- Vieta
- Varėnos rajono savivaldybė
- Regionas
- Varėnos rajonas
- Tipas
- spūdinis šaltinis, hidrogeologinis Gamtos paminklas
- Adresas
- Ūlos kairiojo kranto terasa, netoli Mančiagirės, Marcinkonių sen., Varėnos r. sav.
- Koordinatės
- 54.14169, 24.44005
- Kiek skirti laiko
- 30-60 min.
- Geriausias metas
- gegužė-spalis sausam takui ir Ūlos slėnio vaizdui, žiemą tik atsargiai
Šaltinis, kuris atrodo gyvas
Ūlos akis yra mažas, bet labai įsimenantis Dzūkijos nacionalinio parko objektas. Tai ne platus ežerėlis ir ne dekoratyvus parko fontanas: vanduo kyla iš gilumos, o šaltinio duburyje nuolat kunkuliuoja smėlis, todėl vieta atrodo tarsi gyva.
Šaltinis yra Varėnos rajone, Marcinkonių seniūnijoje, apie 1,5 km į šiaurės vakarus nuo Mančiagirės, Ūlos kairiajame krante. Koordinatės tikslinamos pagal viešus kartografinius duomenis, todėl vietoje visada verta vadovautis nacionalinio parko nuorodomis.
Sufozinis duburys
Ūlos akis yra spūdinis šaltinis ovaliame sufoziniame duburyje, kairiajame Ūlos krante, maždaug 8 m nuo kranto. Matmenys tokie: apie 4,4 m ilgio ir 3,4 m pločio duburys, maždaug 1,2 m gylis. Vandens debitas siekia apie 2 l/s; Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos duomenimis, per parą į Ūlą nuteka apie 137,2 m3 vandens.
Spūdžio pojūtis čia labai aiškus. Vanduo kyla iš giluminių tarpmoreninių vandeningų sluoksnių ir stumia smėlį aukštyn, todėl dugne matomas nuolatinis virimas. Būtent šis vaizdas ir paaiškina pavadinimą: akis yra maža, skaidri ir nuolat judanti.
Vandens savybės
Šaltinio vanduo šaltiniuose apibūdinamas kaip gėlas, minkštas, bekvapis, bet turintis silpną geležies prieskonį. Vandens temperatūra siekia apie 8,7 °C, o šaltinis neužšąla.
Hidrogeologiniuose aprašymuose minimas kalcio magnio hidrokarbonatinis vanduo, apie 120 mg/l ištirpusių mineralinių medžiagų ir padidinti geležies bei mangano kiekiai, palyginti su geriamo vandens standartu. Todėl šaltinį verta pažinti kaip hidrogeologinį objektą, o gėrimo klausimą spręsti tik pagal vietoje esančias nuorodas ir sveiką atsargumą.
Trumpa vaga į Ūlą
Iš Ūlos akies vanduo mažu upeliu nuteka į Ūlą. Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos duomenimis, tai apie 67 m ilgio upeliukas, kuris kiek vingiuoja greta Ūlos, tada pasuka į upę.
Tai padeda suprasti, kad šaltinis nėra atskira bala. Jis yra Ūlos slėnio hidrologinės sistemos dalis, susijusi su upės terasa, gruntiniais sluoksniais ir smėlingu Dzūkijos reljefu.
Apsaugos statusas
Ūlos akis saugoma nuo 1980 m., o nuo 2000 m. yra hidrogeologinis Gamtos paveldo objektas ir Gamtos paminklas. Tokiam mažam objektui šis statusas itin svarbus, nes net vienas neatsargus žingsnis į duburį gali pakeisti jautrų šaltinio kraštą.
Todėl lankant būtina naudotis įrengta pakyla, nelipti į vandenį, neardyti dugno ir nebandyti semti smėlio. Čia saugomas ne tik vanduo, bet ir pats kunkuliavimo mechanizmas.
Pasakojimai ir gydomo vandens tradicija
Vietos tradicijoje Ūlos akiai priskiriamos gydomosios savybės. Pasakojama, kad senesnieji gyventojai tiki, jog šaltinio vanduo gali padėti nuo įvairių ligų, ypač jei prie jo einama vos Saulei nusileidus.
Tokią informaciją verta pateikti kaip kultūrinę tradiciją, ne kaip medicininį patarimą. Šaltinis svarbus ir dėl gyvo pasakojimo, ir dėl hidrogeologijos, bet sveikatos teiginių nereikėtų paversti pažadu.
Ūlos akis: kaip lankyti
Ūlos akis geriausiai lankoma lėtai: prieiti pakyla, pažiūrėti į judantį smėlį, paskui įvertinti, kaip vanduo išteka Ūlos link. Tai nedidelis objektas, todėl jo kokybė slypi ne trukmėje, o stebėjime.
Po lietaus pieva ir priėjimai gali būti šlapi, tad verta avėti patogią avalynę. Jeigu derinate su Ūlos upės maršrutu ar Mančiagirės apylinkėmis, planuokite daugiau laiko, nes Dzūkijos nacionaliniame parke svarbu ne skubėti, o išlaikyti takų ir draustinių režimą.
