Trakų rajono savivaldybė
Trakų rajonas
glaciokarstinė dauba, gamtos paminklas
Mergiškių kalvų miškas, Aukštadvario regioninis parkas, Trakų r. sav.
54.61200, 24.51600
45-90 min.
gegužė-spalis takui ir miško vaizdui, žiemą tik atsargiai dėl slidžių šlaitų
Gili miško dauba prie Aukštadvario
Velnio duobė yra Trakų rajone, į šiaurę nuo Aukštadvario, Mergiškių kalvų miške. Tai vienas tų objektų, kurių pavadinimas iš anksto sukuria nuotaiką, bet tikroji vertė atsiskleidžia žiūrint į formą: stačiais šlaitais į apačią krintanti piltuvo pavidalo dauba atrodo neįprastai net Lietuvos kalvotame reljefe.
Saugoma.lt šią vietą pristato kaip lankomą Aukštadvario regioninio parko objektą. VLE nurodo, kad Velnio duobė yra gamtos paminklas, saugoma nuo 1964 m., o gamtos paminklo statusą turi nuo 2000 m.
Dydis ir sandara
VLE pateikia aiškius matmenis: viršutinė Velnio duobės dalis siekia apie 220 x 200 m, plotas yra apie 4,5 ha, o gylis 40-42 m. Dugno zona pelkėta, o durpių sluoksnis gali siekti iki 9,5 m.
Tai nėra paprasta griova ar žmogaus iškasta duobė. Objekto forma, šlaitai, pelkėtas dugnas ir aplinkinis reljefas leidžia jį pristatyti kaip vieną svarbiausių Lietuvos glaciokarstinio kraštovaizdžio pavyzdžių.
Velnio duobė: kaip ji susidarė
Pagrindinis aiškinimas, kurį pateikia VLE, yra susijęs su palaidoto ledo luisto tirpimu maždaug prieš 10 000 metų. Kai ledyno paliktas ledo masyvas buvo užneštas sąnašomis ir vėliau ištirpo, virš jo buvusi medžiaga įgriuvo, palikdama gilią piltuvo formos daubą.
Šaltiniuose minimos ir kitos kilmės hipotezės: erozinė, sufozinė, o populiarioje kalboje dažnai prisimenama ir meteoritinė versija. Vis dėlto atsargiausia lankytojui aiškinti, kad pagrindinis mokslinis Velnio duobės paaiškinimas yra glaciokarstinis arba termokarstinis, o meteoritas nėra pagrindinė patvirtinta versija.
Paslapčių takas ir apžvalga
Lankytojams patogiausia orientuotis per įrengtą taką ir apžvalgos vietas. Nuo viršaus geriausiai matosi duobės mastelis, šlaitų statumas ir dugno drėgmė. Miško aplinka padeda išlaikyti vietos nuotaiką: tai ne atvira panorama, o uždaras, gylį turintis kraštovaizdis.
Po lietaus takai ir laiptai gali būti slidūs, todėl verta avėti patogius batus. Jeigu keliaujate su vaikais, svarbu laikytis turėklų ir neiti už pažymėtų ribų: šlaitai ne tik statūs, bet ir jautrūs erozijai.
Padavimai ir vietos vaizduotė
Velnio duobės pavadinimas nėra atsitiktinis. Liaudies pasakojimuose tokios gilios, stačios ir tamsios vietos dažnai aiškinamos velniais, prasmegusiais pastatais ar paslaptingais požeminiais ryšiais. Franklin tyrimo pastabose minimi pasakojimai apie prasmegusią bažnyčią, velnius, vaiduoklius ir net Škilietų ežeruose išplaukiančius gyvulių griaučius.
Šiuos pasakojimus verta pateikti kaip folklorą, o ne kaip faktinę istoriją. Jie labai tinka paaiškinti pavadinimo atmosferą, bet objekto kilmę geriausiai aiškina geologija.
Velnio duobė: ką pamatyti netoliese
Velnio duobė tinka kaip gamtos sustojimas keliaujant po Aukštadvario regioninį parką. Ji geriausiai veikia kartu su kalvoto reljefo, ežerų ir trumpų pažintinių takų maršrutu, o ne kaip vienintelė visos dienos vieta.
Jeigu po Trakų ar Aukštadvario norisi mažiau urbanizuoto objekto, ši dauba yra geras kontrastas pilims ir miesteliams: čia dėmesio centre ne pastatai, o žemės forma ir jos pasakojimas.
Velnio duobė: saugus lankymas
Neleiskitės nuo pažymėtų takų į šlaitus, nelipkite per apsaugas ir nebandykite tikrinti dugno pelkės. Velnio duobės vertė yra pati reljefo forma, todėl šlaitų mindžiojimas ar savavališkas leidimasis žemyn tiesiogiai kenkia objektui.
Fotografijoms geriausia rinktis platesnį kampą nuo apžvalgos vietos. Dėl gylio nuotraukose dažnai prapuola mastelis, todėl verta į kadrą įtraukti turėklus, laiptų liniją ar medžių kamienus, bet be žmonių ir triukšmingų kompozicijų.