvos kultūros, mokslo ir politikos žmonės, įrengtos kelios karių kapinės. Kapinės driekiasi Antakalnyje ir siekia 1809 m.

Vilniaus choralinė sinagoga Pylimo gatvėje - 1903 m. pastatyta eklektinė, maurų ir neoromaniniais motyvais dekoruota šventovė. Tai vienintelė iš daugiau nei šimto prieškario Vilniaus sinagogų, išlikusi ir iki šiol veikianti; ji yra Lietuvos žydų bendruomenės religinio gyvenimo centras.

Vilniaus bazilijonų vienuolynas ir Švč. Trejybės bažnyčia prie Aušros Vartų gatvės - graikų apeigų katalikų ansamblis, garsus įspūdingais vėlyvojo baroko vartais, kuriuos 1761 m. suprojektavo Jonas Kristupas Glaubicas. Su vienuolyno kalėjimu susijusi ir Adomo Mickevičiaus istorija.

Trinapolio Švč. Trejybės bažnyčia ir buvęs trinitorių vienuolynas stovi ant Neries kranto Verkiuose, šiaurinėje Vilniaus dalyje. Baroko ansamblį 1700 m. įkūrė Vilniaus vyskupas Konstantinas Kazimieras Bžostovskis, pavadinęs vietą Trinapoliu. Šiandien tai Vilniaus arkivyskupijos rekolekcijų namai ramioje, vaizdingoje vietoje.

Sapiegų parkas Antakalnyje yra vienas seniausių ir ryškiausių taisyklingo, barokinio plano parkų Lietuvoje. Jis sukurtas prie XVII a. pabaigos Sapiegų rezidencijos kartu su rūmais ir vienuolynu, o pastaraisiais metais atvertas ir prižiūrimas kaip viešasis Vilniaus miesto parkas. Parką svarbu skirti nuo gretimų Sapiegų rūmų.

Pavilnių regioninis parkas - 1992 m. įsteigta saugoma teritorija pačiame Vilniuje, ginanti vaizdingą, giliai išgraužtą Vilnios upės slėnį su raguvomis, šlaitais ir įspūdinga Pūčkorių atodanga. Tai dažnai vienu mažiausių vadinamas Lietuvos regioninis parkas ir mėgstama miestiečių poilsio vieta.

Aštriosios Kirsnos dvaras Lazdijų rajone - vienas didžiausių išlikusių Užnemunės dvarų ansamblių, kuriame tebestovi apie dvi dešimtys pastatų aplink uždarus kiemus ir peizažinis parkas. Per kelis šimtmečius dvarą valdė Sapiegos, Karengos ir Gavronskiai, o šiandien privatūs savininkai jį palengva atkuria ir veda po sodybą lankytojus.

Alytaus kraštotyros muziejus, įkurtas 1928 m., yra pagrindinis ir didžiausias Dzūkijos bei Pietų Lietuvos muziejus, sukaupęs daugiau kaip 124 tūkst. eksponatų. Be istorijos ir archeologijos rinkinių, jam priklauso poetų Anzelmo Matučio ir Antano Jonyno memorialiniai muziejai.

Naujosios Vilnios tremtinių memorialas stovi prie geležinkelio stoties, iš kurios 1941 m. birželį pajudėjo pirmieji masinių trėmimų į Sibirą ešelonai; jį sudaro skulptūra „Prarastoji karta“ ir išsaugotas gyvulinis vagonas, primenantys vieną skaudžiausių Lietuvos XX a. istorijos puslapių.

Halės turgavietė prie Vilniaus senamiesčio - seniausia veikianti dengta miesto turgavietė, įsikūrusi 1904-1906 m. pastatytoje įspūdingoje plieno ir mūro halėje pagal architekto Vaclovo Michnevičiaus projektą; ji iki šiol gyvuoja kaip maisto ir miesto kultūros centras.

VU Botanikos sodas Kairėnuose - didžiausias Lietuvos botanikos sodas, įsikūręs apie 191 ha plote prie buvusio Kairėnų dvaro Vilniaus rytuose; jame auginama per 10 tūkst. augalų rūšių ir veislių, o ištakos siekia 1781 m. įkurtą Vilniaus universiteto botanikos sodą - seniausią šalyje.

Druskininkų Snow Arena - vienintelis Baltijos šalyse ištisus metus veikiantis dengtas slidinėjimo ir snieglenčių kompleksas; jis paverčia Druskininkus keturių sezonų kurortu, o greta veikiantis vandens parkas „Aqua“ papildo pramogų pasiūlą.

„Druskupis“ - vienintelis Lietuvoje atviro oro mineralinio vandens garinimo bokštas, įrengtas Birštono kurorto parke; čia tekantis mineralinis vanduo garuoja ir prisotina orą mineralais, sukurdamas pajūrio oro efektą, todėl vieta tapo savita kurorto sveikatinimo erdve.

Medininkų tragedijos memorialas prie senosios Medininkų muitinės žymi vietą, kur 1991 m. liepos 31 d. sovietų OMON nužudė septynis Lietuvos pasienio ir policijos pareigūnus; juodo granito paminklas su septyniais kryžiais ir greta veikiantis muziejus saugo vieną skaudžiausių nepriklausomybės kovų atminimų.

Anzelmo Matučio memorialinis muziejus Alytuje - autentiškas vaikų poeto namas, kuriame išsaugotas jo darbo kambarys ir biblioteka; gretimame pušyne lankytojus pasitinka medinės skulptūros, vaizduojančios jo kūrinių veikėjus.

Veisiejų regioninis parkas Lazdijų rajone saugo miškingą Šlavantų-Veisiejų-Kapčiamiesčio ežeryną su 37 ežerais; čia, Veisiejuose, gyveno ir kūrė esperanto kalbos sumanytojas Liudvikas Zamenhofas, todėl parke gamtos turtai jungiasi su unikalia kultūros istorija.

Daugai - vienas seniausių Lietuvos miestelių, įsikūręs prie ilgo Daugų ežero Dzūkijoje; čia susitinka viduramžiais minimo kunigaikščių dvaro praeitis, bebokštė Dievo Apvaizdos bažnyčia, senoji turgaus aikštė ir greta stūksantis piliakalnis.

Vilniaus geto memorialas - tai ne vienas paminklas, o atminimo lentos ir ženklai keliose Senamiesčio gatvėse, žymintys 1941-1943 m. veikusio Didžiojo ir Mažojo geto ribas. Rūdninkų g. 18 tebėra buvusių geto vartų lenta su geto planu, Mėsinių g. stovi paminklas aukoms, o gatvių tinklas saugo sunaikintos „Šiaurės Jeruzalės” atmintį.

Žaliųjų ežerų (Balsio) pažintinis takas - tai apie 10 km kilpa aplink Žaliųjų ežerų grandinę šiauriniame Vilniaus pakraštyje, Verkių regioniniame parke. Smaragdinis vanduo, gilūs rininiai ežerai stačiais miškingais šlaitais ir Žaliųjų ežerų kraštovaizdžio draustinis čia padaro vieną gražiausių miesto pasivaikščiojimo ir maudynių vietų.

Birštono sakralinis muziejus įsikūręs medinėje XIX a. klebonijoje prie Šv. Antano Paduviečio bažnyčios. Dešimtyje salių rodomas sakralinis menas ir įrengti memorialiniai kambariai palaimintajam Teofiliui Matulioniui bei kardinolui Vincentui Sladkevičiui. Būtent šioje klebonijoje 1957 m. Kalėdų dieną Matulionis slapta konsekravo Sladkevičių vyskupu.

Punios šilo pažintinis takas - apie 8,8 km žiedinis maršrutas per Punios šilą, vieną vertingiausių Lietuvos sengirių Nemuno kilpoje ties Punia. Geltonomis rodyklėmis pažymėtas takas veda pro Panemuninkų piliakalnį, aukštą Nemuno skardį, senųjų ąžuolų Kunigaikščių alėją ir atkurtą Dainavos apygardos partizanų vadavietės bunkerį. Maršrutas eina laisvai lankomame kraštovaizdžio draustinyje ir tik aplenkia griežtai saugomą Punios šilo rezervatą.

Miško muziejus „Girios aidas” - savitas medinis miško muziejus pietrytiniame Druskininkų pakraštyje, pušyne. Pasakų namelį primenančiuose mediniuose rūmuose veikia Lietuvos žvėrių ir paukščių iškamšų, senovinių miškininkystės įrankių ir liaudies drožybos ekspozicijos, o kieme driekiasi trumpas skulptūrų ir retų medžių takas. Tai viena Druskininkų lankomiausių gamtos pažinimo erdvių, kurią dabar prižiūri Valstybinių miškų urėdija.

Vijūnėlės parkas - populiariausias Druskininkų rekreacinis parkas, juosiantis Druskonio ežerą ir greta iškastą Vijūnėlės tvenkinį. Garsiausias jis pavasarį, kai sužydi šimtai tūkstančių narcizų ir Bronislovo Lubio atminimui pasodinta japoniškų vyšnių (sakurų) alėja. Apie 4,5 km dviračių ir pėsčiųjų takas, smėlio paplūdimys, fontanas ir vaikų erdvės daro parką mėgstama kurorto poilsio vieta.

Mergelių akių ežeras - mažas pelkėtas ežerėlis pušynų apsuptoje dauboje Druskininkų pakraštyje, susidedantis iš dviejų apvalių, į akis panašių baseinų. Poetiškas pavadinimas siejamas su padavimu, tačiau pagrindinė vietos reikšmė tragiška: prie ežero stovi memorialas žuvusiems Dainavos apygardos partizanams, kurių palaikai 1944-1953 m. buvo suversti į šį ežerą. Vietą patogu pasiekti pasivaikščiojimo takeliu iš Vijūnėlės parko pusės.

Laisvės kovų muziejus Lazdijuose - interaktyvus partizaninio karo ir sovietinių represijų muziejus, įrengtas autentiškame buvusiame NKVD-MGB saugumo name, vadinamame baltuoju Petrauskų namu. Pastato rūsyje išlikusios tikrosios tardymo kameros, karceris ir pasivaikščiojimo kiemelis. Ekspozicija pasakoja Dainavos apygardos Šarūno rinktinės partizanų ir krašto tremtinių istoriją. Tai Lazdijų krašto muziejaus padalinys.

Saulės takas - klasikinis Druskininkų kurorto terenkuras, 1969 m. įrengtas dozuoto vaikščiojimo takas Ratnyčios upės pakrantėse, dzūkiškuose pušynuose. Tai gydomosios fizinės kultūros ir miško terapijos tradicijos tąsa nuo K. Dineikos sveikatingumo parko: išmatuoti atstumai, ranka drožti mediniai suoleliai, pavėsinės ir tilteliai pasivaikščiojimą paversdavo gydomąja kurorto procedūra. Šiandien takas mėgstamas miško vonioms, šiaurietiškajam ėjimui ir dviračiams.

Glyno kraštovaizdžio draustinis - 281 ha saugoma teritorija Dzūkijos nacionalinio parko gilumoje, apie 6,5 km į rytus nuo Merkinės. Jis saugo raišką Glyno ežero dubaklonį, Glynupio upelį ir vieną turtingiausių Lietuvoje akmens amžiaus gyvenviečių sankaupą - čia rasta vienų seniausių šalyje madleninio tipo titnaginių strėlių antgalių. Tai miškinga, rami Dainavos girios vieta su aukštais ežero krantais.