Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčia - seniausia gotikinė bažnyčia Lietuvoje

Seniausia gotikinė bažnyčia: ką svarbu žinoti

Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčia stovi siaurame senamiesčio kvartale prie Šv. Mikalojaus gatvės, netoli Vokiečių gatvės. Tai nedidelė, kukli raudonų plytų šventovė, kurios svarbą lemia ne dydis, o amžius: architektūros paveldo šaltiniai (autc.lt) ją vadina seniausia išlikusia gotikine bažnyčia Lietuvoje, o parapija - seniausia Vilniaus bažnyčia.

Pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose bažnyčia paminėta 1387 m. - Lietuvos krikšto metais. Verta atskirti dvi datas: 1387 m. yra patikimas pirmojo paminėjimo laikas, o pasakojimai apie dar ankstesnę mūrinę ar medinę bažnyčią Gedimino laikais, skirtą į Vilnių pakviestiems vokiečių pirkliams ir amatininkams, yra tradicija, kurią VLE pateikia atsargiai. Visuotinė lietuvių enciklopedija pati formuluoja saikingiau - kaip vieną seniausių išlikusių Lietuvos bažnyčių.

Dėmesio: tai Romos katalikų Šv. Mikalojaus bažnyčia. Vilniuje yra ir atskira stačiatikių Šv. Mikalojaus cerkvė - tai kitas pastatas, kurio nederėtų painioti.

Gotikos mūras ir skliautai

Bažnyčia yra trinavė halinė, su ilga presbiterija ir trisiene apside. Vidaus erdvę dalija aštuonkampės kolonos, ant kurių remiasi tinkliniai ir žvaigždiniai skliautai; baltai tinkuotos sienos paryškina nervūrų profilius. Autc.lt nurodo, kad bažnyčios vidaus aukštis - apie 7,6 m, todėl erdvė atrodo jauki ir žemoka, būdinga senajai gotikai.

Dabartinį pavidalą lėmė kelios epochos. XVI a. medines lubas pakeitė mūriniai skliautai, pastatas paaukštintas, įrengti smailiaarkiai langai ir portalai. Po 1744 m. gaisro įrengti vėlyvojo baroko altoriai bei vargonų choras, permūryti langai, o varpinė, kaip nurodo VLE, greičiausiai pastatyta būtent tuo metu. 1988-1989 m. rekonstrukcijos metu (architektas Evaldas Purlys) atkurtas laiptuotas gotikinis frontonas, o 2000 m. skliautuose po keliais tinko sluoksniais rasta XVI a. sienų tapybos.

Lietuviškų pamaldų sala XX a. Vilniuje

Svarbiausia naujųjų laikų Šv. Mikalojaus bažnyčios istorija susijusi su lietuvių kalba. Nuo 1901 m. čia pradėtos lietuviškos pamaldos ir pamokslai, o tarpukariu, kai Vilnius buvo atskirtas nuo Lietuvos, ši bažnyčia, anot parapijos, buvo vienintelė Vilniaus šventovė su reguliariomis lietuviškomis pamaldomis.

Su bažnyčia susiję lietuvybės kunigai: Juozas Kukta, Antanas Viskantas, Petras Kraujelis, Vladislovas Jezukevičius ir 1924-1942 m. čia klebonavęs Kristupas Čibiras. Dėl šios istorijos Šv. Mikalojaus bažnyčia tapo svarbiu lietuviškos tapatybės simboliu mieste, kuriame viešasis lietuvių kalbos vartojimas buvo ribojamas.

Vytauto biustas ir Šv. Kristoforas

Bažnyčios viduje stovi bronzinis Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto biustas, kurį 1930 m. Vilniaus lietuviai pastatė Vytauto Didžiojo mirties 500 metų sukakčiai; biusto autorius - skulptorius Rapolas Jakimavičius. Tai vienas nedaugelio tarpukario lietuviškų paminklų, išlikusių to meto Vilniuje.

Šventoriuje stovi Vilniaus globėjo Šv. Kristoforo skulptūra, sukurta skulptoriaus Antano Kmieliausko (VLE nurodo 1957 m., parapija - 1959 m. datą). Bažnyčios interjere saugoma ir senesnių vertybių: XVI a. polichromuota medinė Šv. Liudviko skulptūra, XVI a. Šv. Mikalojaus paveikslas bei istoriniai vargonai.

Kaip aplankyti Šv. Mikalojaus bažnyčią

Bažnyčią patogu įtraukti į senamiesčio pasivaikščiojimą tarp Katedros aikštės, Universiteto ansamblio ir Rotušės. Apžiūrai dažniausiai pakanka 20-30 min.: verta įeiti į vidų, pažvelgti į skliautus ir kolonas, sustoti prie Vytauto biusto ir užsukti į šventorių prie Šv. Kristoforo.

Tai veikianti parapijos bažnyčia, todėl įėjimas paprastai nemokamas, o lankymąsi geriausia derinti su pamaldų laiku. Konkretų pamaldų ir lankymo tvarkaraštį tyrimų metu verta pasitikrinti oficialiame parapijos puslapyje, nes jis gali keistis. Bažnyčioje elkitės pagarbiai, ypač jei vyksta pamaldos.