Paverknių piliakalnis su gyvenviete: Verknės nuplauto piliakalnio išlikęs kampas, mediniai laiptai ir 1 ha papėdės gyvenvietė

Paverknių piliakalnis: išlikęs tik kampas virš Verknės slėnio

Paverknių piliakalnis įrengtas Verknės kairiajame krante, slėnyje buvusioje atskiroje kalvoje. Iki XIX a. upė nuplovė beveik visą piliakalnį, todėl šiandien lankytojas mato ne ištisą gynybinę kalvą, o jos pietvakarinį kampą. Išlikusio šlaito aukštis siekia apie 14 m, o viršuje tebėra maždaug 6 x 8 m aikštelės dalis.

Tai svarbi vietos tapatybės detalė: laiptai veda į mažą išlikusio reljefo viršų, o ne į didelę lygią aikštelę su pilies rekonstrukcija. Nuo tako atsiveria žolėmis apaugęs pylimo kontūras, medžių juosta ir Verknės slėnio žaluma. Upės erozija čia yra ne abstrakti istorijos pastaba, bet priežastis, kodėl pats objektas toks fragmentiškas.

Ginkaus kalnas, Žydeikonių ir Kisieliškės vardai

Oficialiuose ir enciklopediniuose aprašuose greta Paverknių vardo vartojamas Ginkaus piliakalnio arba Ginkaus kalno pavadinimas. Taip pat sutinkami Žydeikonių ir Kisieliškės piliakalnių vardai. Šie pavadinimai nereiškia kelių skirtingų piliakalnių: jie padeda atpažinti tą patį Paverknių I kaimo archeologinį kompleksą.

Piliakalnis su papėdės gyvenviete yra kultūros paveldo objektas Birštono savivaldybėje. 1998 m. jis paskelbtas kultūros paminklu, o tyrimų ir apsaugos dokumentuose vartojamas A217K bei kitų registro kodų derinys. Naviguojant verta rinktis konkretų žemėlapio tašką, nes Paverknių kaimo ir netolimų dvarvietės objektų pavadinimai gali būti rodomi atskirai.

XI-XII a. pilies gaisrai išliko kultūriniame sluoksnyje

1994 m. Gintautas Zabiela ištyrė 10 m2 dydžio išlikusios aikštelės dalį ir aptiko iki 1,3 m storio kultūrinį sluoksnį. Apatiniame sluoksnyje rasta stulpinės konstrukcijos gynybinės sienos liekanų, sudegusių žalvarinių papuošalų, lygios ir grublėtos keramikos, grūdų bei geležinis strėlės antgalis.

Tyrimai leidžia kalbėti apie du pilies sunaikinimus. Pirmasis puolimas datuojamas XI a. Po jo gaisravietė buvo užpilta iki 60 cm storio smėlio sluoksniu, o aikštelės kraštas sutvirtintas akmenimis. XII a. pilis vėl užpulta ir sudeginta: puolimo pėdsakais laikomi strėlių su užbarzdomis ir plačiaašmenių kirvių dalių radiniai. Piliakalnis datuojamas pirmo tūkstantmečio antrosios pusės-XII a. laikotarpiu.

Šis pasakojimas remiasi archeologiniais duomenimis, o ne vėlesne legenda. Todėl vietoje verta įsivaizduoti ne atstatytą mūrinę pilį, bet medinę gynybinę gyvenvietę, kurios įtvirtinimai ir buitis paliko kelis sluoksnius po šiandienine žole.

Papėdės gyvenvietė yra atskira komplekso dalis

Vakarinėje ir pietinėje piliakalnio papėdėse yra apie 1 ha ploto senovės gyvenvietė, kurią anksčiau juosė Verknės senvagė. Joje aptikta lygiosios ir grublėtosios keramikos. Tai reiškia, kad žmonės gyveno ne tik gynybinės kalvos viršuje, bet ir platesnėje slėnio erdvėje aplink ją.

2010 m. tyrinėtojai tikrino eroduojamus šlaitus ir vietas, kuriose planuota tvarkyti lankymo infrastruktūrą. Piliakalnyje bei papėdės gyvenvietėje iš viso ištirtas 368 m2 plotas, surastos 284 keramikos šukės ir 10 individualių radinių. Gyvenvietės kultūrinis sluoksnis skirtingose vietose siekė nuo keliolikos iki 40 cm, o radiniai datuojami nuo pirmo tūkstantmečio vidurio iki XII a.

Lankant vietą šios ribos nėra matomos kaip tvora ar atskiras muziejus. Papėdės gyvenvietė yra archeologinio kraštovaizdžio dalis, todėl nereikėtų kasinėti, rinkti keramikos šukių ar važiuoti per pievą ieškant tikslios jos ribos.

Kaip pasiekti piliakalnį ir įvertinti laiptus

Oficialus privažiavimo aprašas veda nuo Prienų-Trakų plento A16: Būdose reikia pasukti į šiaurę, pavažiuoti apie 3,5 km, nusileisti į Verknės slėnį, tada pasukti į rytus ir po maždaug 450 m ieškoti objekto kairėje. Piliakalnio taškas 54.606879, 24.0853032 nėra garantuota automobilių stovėjimo vieta.

Prie išlikusio kampo įrengti mediniai laiptai ir grunto takas. Laiptai statūs, todėl po lietaus, rudenį ar žiemą jų pakopos ir žolė gali būti slidžios. Oficialus 2010 m. tyrimų aprašas mini lankytojų takus, stovėjimo aikštelės ir poilsio vietos tyrimus, bet dabartinės dangos bei stovėjimo tvarkos nepatvirtina kaip nekintančios. Automobilį palikite tik teisėtoje vietoje ir nevažiuokite į šlaitą ar papėdės pievą.

Visas maršrutas nėra bepakopis: reikia lipti laiptais, o iki jų vedantis paviršius gali būti natūralus ir nelygus. Judėjimo poreikių turintiems lankytojams verta iš anksto įsivertinti, ar pakaks apžiūros nuo apačios, ir nesivadovauti vien tuo, kad objektas turi sutvarkytą prieigą.

Trumpas apsilankymas, kuriam reikia pagarbos erozijai

Piliakalniui apžiūrėti dažniausiai pakanka 45 minučių-valandos: nuo privažiavimo vietos nueikite iki laiptų, perskaitykite vietos informaciją, užlipkite tik pažymėtu maršrutu ir grįžkite tuo pačiu taku. Ilgiau užtruksite, jei norėsite ramiai apžiūrėti papėdės kraštovaizdį arba derinsite vietą su kitais Nemuno kilpų regioninio parko objektais.

Patikrinti oficialūs puslapiai neskelbia atskiro bilieto ar nustatytų darbo valandų. Saugiausia atvykti šviesiu metu, prieš kelionę patikrinti vietos ženklus ir neiti prie erozijos pažeistų Verknės šlaitų, jei gruntas šlapias ar matyti naujų nuošliaužų.

Nelipkite už laiptų ribų ant eroduojamo šlaito, neardykite žolės, nerinkite radinių ir nekurkite ugnies, jei tam nėra aiškiai įrengtos bei leidžiamos vietos. Čia saugomas ne tik vaizdas, bet ir trapus archeologinis sluoksnis, kurį upė bei lankytojų spaudimas gali prarasti greičiau nei atrodo.