- Vieta
- Vilniaus miesto savivaldybė
- Regionas
- Vilnius
- Tipas
- istorinės vandenvietės vieta ir šiuolaikinis 1,5 ha miesto skveras
- Adresas
- Vingrių g. 9D, tarp Mindaugo ir Pylimo gatvių, Vilnius
- Koordinatės
- 54.67868, 25.27611
- Kiek skirti laiko
- 20-45 min.; apie 1,5 val. kartu su MO muziejaus prieigomis ir artimiausiu Senamiesčiu
- Geriausias metas
- šviesiuoju paros metu nuo pavasario iki rudens, kai matyti tekantis vanduo, želdiniai, skulptūros ir Senamiesčio panorama
Vingrių skveras, Šaltinių skveras
Vingrių šaltinių skveras ir jo tikrasis vardas
Vingrių šaltinių skveras driekiasi vakariniame Vilniaus senamiesčio pakraštyje tarp Mindaugo ir Pylimo gatvių, prie MO muziejaus. Tai pėsčiųjų jungtis, žalias šlaitas ir istorinės vandenvietės vieta vienoje erdvėje. Apačioje vanduo teka siauru atviru kanalu ir susisuka spiraliniame baseinėlyje, o terasiniai laiptai, mediniai suolai ir aukštesnė apžvalgos vieta leidžia skverą patirti keliais lygiais.
Savivaldybės puslapis vartoja pilną vardą „Vingrių šaltinių skveras“, o projekto valdytojas tą pačią 1,5 ha erdvę vadina „Vingrių skveru“. Tai du tos pačios vietos vardai, ne dvi atskiros aikštės. Google Maps kortelė su vietos ID ChIJl4_I-wOV3UYRj-fC5TolnsY tiksliai vadinasi „Vingrių šaltinių skveras“; jos 2026-07-15 fiksuotas įvertinimas buvo 4,8 iš 5.
Nuo 1501 m. savitakio vandentiekio iki užmūryto upelio
VLE Vilniaus vandentiekio pradžią datuoja 1501 m. Vingrių versmės priklausė dominikonams, jų vandenį vilniečiai vadino Šv. Jono vandeniu, o mediniais vamzdžiais jis iš pradžių buvo tiekiamas dviem vienuolynams ir keliems miestiečių namams. Sistema veikė savitaka, nes šaltiniai buvo aukščiau už vandens vartotojus. XVI a. pabaigoje mieste jau veikė trys vandentiekiai, naudoję Vingrių, Žiupronių ir Aušros vartų versmes.
Savivaldybės duomenimis, Vingrių vandenvietė miestui tarnavo iki 1914 m. Iš šlaito ištekėjęs Vingrių upelis kadaise kirto Senamiestį ir prie Žemutinės pilies įsiliejo į Vilnią, tačiau XIX a. pradžioje buvo smarkiai užterštas ir tvarkant Pylimo gatvę užmūrytas. XIX a. viduryje vandens rezervuarai buvo atnaujinti, o medinius vamzdžius keitė ketiniai. Po Antrojo pasaulinio karo čia įrengtas kaupimo rezervuaras, o šaltinio vanduo nukreiptas į nuotekų tinklus.
Archeologija patvirtina, kad ši istorija nėra vien miesto pasakojimas. 2006 m. šaltinių aplinkoje rasti medinių vandentiekio vamzdžių ir su vandenvietės naudojimu siejamų mūrinių konstrukcijų fragmentai. Per 2021 m. tyrimus ir žvalgymus fiksuotos XVII-XIX a. mūrinės bei medinės vandentiekio ir rezervuarų konstrukcijos, taip pat XVII-XX a. kultūrinio sluoksnio horizontai. Pati Vingrių šaltinių vandenvietės vieta Kultūros vertybių registre turi kodą 30598.
2022 m. atvertas vanduo ir apdovanota viešoji erdvė
Atnaujintas skveras lankytojams atvertas 2022 m. spalį. Projekto architektai Lolita Vileikienė ir Paulius Jonys istorinę vandens tėkmę pavertė pagrindine erdvės ašimi: kanalizuotas šaltinis išvestas į paviršių, leidžiamas kaskadomis ir užbaigiamas aiškiai atpažįstama spirale. Sutvarkyti šaligatviai, terasiniai laiptai, apžvalgos takai, želdynai, apšvietimas ir poilsio vietos.
Skveras neimituoja senojo vandentiekio vamzdžių kaip rekonstrukcijos. Tai šiuolaikinė kraštovaizdžio interpretacija autentiškoje vandenvietės vietoje, padedanti pamatyti anksčiau po žeme paslėptą miesto hidrologijos sluoksnį. 2023 m. Nacionaliniuose architektūros apdovanojimuose Vingrių šaltinių skveras paskelbtas geriausia viešąja erdve.
Vandens tematikos skulptūros nuo „Ungurių“ iki „Vandens lelijų“
MO muziejus skverui skyrė septynių lietuvių autorių lauko skulptūrų ekspoziciją, kurią jungia vandens tema. Maršrute išdėstytos Petro Mazūro „Tulpė“, Nerijaus Ermino „Paniręs“, Jono Aničo „Stebėtojas“, Tauro Kensmino „Sala“, Beatričės Mockevičiūtės „Asukas“, Mykolo Saukos „Unguriai“ ir Vytauto Viržbicko, kūrusio Geraširdžio Linkėtojo vardu, „Juoda guma“.
Šlaite stovi dar vienas su vandenvietės atmintimi susietas kūrinys - Severijos Inčirauskaitės-Kriaunevičienės „Vandens lelijos“. Menininkė industrinę vandens talpyklą pavertė kryželiu siuvinėto gėlo vandens augalų motyvo nešėja. Skulptūras verta stebėti kylant nuo Pylimo gatvės link Mindaugo gatvės ir atsigręžiant į skirtingus terasų bei Senamiesčio vaizdus.
Kaip lankyti, kam pasiruošti ir kodėl vandens negerti
Trumpam apsilankymui pakanka 20-45 minučių. Patogu pradėti prie Pylimo gatvės ir MO muziejaus arba ateiti nuo Mindaugo gatvės, tačiau ryškus šlaito aukščių skirtumas reiškia laiptus ir nuolydžius. 2024 m. kraštovaizdžio architektūros apžvalga įvertino, kad universaliojo dizaino principai įgyvendinti tik iš dalies: kai kurias skvero vietas sunku pasiekti judėjimo sutrikimų turintiems žmonėms, o regos negalią turintiems lankytojams pritaikymo trūksta. Maršrutą verta rinktis pagal savo galimybes, o per lietų, sniegą ar plikledį saugotis slidžių laiptų.
Tai vieša lauko erdvė, todėl savivaldybė neskelbia atskiro bilieto ar turistinio darbo laiko. Vis dėlto vandens tėkmė gali būti stabdoma žiemą arba dėl priežiūros, o renginiai ir laikini darbai gali pakeisti praėjimą, todėl prieš specialią kelionę tikrinkite oficialų puslapį ir vietos ženklus.
Istorinis faktas, kad Vingrių vanduo šimtmečius buvo geriamas, nėra dabartinė saugumo garantija. 2025 m. Vilniaus aplinkos monitoringo ataskaita Vingrių šaltinį įtraukė į stebimų šaltinių sąrašą, o bendroje išvadoje tik Antakalnio šiaurinis šaltinis įvertintas kaip neužterštas - kitų tirtų šaltinių vanduo neatitiko geriamojo vandens reikalavimų. Vingrių vanduo nėra oficiali geriamojo vandens kolonėlė, todėl jo neragaukite ir vaikams neleiskite žaisti kanale ar spiraliniame baseinėlyje.
