- Vieta
- Prelomčiškė, Lazdijų rajono savivaldybė
- Regionas
- Metelių regioninis parkas
- Tipas
- valstybės saugomas I tūkst.-XIII a. piliakalnio ir 3 ha papėdės gyvenvietės kompleksas su 9-12 m šlaitais, dviem pylimų bei griovių linijomis ir panorama į Dusios ežerą
- Adresas
- Prelomčiškės k., Šventežerio sen., Lazdijų r.
- Koordinatės
- 54.31251, 23.65500
- Kiek skirti laiko
- 45-75 min. piliakalniui ir Dusios panoramai; apie 2-2,5 val. kartu su 3,2 km žiediniu taku Prelomčiškės kalvomis
- Geriausias metas
- giedras rytas panoramai per Dusią arba gegužė-liepa žydinčioms stepinėms pievoms; po lietaus ir žiemą laiptai bei statūs šlaitai gali būti slidūs
Prelomciškės piliakalnis, Eglynų piliakalnis, Prelomčiškės piliakalnis su gyvenviete, Prelomčiškė Hillfort
Nemokamą apžvalgos vietą lengva pasiekti automobiliu, bet į viršų veda laiptai, o ne lygus takas
Piliakalnis yra Prelomčiškės kaime, vakariniame Dusios krante, koordinatėse 54.312505, 23.655002. Nuo kelio 2509 Rūda-Šventežeris-Teizai-Kavalčiukai rodyklė veda asfaltuotu vietos keliu iki automobilių aikštelės šiaurinėje pusėje. Prie papėdės įrengti informaciniai stendai, per upelį nutiestas tiltelis, o į aikštelę kyla mediniai laiptai. Bilieto, vartų ir darbo valandų nėra.
Nuo aikštelės iki viršaus atstumas trumpas, tačiau 9-12 m šlaitas status, laiptų pakopos po lietaus, šalnos ar sniego gali būti slidžios. Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba aiškiai nurodo, kad objektas žmonėms su judėjimo negalia nepritaikytas. Vežimėliu galima pasiekti tik dalį papėdės infrastruktūros, o panoramai nuo aikštelės būtina įveikti laiptus; šlaitu tiesiai nelipkite, nes ardomas archeologinis sluoksnis ir velėna.
Ilgesniam pasivaikščiojimui piliakalnį galima jungti su žiediniu 3,2 km taku Prelomčiškės kalvomis. Jo atskiras pietinis pradžios taškas yra maždaug 1,5 km nuo piliakalnio, koordinatėse apie 54.304194, 23.659444; maršrutas eina šienaujama pieva ir asfaltu, paprastai trunka apie 1 val. 20 min. Tai nėra vien laiptų tęsinys, todėl prieš išeidami nusifotografuokite stendo schemą ir įvertinkite aukštą žolę, saulę bei erkes.
Išlikusi 16,5 x 35 m aikštelė yra tik dalis kadaise platesnės ir vėliau išlygintos gynybinės viršūnės
Piliakalnis įrengtas natūralioje kalvoje ties bevardžio šaltiniuoto upelio žiotimis; vanduo ir Dusia saugojo šiaurės bei rytų prieigas. VLE ir Lietuvos piliakalnių atlaso matavimu išlikusi ovali, šiaurės-pietų krypties aikštelė yra apie 16,5 x 35 m. Saugomų teritorijų aprašyme ji apibendrinta kaip beveik 40 m skersmens, nes įskaičiuojamas platesnis išlygintos viršūnės kontūras. Tai skirtingi apardytos formos matavimo būdai, o ne du skirtingi piliakalniai.
Svarbiausia gynyba sutelkta pietiniame krašte, iš kur kalva jungėsi su aukštuma. Čia supiltas maždaug 40 m ilgio, 15 m pločio ir 4 m aukščio pylimas; jo išorinis maždaug 7 m šlaitas leidosi į 3 m pločio bei apie 0,5 m gylio griovį. Už jo dar buvo antras 1 m aukščio, 6 m pločio pylimas ir antras apie 3 m pločio griovys. Išorinė linija šiandien beveik sunaikinta, todėl vietoje lengviausia perskaityti pagrindinį pylimą ir bendrą kalvos profilį.
Šaltiniuose šlaitų aukštis svyruoja nuo 9-10 iki 12 m: pirmas skaičius matuoja aiškų gynybinį šlaitą, antras - aukščio skirtumą nuo žemesnės papėdės. Saugomų teritorijų aprašas mini, kad aikštelės pakraščiai buvo stiprinami akmenimis, moliu ir stačių rąstų tvora. Vis dėlto ši rekonstrukcija aiškina žemių įtvirtinimo principą, o ne žymi vietoje atkastą, visu ilgiu išlikusią medinę sieną.
Ankstyvoji gyvenvietė ir XIII amžiaus jotvingių tvirtovė yra du skirtingi naudojimo etapai
Kompleksas datuojamas plačiai - nuo I tūkst. iki XIII a. Tai nereiškia, kad viena pilis be pertraukos stovėjo tūkstantį metų. Ankstyviausias aiškus papėdės sluoksnis priklauso I tūkst. pirmajai pusei, kai čia gyveno bendruomenė, lipdžiusi lygaus, brūkšniuoto ir grublėto paviršiaus puodus, verpusi siūlus, statinius glaudžiusi moliu ir apdirbusi geležį.
XIII a. vieta siejama su jotvingiais - vakarų baltų gentimi, gyvenusia dabartinės Pietų Lietuvos ir gretimų Lenkijos bei Baltarusijos žemių regione. Galingas pietinis pylimas ir patogi ežero pakrantės padėtis pagrindžia tikėtiną medinę tvirtovę karų laikotarpiu. Tačiau nei metraščiai nurodo šios pilies vardą, nei kasinėjimai atidengė visą jos pastato planą, todėl tiksliau sakyti manoma stovėjus medinę pilį, o ne aprašyti išgalvotą jos bokštų skaičių ar sunaikinimo mūšį.
Pietų, vakarų ir šiaurės papėdėse gyvenvietė užėmė apie 3 ha, o visas saugomas kompleksas - maždaug 4,2 ha. Gyvenvietė buvo ne priedas prie pilies, bet kasdienio maisto, amatų ir šeimų erdvė. Archeologinis paveldas todėl tęsiasi po pievomis bei kelio pakraščiais gerokai toliau už matomus laiptus ir pylimą; savavališkai kasinėti ar ieškoti metalo detektoriumi draudžiama.
2012 ir 2018 metų tyrimai po kelio pakraščiais rado židinį, verpstuką ir geležies lydymo atliekas
Piliakalnis žvalgytas 1954, 1977, 1989 ir 2001 m. Aikštelės šiauriniame pakraštyje nustatytas apie 70 cm, o viduryje - daugiau kaip 1 m storio kultūrinis sluoksnis. 2006 m. penkiuose mažučiuose šurfuose rasta daugiau kaip dešimt lipdytinės keramikos lygiu ir brūkšniuotu paviršiumi fragmentų. Šie tyrimai nebuvo visas kalvos atkasimas, todėl didžioji jos dalis tebėra saugoma netirta.
2012 m. rekonstruojant kelią ištirta 20 šurfų, iš viso 40 kv. m. Trijuose aptiktas intensyvus I tūkst. pirmosios pusės 20-80 cm storio sluoksnis su lipdytine keramika, moliniu verpstuku, molio tinku ir geležies lydymo šlaku. 2018 m. dar 15 šurfų bei 740 m ilgio žvalgyta atkarpa parodė, kad 0,5-1,15 m storio ankstyvasis sluoksnis tęsiasi toliau į pietus už anksčiau brėžtą gyvenvietės ribą; viename šurfe išliko židinio duobė su perdegusia keramika ir moliu.
Toje pačioje teritorijoje yra daug vėlesnis sluoksnis. 2001 m. į vakarus pastebėta XVI-XVII a. dvarvietė, o 2012 m. rasti XVII-XVIII a. priskirti geležinis peilis, kaltinė vinis, 1655 m. Jono Kazimiero varinis šilingas ir gyvūnų kaulai. Šie daiktai neįrodo, kad geležies amžiaus gyventojai naudojo XVII a. monetą - archeologai būtent ir atskyrė du skirtingus laikotarpius. Romos sestercija, kartais per neatsargų skaitymą priskiriama šiam tyrimui, iš tikrųjų tame pačiame leidinyje aprašyta prie Pagramančio piliakalnio.
Arimas, ganymas ir apie 1960 metus atliktas lyginimas pakeitė tai, ką šiandien laikome natūralia kalva
XX a. pirmoje pusėje piliakalnio šlaituose ir viršuje buvo ganomi gyvuliai, o aikštelė bei papėdė ilgai arti. Saugomų teritorijų tarnyba nurodo, kad apie 1960 m. aikštelė su pylimu lyginta, todėl kultūrinis sluoksnis pažeistas, išorinis pylimas ir grioviai beveik išnyko. Dabartinė glotni pieva nėra visiškai autentiškas XIII a. reljefas.
Pažeidimai paaiškina ir kai kuriuos archeologinius sluoksnius: žemė nuo aikštelės galėjo būti nuarta į pakraščius, o dalį vakarų papėdės sluoksnio sunaikino kelias. Kita vertus, tanki velėna šiandien saugo paviršių nuo lietaus erozijos. Lankytojo pareiga paprasta - eiti laiptais bei pažymėtais takais, nekurti laužų ant aikštelės, nekasti, nevažiuoti į šlaitą ir nepalikti akmeninių ženklų.
Viršūnėje nėra atstatytos pilies ar archeologinių radinių vitrinos. Pagrindiniai eksponatai yra žemės forma, pylimo pjūvis akimis, gyvenvietės mastą aiškinantis stendas ir vaizdas į ežerą. Todėl prieš kelionę verta įsiminti matmenis: tada nulygintas pietinis pylimas ir plati papėdės pieva tampa daug aiškesni nei ieškant akmeninių sienų, kurių čia niekada nebuvo.
Dusios panorama, Oninių šventė ir legenda apie Onelę yra gyvoji vietos atmintis, ne archeologinis įrodymas
Nuo vakarinio kranto piliakalnio žvilgsnis keliauja per Dusią - didžiausią Dzūkijos ir trečią pagal plotą Lietuvos ežerą. Rytą saulė kyla virš priešingo kranto, o pavasarį ir rudenį vandens platybėje gausu migruojančių paukščių. Pietuose besidriekiantis takas kerta sausas stepines pievas, kur gegužę žydi lieknosios plukės, o vasarą - čiobreliai, snapučiai, bajorės ir kiti šilumamėgiai augalai. Skinti retų augalų saugomoje teritorijoje negalima.
Pasakojama, kad gražuolei Onelei pasipiršęs velnias, apsimetęs jaunuoliu. Mergina pažadėjo tekėti, jei šis per dvi naktis supils vestuvių kalną, bet įtarusi apgaulę atsinešė gaidį. Jam pragydus prieš aušrą, velnias su pagalbininkais prasmego Dusioje, o kalnas liko neužbaigtas. Tai vietos sakmė, vaizdingai aiškinanti neįprastą reljefą ir Onelės vardą; ji nepakeičia I tūkst.-XIII a. archeologinio datavimo.
Liepos pabaigoje prie piliakalnio tradiciškai rengiama Oninių šventė. Tą dieną ramaus savarankiško sustojimo sąlygos, parkavimas ir priėjimas gali skirtis, todėl renginio datą tikrinkite Lazdijų rajono skelbimuose. 2026 m. liepos 13 d. tiksli Google Maps kortelė rodė 4,8 balo iš 5 vidurkį iš 849 atsiliepimų. Aukštas ir gana stabilus rodiklis daugiausia atspindi panoramą bei sutvarkytą priėjimą, o ne išlikusius pilies statinius.
