Liškiava, Varėnos rajono savivaldybė
Dzūkijos nacionalinis parkas
Piliakalnis ir nebaigtos mūrinės pilies vieta prie Nemuno
54.08100, 24.04300
45 min.-1,5 val., ilgiau su bažnyčios ir vienuolyno ansambliu
vasaros vakaras arba ruduo, kai gerai matyti Nemuno slėnis ir pilies mūro liekanos
Liškiavos pilies kalnas, Pilies kalnas, Raganos mūras, Perkūno šventinyčia
Piliakalnis virš Nemuno: reljefas ir kraštovaizdis
Liškiavos piliakalnis stūkso kairiajame Nemuno krante, pietvakariniame Liškiavos kaimo pakraštyje (Merkinės seniūnija, Varėnos rajonas), vienoje įspūdingiausių Dzūkijos nacionalinio parko vietų. VLE jį apibūdina kaip stačiašlaitę kalvą: iš pietų ir pietryčių ją juosia Nemunas, o šiaurėje ir vakaruose - daubos. Vakarinėje pusėje esanti apie 17 m gylio dauba atskiria piliakalnį nuo Liškiavos alkakalnio, todėl visa kalva atrodo kaip aiškiai išskirta gynybinė vieta.
Šlaitai nuo Nemuno pusės siekia apie 30 m aukščio ir yra statūs, o nuo vakarų bei pietvakarių pusės jie nuolaidesni, 6-7 m aukščio ir apardyti - manoma, kad ten būta supilto pylimo. Piliakalnio aikštelė pailga, apie 100 x 50 m dydžio; jos pietvakariniame ir šiaurės vakarų kampuose iki šiol matyti pilies bokštų liekanos. Toks reljefo derinys lankytojui leidžia vienoje vietoje perskaityti ir gamtos, ir žmogaus suformuotą gynybinę logiką.
Gyventa nuo III a. pr. Kr.: archeologijos duomenys
VLE nurodo, kad Liškiavos piliakalnis naudotas nuo 3 a. prieš Kristų iki 9 a. po Kristaus, o jo šiaurės rytų ir rytų papėdėje plytėjo senovės gyvenvietė (tirta 1975 m.). Tai reiškia, kad vieta turi gerokai ilgesnę istoriją nei vėlyvasis mūrinės pilies projektas - čia gyventa ir kauptas kultūrinis sluoksnis daugiau nei tūkstantmetį iki viduramžių pilies.
1962, 1975 ir 1977 m. piliakalnį tyrė Paminklų konservavimo instituto archeologų ekspedicijos (vadovai V. Daugudis, K. Mekas, Juozas Markelevičius), ištyrusios apie 250 m2 plotą. Kultūrinis sluoksnis siekia 1,0-1,5 m storio. Rasta lipdytos brūkšniuotu ir grublėtu paviršiumi keramikos, akmenų grindinių liekanų, gyvulių kaulų, kaulinių ir metalinių darbo įrankių bei papuošalų, o vakariniame šlaite - 0,6-1,25 m pločio duobių su degėsiais. Radiniai saugomi Lietuvos nacionaliniame muziejuje.
Nebaigta mūrinė pilis po Žalgirio mūšio
Liškiavos piliakalnį iš kitų Dzūkijos piliakalnių išskiria mūrinės pilies liekanos. VLE nurodo, kad 14 a. pabaigoje ar 15 a. pradžioje ant piliakalnio pradėta statyti mūrinė pilis, tačiau po Žalgirio mūšio (1410) ji neteko gynybinės reikšmės ir liko nebaigta. Tai retas atvejis, kai kraštovaizdyje matyti ne legenda, o sustabdytas konkretus statybos darbas.
Beveik buvo pastatytas pietvakarių bokštas: dar 19 a. jis siekė 8-10 m aukščio, o iki mūsų laikų išliko 2,5-3 m aukščio siena, 1962 m. užkonservuota. Buvo pradėtas mūryti ir šiaurės vakarų bokštas, o tarp bokštų iškastas griovys gynybinės sienos pamatams. Šios liekanos - tai realus nebaigto gynybinio projekto pėdsakas, todėl mūro negalima liesti ar lipti ant jo.
Liškiavos ansamblis: Švč. Trejybės bažnyčia ir Čiurlionis
Po piliakalnio apžiūros verta nusileisti į patį Liškiavos kaimą, kur stovi vienas gražiausių vėlyvojo baroko ansamblių Lietuvoje - Švenčiausiosios Trejybės bažnyčia ir buvęs dominikonų vienuolynas. VLE nurodo, kad centriškoji, kupolinė, graikiškojo kryžiaus plano bažnyčia statyta 1704-1741 m.; joje yra septyni rokokiniai altoriai, sakykla, klausyklos ir klauptai (visi 18 a.), o 1761 m. išlietas žalvarinis varpas. Vieną paveikslų (Šv. Baltramiejus, 1914) nutapė dailininkas A. Žmuidzinavičius.
Liškiava turi ir muzikinę atmintį: VLE pažymi, kad šios bažnyčios vargonais grojo Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. Greta piliakalnio esantis Liškiavos alkakalnis ir vienas iš piliakalnio vardų - Perkūno šventinyčia - primena, kad iki krikščioniškojo ansamblio vieta buvo siejama su senąja baltų pasaulėžiūra.
Raganos mūras ir padavimai
Liškiavos piliakalnis turi kelis alternatyvius vardus: Pilies kalnas, Raganos mūras, Perkūno šventinyčia. Tokie pavadinimai rodo, kad vieta gyveno ne tik istoriniuose dokumentuose, bet ir tautosakinėje vaizduotėje, o nebaigtas mūras žmonėms atrodė paslaptingas ir net antgamtiškas.
Padavimus apie Raganos mūrą reikia pasakoti kaip pasakojimus, o ne kaip archeologinius faktus. Dokumentuota istorija remiasi piliakalnio datavimu, mūrinės pilies statybos bandymu ir kraštovaizdžio gynybine logika, o tautosaka paaiškina, kodėl ši vieta amžiams įsirėžė į vietos žmonių atmintį.
Kaip lankyti Liškiavą
Liškiavos piliakalniui skirkite bent 45 minutes, o su bažnyčios, vienuolyno ir Nemuno slėnio apžiūra - pusdienį. Geriausia eiti neskubant, nes mūro liekanos, panorama ir reljefas atsiveria skirtingose vietose, o nuo aikštelės atsiveriantis Nemuno vingis ypač gražus vakaro šviesoje.
Po lietaus statūs šlaitai gali būti slidūs, o mūro liekanas būtina saugoti: nelipkite ant sienų, nerinkite akmenų ir laikykitės esamų takų. Tai viena iš tų vietų, kur geras lankymas tiesiogiai susijęs su paveldo išlikimu, todėl Liškiavą patogu derinti su Merkinės piliakalniu, Merkinės apžvalgos bokštu ir Raigardo slėniu į vieną Dzūkijos dieną.
