Varėnos rajono savivaldybė
Dzūkijos nacionalinis parkas
Dzūkijos nacionalinio parko vartų kaimas
Miškininkų g. 61, Marcinkonys
54.06153, 24.39835
1-3 val.; pusdienis derinant su lankytojų centru ir Zackagirio taku
pavasaris-ruduo, kai patogiausia jungti kaimo, muziejų ir miško takų maršrutus
Marcinkonių kaimas
Marcinkonys kaip Dzūkijos nacionalinio parko vartai
Marcinkonys yra Varėnos rajono kaimas, seniūnijos ir parapijos centras, viena svarbiausių Dzūkijos nacionalinio parko gyvenviečių. VLE nurodo, kad kaimas yra 21 km į pietvakarius nuo Varėnos, Dzūkijos nacionalinio parko teritorijoje, o vakariniu pakraščiu teka Grūda (Merkio intakas). 2021 m. čia gyveno 493 gyventojai - tai gyva, bet jau gerokai retesnė nei sovietmečiu gyvenvietė, kurioje 1959 m. buvo 1217, o 1970 m. - 1111 žmonių.
Kelionėje Marcinkonys veikia kaip pradžios taškas. VLE pažymi, kad 1991 m. įsteigus Dzūkijos nacionalinį parką jo direkcija įsikūrė būtent Marcinkonyse, todėl čia patogu sustoti lankytojų centre, pasitikrinti maršrutus, aplankyti etnografijos muziejų ir etnografinį ansamblį, nueiti į Zackagirio taką arba planuoti išvyką į Čepkelius, Zervynas, Musteiką ir Skroblaus slėnį.
Vienas didžiausių Lietuvos kaimų pagal plotą
VLE pabrėžia, kad pagal užimamą plotą Marcinkonys yra vienas didžiausių kaimų Lietuvoje. Tai svarbu lankant vietą: Marcinkonys nėra kompaktiškas senamiestis, kur viskas telpa vienoje aikštėje, o platus miško kaimas su keliomis kryptimis ir skirtingais sluoksniais. Smėlėtuose kaimo pakraščiuose VLE žymi ir gamtos paminklus - drevėtas pušis, primenančias seną miško bitininkystės tradiciją.
Pagrindiniai orientyrai yra geležinkelio stotis, medinė dvibokštė Šv. apaštalų Simono ir Judo Tado bažnyčia, Dzūkijos nacionalinio parko lankytojų centro aplinka, etnografijos muziejus ir keliai į pušynus. Atminties vietos - Hitlerizmo aukų ir Lietuvos partizanų kapinės - rodo, kad ramus miško kaimas slepia sudėtingą 20 amžiaus istoriją. Geriausia planuoti ne greitą sustojimą, o lėtą kaimo ir tako derinį.
Istorija: miško žvalgai, geležinkelis ir miško gėrybės
VLE nurodo, kad 1637 m. minima Marcinkonių miško žvalgų gyvenvietė iš 8 kiemų. 1770 m. kaip Merkinės filija čia pastatyta medinė bažnyčia, 1777 m. įkurta parapija, o 1838 m. kaime buvo 37 kiemai. 19 a. antroje pusėje nutiesus Sankt Peterburgo-Varšuvos geležinkelį, aplink Marcinkonių stotį išsiplėtė atskira gyvenvietė, kuri tik 20 a. antroje pusėje susijungė su senuoju kaimu.
Dirbamosios žemės čia buvo mažai, todėl, kaip rašo VLE, žmonės vertėsi miško darbais, amatais, o nuo 19 a. pabaigos rinko grybus ir spanguoles. Surinktos gėrybės traukiniais buvo vežamos net į Sankt Peterburgą ir Varšuvą, dėl prekybos čia apsigyveno žydų tarpininkų, o 1912 m. įsteigta grybų džiovinimo įmonėlė. VLE pažymi, kad 20 a. pabaigoje miško gėrybių verslas vėl suklestėjo - todėl Marcinkonys iki šiol laikomi vienu grybų ir uogų krašto centrų.
Karų ir pasipriešinimo atmintis
Marcinkonių istorija atspindi visą pietryčių Lietuvos 20 amžių. VLE nurodo, kad 1915 m. vokiečių okupacinė administracija medienai išvežti nuo Marcinkonių iki Katros upės nutiesė siaurąjį geležinkelį (veikė iki amžiaus vidurio), 1920-1939 m. kaimas priklausė Lenkijos okupuotam Vilniaus kraštui, o Lenkijos pasienio kariuomenė slopino lietuvybę - 1920 m. nukankintas kunigas P. Raštutis.
1941 m. rugsėjį, VLE duomenimis, miške netoli kaimo naciai nužudė apie 600 Marcinkonių ir Varėnos žydų. Po Antrojo pasaulinio karo apylinkėse veikė Lietuvos partizanų Merkio rinktinės Marcinkonių batalionas, o sovietų valdžia 1940-1941 ir 1944-1953 m. ištrėmė 103 gyventojus. Šią atmintį šiandien saugo partizanų ir Hitlerizmo aukų kapinės bei kapinaitės kaimo prieigose.
Bažnyčia, muziejai ir parko centras
Ryškiausia kaimo dominantė - medinė dvibokštė neogotikinė Šv. apaštalų Simono ir Judo Tado bažnyčia (apie 1880). VLE nurodo joje esant paveikslų (Šv. Rokas, apie 1710, Šv. Barbora 18 a., Šv. Pranciškus 19 a. pradžia), medinę skulptūrą Nukryžiuotasis (19 a.) ir žalvarinį varpą (1805, išliejo J. S. Vėneris). Šventorius aptvertas akmenų mūro tvora su Kryžiaus kelio 14 stočių (20 a. pradžia), o jame stovi medinė varpinė ir 1933 m. medinis kryžius su geležies elementais.
Kaimas svarbus ir dėl etnografijos bei gamtos pažinimo. VLE pažymi, kad Marcinkonyse veikia Etnografijos muziejus (įkurtas 1994) ir Čepkelių rezervato gamtos muziejus (1996), o nuo 1971 m. gyvuoja Marcinkonių etnografinis ansamblis, garsus dzūkų dainavimo tradicija. Dėl to Marcinkonys yra ne vien gyvenvietė, bet ir informacinis bei kultūrinis Dzūkijos nacionalinio parko mazgas.
Lankymo laikas ir planavimas
Pats kaimas yra atvira gyvenvietė ir neturi vieno darbo laiko ar bilieto. Tačiau lankytojų centro, etnografijos ir Čepkelių rezervato muziejų, etnografinės sodybos bei edukacijų laikas ir kainos keičiasi, todėl prieš kelionę reikia tikrinti oficialią Dzūkijos nacionalinio parko informaciją.
Jei turite tik valandą, verta aplankyti lankytojų centro aplinką, bažnyčią ir pasivaikščioti smėlėtu kaimo keliu. Jei turite pusdienį, Marcinkonis geriausia derinti su Zackagirio taku, etnografine sodyba ir Čepkelių raistu, nes tada aiškiai matyti kaimo, miško ir saugomos gamtos ryšys.
