- Vieta
- Punios šilas, Alytaus rajono savivaldybė
- Regionas
- Nemuno kilpų regioninis parkas
- Tipas
- seno miško ir saugomų ąžuolų kraštovaizdis
- Koordinatės
- 54.51300, 24.07800
- Kiek skirti laiko
- 1,5-3 val.
- Geriausias metas
- pavasaris-ruduo, kai galima eiti Punios šilo taku ir geriau matyti senų medžių struktūrą
Punios šilo ąžuolai
Sengirė Nemuno kilpoje: kas yra Punios šilas
Punios šilo senieji medžiai nėra vienas taškas žemėlapyje, o seno miško patirtis. Punios šilas plyti Alytaus rajone, 12 km į šiaurę nuo Alytaus, Nemuno kilpoje kairiajame krante, priešais Punią; jo plotas - 2720 ha, iš jų mišku apaugę 2510 ha. Tai vienas stipriausių Lietuvos sengirės vaizdinių, ne trumpo sustojimo, o tikro pasivaikščiojimo vieta.
Miškas labai našus: yra medynų iki 40 m aukščio ir išlikusių sengirių, o medynų vidutinis amžius siekia apie 91 metus. Vyrauja pušynai (apie 42 proc.), bet auga ir eglynai, beržynai bei ąžuolynai. Šilas botaniškai itin turtingas - jame auga 683 aukštesniųjų augalų rūšys, iš jų 47 samanų, todėl seni medžiai čia yra dalis gyvos, įvairios ekosistemos.
Penki saugomi Punios šilo ąžuolai
Punios šilo ąžuolai yra atskiras Gamtos paveldo objektas. Jie auga pietinėje šilo dalyje, Punios šilo kraštovaizdžio draustinyje, kairiajame Nemuno krante, beveik priešais Punelės žiotis. Dokumentuoti penki seni ąžuolai su konkrečiais matmenimis, todėl tai ne apibendrinimas, o aiškus medžių sąrašas.
I ąžuolo apimtis - 5,3 m, aukštis - 28 m; II ąžuolo - 4,0 m ir 27 m; III ąžuolo - 4,35 m ir 30 m; IV ąžuolo - 5,0 m ir net 31,5 m; V ąžuolo - 3,9 m ir 26 m. Tokie matmenys rodo šilo brandą, o lankyti šiuos medžius reikia taip, kad pats lankymas jų negadintų: šaknų zonos mindymas ar lipimas ant šaknų vien dėl nuotraukos yra netinkamas.
Rezervatas, draustinis ir Gamtos paminklai
Punios šilas turi griežtos apsaugos branduolį. 1960 m. šilas paskelbtas botaniniu zoologiniu draustiniu, o nuo 1992 m. įeina į Nemuno kilpų regioninį parką; 420 ha plote galioja rezervato režimas. Tai svarbu praktiškai: dalis šilo nelankoma laisvai, nes ten saugomas ramus natūralus procesas.
Saugomos vertybės šile labai konkrečios. Šeši medžiai paskelbti Gamtos paminklais, saugoma 52 Lietuvos raudonosios knygos augalų radimvietės ir 14 paukščių rūšių lizdaviečių. Be to, 10 ir 48 miško kvartaluose yra Bundorių ir Smolnicos pilkapynai - tad šilas saugo ir Gamtos, ir archeologijos paveldą.
Pažintinis takas ir lankymo tvarka
Punios šile įrengtas naujas pažintinis takas leidžia lankytojams pamatyti miško vertybes nepažeidžiant jautriausių teritorijų. Prie įvažiavimo į šilą yra muziejus, o rytiniame pakraštyje - skulptūrų ekspozicija, todėl maršrutą galima pradėti nuo orientacinių taškų.
Einant būtina laikytis tako, informacinių ženklų ir draudimų. Jei matote rezervato ar riboto lankymo ženklus, tai nėra formalumas: tokios zonos saugo buveines, kuriose svarbus ramus natūralus procesas. Dalis Punios šilo apsaugos režimo yra griežtesnė nei įprastame miške, todėl savavališkas brovimasis į rezervatą draudžiamas.
Partizanų atmintis Punios šile
Punios šilas susijęs ir su pokario istorija. Nuo 1945 m. šile veikę Lietuvos partizanų junginiai sudarė Dzūkų rinktinės Margio grupę, o 1946 m. čia įvyko Pietų Lietuvos partizanų štabo ir Dzūkų rinktinės vado D. Jėčio (slapyvardis Ąžuolas) pasitarimas, kuriame nuspręsta suvienyti Dzūkijos partizanus ir įkurti Dainavos apygardą.
Nedideli partizanų būriai Punios šile veikė iki 1952 m. Ši atmintis primena, kad seno miško vertė nėra vien botaninė - tankūs Dzūkijos pušynai pokariu tapo ir ginkluoto pasipriešinimo prieglobsčiu, kurio pėdsakus krašte mena paminklai ir vietovardžiai.
Ką stebėti ir kaip suplanuoti apsilankymą
Punios šile verta žiūrėti į senų medžių kamienus, dreves, negyvą medieną, skirtingo amžiaus medynus ir šviesos pokyčius. Sengirės įspūdis nėra sterilus parkas: čia svarbi ir gyva, ir yranti mediena, kuri maitina vabzdžius, paukščius bei grybus. Jei tikitės vieno didžiausio medžio, galite nusivilti; jei ateinate suprasti, kaip atrodo brandus miškas, Punios šilas yra viena stipriausių Lietuvos vietų.
Vien senųjų medžių ir tako patirčiai verta skirti 1,5-3 valandas, o derinant su Punios piliakalniu - ilgesnę dienos dalį. Pavasarį ir rudenį geriau matyti miško struktūra, vasarą šilas tankesnis ir žalesnis, o po lietaus takai gali būti slidūs, todėl avalynę ir laiką verta planuoti su atsarga.
