- Vieta
- Liškiava, Varėnos rajono savivaldybė
- Regionas
- Dzūkija
- Tipas
- alkakalniu vadinama valstybės saugoma Liškiavos dvarvietė ir archeologinė kalva Dzūkijos nacionaliniame parke
- Adresas
- Liškiavos k., Merkinės sen., Varėnos r. sav.
- Koordinatės
- 54.08187, 24.04903
- Kiek skirti laiko
- 35-60 min. Bažnyčios kalnui; 1,5-3 val. kartu su Liškiavos piliakalniu ir vienuolyno ansambliu
- Geriausias metas
- sausa pavasario arba rudens diena, kai gerai matyti reljefas ir Nemuno slėnis; laiptai bei šlaitai po lietaus ar žiemą gali būti slidūs
Bažnyčios kalnas, Liškiavos dvarvietė, Paklėštarės kalnas, Prieklėštarės kalnas
Bažnyčios kalnas yra ne Liškiavos piliakalnio antras vardas
Liškiavos alkakalnis stūkso kaimo pietiniame pakraštyje, Nemuno kairiajame krante, į šiaurės vakarus nuo Nemuno ir Krūčiaus santakos. Iš pietų kalvą juosia Nemunas, iš rytų - Krūčius, o iš šiaurės vakarų, šiaurės ir šiaurės rytų - Žvėrinčiaus slėnis. Tai savarankiška reljefo sala kultūriniame Liškiavos kraštovaizdyje.
Į vakarus esantis Liškiavos piliakalnis yra kitas objektas. VLE ir Saugoma.lt nurodo, kad Pilies kalną nuo Bažnyčios kalno skiria maždaug 17 m gylio dauba. Piliakalnyje matomos nebaigtos mūrinės pilies liekanos, o alkakalnyje archeologai tyrė medinių bažnyčių, kapinių ir dvaro pastatų vietą. Šių dviejų kalvų pavadinimai ir radiniai internete dažnai sumaišomi.
Tiksli Google Maps kortelė Liškiavos alkakalnis, vietos ID ChIJrcJx7Wif4EYRU-sZHhj6Dxk, žymi 54.0818674, 24.049026. 2026 m. liepos 15 d. ji rodė 4,7 balo iš 5 vidurkį pagal 123 atsiliepimus. Kortelės taškas yra ant objekto, todėl jį vertinkite kaip lankytinos vietos žymą, ne kaip tikslų automobilio statymo tašką.
KVR saugo Liškiavos dvarvietę, kurios reljefas tikslintas 2017 m.
Kultūros vertybių registre kalva įrašyta ne alkakalnio, o Liškiavos dvarvietės vardu. Jos unikalus kodas 30286, statusas - valstybės saugomas objektas, reikšmingumo lygmuo - nacionalinis. KVR išskiria archeologinį, istorinį ir kraštovaizdžio pobūdžius; saugoma teritorija užima 79 726 kv. m ir apima ne vien viršūnę, bet ir žemesnę terasą į šiaurę bei šiaurės rytus.
2017 m. patikslintas KVR aprašas kalvą lygina su nupjauta trikampe piramide. Viršaus aikštelė netaisyklinga, apie 100 m ilgio rytų ir vakarų kryptimi, o rytiniame gale apie 80 m pločio. Pietinis šlaitas nuo Nemuno pusės siekia maždaug 25-30 m, kiti statūs šlaitai - apie 15 m. VLE pateikia kitą matavimo būdą: maždaug 150 m ilgio visą viršūnės plotą ir 10-20 m šlaitus.
Rytiniame šlaite išlikusi natūralios terasos dalis ir senojo įvažiavimo iškasa. Tą pusę anksčiau apardė smėlio bei žvyro kasimas, o aikštelėje buvusios duobės išlygintos 1976-1977 m. KVR fiksuoja akmens mūro laiptus rytiniame šlaite ir kitus laiptus vakaruose. Dėl šių pokyčių ne kiekvienas dabartinis reljefo kampas yra nepaliesta senovinė forma.
Dvi medinės bažnyčios ir dvaro rūmai paliko kelių šimtmečių sluoksnį
Archeologiniai tyrimai rodo, kad XV a. antroje pusėje šiauriniame aikštelės pakraštyje pastatyta maždaug 12 x 20 m medinė bažnyčia su apie 8 m skersmens apside. Jos kiemas buvo grįstas akmenimis, o šalia laidoti žmonės. KVR nurodo, kad nuo XVI a. pirmosios pusės iki XVII a. pirmosios pusės bažnyčia priklausė evangelikams reformatams.
Oficialių santraukų chronologija ne visur sutampa. VLE ir Saugoma.lt pirmosios bažnyčios gaisrą datuoja XVI a. viduriu, o KVR - XVII a. viduriu ir mini galimą padegimą per religines kovas. Visi šaltiniai sutaria dėl svarbiausio: po gaisro bažnyčia buvo atstatyta, prie jos veikė kapinės, o antroji medinė bažnyčia gyvavo maždaug iki XVIII a. pradžios.
XVII a. kalvos pietinėje, pietrytinėje ir vakarinėje dalyse stovėjo Liškiavos valdytojo Mikalojaus Pranskevičiaus-Radziminskio dvaro rūmai, o žemesnėje terasoje - ūkiniai pastatai. KVR rūmų sunaikinimą gaisre sieja su XVII a. pabaiga. 1704-1741 m. naujoji mūrinė Švč. Trejybės bažnyčia ir dominikonų vienuolynas iškilo kitoje Krūčiaus pusėje, todėl dabartinis ansamblis nėra ant paties alkakalnio.
Iki 3,5 m kultūrinis sluoksnis saugo bažnyčių, kapinių ir dvaro radinius
Kalva ir jos prieigos archeologų tirtos 1962, 1975 ir 1977 m., o žemutinė dvarvietės dalis žvalgyta 1996 m. KVR fiksuoja iki 3,5 m storio kultūrinį sluoksnį. Jame aptikti akmeniniai dvaro ir dviejų medinių bažnyčių pamatai, šlaitus laikiusių sienelių pėdsakai, bažnyčios bei kiemo grindiniai ir įvairūs kasdienio gyvenimo radiniai.
Tarp radinių yra Aleksandro denarų, Jono Kazimiero monetų, žiestos keramikos, vinių, durų ir langų apkaustų, langų vitražo švininių rėmelių bei stiklo, polichrominių koklių ir stiklinių indų šukių. VLE nurodo ir maždaug 3 m pločio tašytų akmens plokščių juostą aplink bažnyčią. Šie daiktai pagrindžia dokumentuotą krikščioniškos šventovės bei dvarvietės istoriją.
Aptikta ir nedegintų palaidojimų. KVR juos datuoja XVII a., pažymi, kad dalį kapų sunaikino smėlio ir žvyro kasimas, o VLE mini prie apsidės rastus vyro bei moters kapus ir tris kapų liekanas rytinėje terasoje. Viename kape buvo 1570 m. Žygimanto Augusto dvidenaris. Radiniai saugomi Lietuvos nacionaliniame muziejuje, o pačioje vietoje nieko negalima kasti ar rinkti.
Alkakalnio vardas ir Jaučio pėda nepadaro pagoniškos šventyklos įrodytu faktu
VLE rašo, kad prieš krikščionybę čia galėjo būti gamtameldžių šventvietė. Tyrinėtojas Vykintas Vaitkevičius šią hipotezę sieja su archeologu Juozu Markelevičiumi, kuriam svarbi atrodė ankstyvos bažnyčios vieta ir nuo kalno į Nemuną galėjęs būti nuridentas pėduotas akmuo. Formuluotė manoma čia būtina, nes ikikrikščioniško aukuro, apeiginio sluoksnio ar tiksliai datuoto kulto objekto tyrimai nepatvirtino.
KVR vertingųjų savybių apraše prie pietrytinės papėdės minimas maždaug 1,4 x 1 x 0,75 m pilkai rausvo granito riedulys. Jo natūrali ovali įduba yra apie 25 x 15 cm dydžio ir 2-6 cm gylio, primenanti skeltą kanopą, todėl pavadinta Jaučio pėda. Akmuo XX a. septintojo dešimtmečio pradžioje rastas Nemuno vagoje įrengiant prieplauką. KVR aiškiai pažymi, kad patikimų duomenų apie kalvos ir akmens mitologinę vertę nėra.
Tautosakoje pasakojama ir apie į kalno prarają su žmonėmis nugrimzdusią medinę bažnyčią, kyšojusį kryželį bei urvan leistus drąsuolius, kurie nebegrįždavo. Tai vietos padavimas, galintis saugoti prarastos senosios bažnyčios atmintį, bet ne archeologinio įvykio protokolas. Dokumentuota istorija kalba apie gaisrus, atstatymą, kapines ir dvarą; nugrimzdimo siužetas priklauso pasakojimui.
Sutvarkytą kalvą lankykite dienos šviesoje ir sąlygas tikrinkite prieš kelionę
2021 m. VSTT paskelbė, kad Liškiavos piliakalnis ir alkakalnis pritaikyti lankymui: įrengti bei atnaujinti pėsčiųjų takai ir akmeniniai laiptai, pastatyti stendai, suoliukai, rodyklės ir edukacinė erdvė. KVR taip pat fiksuoja automobilių stovėjimo aikštelę rytinėje papėdėje. Kadangi infrastruktūra sensta ir dalis jos aptarnauja abi kalvas, vietoje vadovaukitės dabartiniais ženklais, o ne važiuokite tiesiai į Google smeigtuką.
Atskiras Liškiavos alkakalnio bilietas ar vartų darbo laikas oficialiuose objekto puslapiuose neskelbiamas. Google 2026 m. liepos 15 d. rodė vietą atvirą visą parą, tačiau tai nėra pažadas apie apšvietimą ar nuolatinę priežiūrą. Dzūkijos nacionalinio parko puslapyje tą dieną savanoriškas lankytojo bilietas kainavo 1 Eur dienai, 5 Eur mėnesiui, o visų valstybinių parkų šeimos bilietas metams - 25 Eur; komercinių renginių dalyviams nurodyta atskira privaloma tvarka. Kainas ir taisykles prieš kelionę tikrinkite oficialiame puslapyje.
Kalvos šlaitai statūs, laiptai po lietaus ar plikledžio metu gali būti slidūs, o patikimo bepakopio maršruto iki viršaus oficialūs šaltiniai nepatvirtina. Nelipkite už takų ribų, neardykite atodangų, nejudinkite akmenų ir nepalikite nieko kaip tariamos aukos. Vienam kalnui pakanka 35-60 min., tačiau Liškiavos piliakalniui ir vienuolyno ansambliui verta palikti dar bent 1-2 valandas.
