Varėnos rajono savivaldybė
Varėnos rajonas
spūdinis šaltinis, hidrogeologinis gamtos paminklas
Ūlos kairiojo kranto terasa, netoli Mančiagirės, Marcinkonių sen., Varėnos r. sav.
54.14169, 24.44005
30-60 min.
gegužė-spalis sausam takui ir Ūlos slėnio vaizdui, žiemą tik atsargiai
Šaltinis, kuris atrodo gyvas
Ūlos akis yra mažas, bet labai įsimenantis Dzūkijos nacionalinio parko objektas. Tai ne platus ežerėlis ir ne dekoratyvus parko fontanas: vanduo kyla iš gilumos, o šaltinio duburyje nuolat kunkuliuoja smėlis, todėl vieta atrodo tarsi gyva.
VLE nurodo, kad šaltinis yra Varėnos rajone, Marcinkonių seniūnijoje, apie 1,5 km į šiaurės vakarus nuo Mančiagirės, Ūlos kairiajame krante. Koordinatės tikslinamos pagal viešus kartografinius duomenis, todėl vietoje visada verta vadovautis nacionalinio parko nuorodomis.
Sufozinis duburys
Ūlos akis yra spūdinis šaltinis ovaliame sufoziniame duburyje. VLE pateikia jo matmenis: apie 4,4 m ilgio ir 3,4 m pločio duburys, maždaug 1,2 m gylis. Vandens debitas siekia apie 2 l/s.
Spūdžio pojūtis čia labai aiškus. Vanduo kyla iš giluminių tarpmoreninių vandeningų sluoksnių ir stumia smėlį aukštyn, todėl dugne matomas nuolatinis virimas. Būtent šis vaizdas ir paaiškina pavadinimą: akis yra maža, skaidri ir nuolat judanti.
Vandens savybės
Šaltinio vanduo šaltiniuose apibūdinamas kaip gėlas, minkštas, bekvapis, bet turintis silpną geležies prieskonį. VLE mini apie 8,7 °C temperatūrą ir tai, kad šaltinis neužšąla.
Archyvinė Dzūkijos nacionalinio parko informacija ir Vikipedijos santrauka mini kalcio magnio hidrokarbonatinį vandenį, apie 120 mg/l ištirpusių mineralinių medžiagų ir padidintus geležies bei mangano kiekius, palyginti su geriamo vandens standartu. Todėl šaltinį verta pažinti kaip hidrogeologinį objektą, o gėrimo klausimą spręsti tik pagal vietoje esančias nuorodas ir sveiką atsargumą.
Trumpa vaga į Ūlą
Iš Ūlos akies vanduo mažu upeliu nuteka į Ūlą. Archyvinėje Dzūkijos nacionalinio parko medžiagoje minimas apie 67 m ilgio upeliukas, kuris kiek vingiuoja greta Ūlos, tada pasuka į vakarus ir įteka į upę.
Tai padeda suprasti, kad šaltinis nėra atskira bala. Jis yra Ūlos slėnio hidrologinės sistemos dalis, susijusi su upės terasa, gruntiniais sluoksniais ir smėlingu Dzūkijos reljefu.
Apsaugos statusas
VLE nurodo, kad Ūlos akis saugoma nuo 1980 m., o nuo 2000 m. yra hidrogeologinis gamtos paveldo objektas ir gamtos paminklas. Tokiam mažam objektui šis statusas itin svarbus, nes net vienas neatsargus žingsnis į duburį gali pakeisti jautrų šaltinio kraštą.
Todėl lankant būtina naudotis įrengta pakyla, nelipti į vandenį, neardyti dugno ir nebandyti semti smėlio. Čia saugomas ne tik vanduo, bet ir pats kunkuliavimo mechanizmas.
Pasakojimai ir gydomo vandens tradicija
Vietos tradicijoje Ūlos akiai priskiriamos gydomosios savybės. Archyvinėje Dzūkijos nacionalinio parko medžiagoje minima, kad vietiniai gyventojai šaltinio vandenį vartojo ir laikė ypatingu, ypač pasemtą po saulėlydžio.
Tokią informaciją verta pateikti kaip kultūrinę tradiciją, ne kaip medicininį patarimą. Šaltinis svarbus ir dėl gyvo pasakojimo, ir dėl hidrogeologijos, bet sveikatos teiginių nereikėtų paversti pažadu.
Ūlos akis: kaip lankyti
Ūlos akis geriausiai lankoma lėtai: prieiti pakyla, pažiūrėti į judantį smėlį, paskui įvertinti, kaip vanduo išteka Ūlos link. Tai nedidelis objektas, todėl jo kokybė slypi ne trukmėje, o stebėjime.
Po lietaus pieva ir priėjimai gali būti šlapi, tad verta avėti patogią avalynę. Jeigu derinate su Ūlos upės maršrutu ar Mančiagirės apylinkėmis, planuokite daugiau laiko, nes Dzūkijos nacionaliniame parke svarbu ne skubėti, o išlaikyti takų ir draustinių režimą.