Laisvės angelas Alytuje: tris kartus iškilęs paminklas žuvusiesiems už Lietuvos nepriklausomybę

Paminklas stovi atviroje Laisvės Angelo aikštėje, o jo postamentas nėra apžvalgos bokštas

Laisvės angelas stovi rytinėje Alytaus miesto sodo dalyje, plačioje akmenimis grįstoje aikštėje prie S. Dariaus ir S. Girėno gatvės. Koordinatės 54.394028, 24.049393 žymi patį memorialą. Jis matomas iš kelių sodo takų, todėl atskiro įėjimo ar kasos ieškoti nereikia. Automobilio nestatykite aikštėje: rinkitės tik pažymėtas miesto stovėjimo vietas ir patikrinkite laikinus ribojimus per renginius.

Tai nemokama lauko erdvė, kuriai oficialiuose šaltiniuose nepaskelbtos kasdienės darbo valandos. Vis dėlto patogiausia ateiti šviesiu metu, kai galima apeiti postamentą ir įžiūrėti jo plokštes. Per valstybines ceremonijas, koncertus ar sezonines instaliacijas dalis aikštės gali būti aptverta, todėl konkrečios dienos programą verta tikrinti Alytaus miesto puslapyje.

Pagrindinė aikštės danga lygi ir prieinama be laiptų, o oficiali turizmo apžiūra vietą žymi kaip pritaikytą žmonėms su negalia. Pats postamentas pakeltas keliomis pakopomis. Norint perskaityti vaizdus nebūtina lipti ant jų, o ant memorialo kopti negalima. Akmenų siūlės ir šlapia danga gali kliudyti mažiems ratukams, tad judėjimo sąlygas vertinkite vietoje.

1928 metai žymi Nepriklausomybės dešimtmečio sumanymą, o 1929-ieji - tikrąjį atidengimą

Viešai apie bendrą paminklą Alytaus apylinkėse žuvusiems savanoriams pradėta kalbėti 1922 m., per karininko Antano Juozapavičiaus antkapinio paminklo atidengimą. Aukų skyrė valstybės vadovai, menininkai, bankai, vietos organizacijos ir gyventojai. Vieta bei projektas ilgai nebuvo suderinti, o 1928 m. statybos inspekcija grąžino Antano Aleksandravičiaus brėžinius dėl angelo figūros proporcijų.

Paminklas buvo kuriamas Lietuvos nepriklausomybės dešimtmečiui, todėl kai kurios trumpos oficialios santraukos jį datuoja 1928 m. Tačiau archyvinė spauda, dailės istorijos tyrimai ir KVR nurodo, kad baigtas memorialas iškilmingai atidengtas 1929 m. spalio 27 d. Taigi 1928 m. nusako progą, rengimą ir nesėkmingą pirmąjį etapą, o 1929 m. - pastatyto objekto pradžią.

Atidengimas sutapo su Alytaus XIX šaulių rinktinės dešimtmečiu. Į ceremoniją susirinko beveik tūkstantis šaulių, kariuomenė, mokyklų bendruomenės ir miesto gyventojai; paminklą atidengė susisiekimo ministras Vytautas Vileišis. Į postamentą buvo įmūrytas pasirašytas aktas ir smulkios lietuviškos monetos. Statyba kainavo 15 000 litų.

Kūrybos istorija pareikalavo ir asmeninės skulptoriaus aukos. 1928 m. Aleksandravičius nukrito nuo pastolių, susilaužė dešinę koją, 43 dienas praleido Alytaus ligoninėje ir dar penkis mėnesius negalėjo dirbti. Pats kritimas dokumentuotas; vėlesnis pasakojimas, esą pastoliai galėjo būti tyčia įpjauti, patikimų įrodymų neturi.

Trimitas, vainikas, kalavijas ir trys reljefai sudaro vieną pasakojimą apie laisvės kainą

Visas memorialas siekia apie 13 m: 9 m aukščio stiebą užbaigia maždaug 4 m trimituojanti sparnuota figūra. Trimitas aiškintas kaip raginimas budėti Tėvynės sargyboje, o kitoje rankoje laikomas vainikas skirtas žuvusiesiems. Ant stiebo matomas ilgas ženklas iš pirmo žvilgsnio primena kryžių, tačiau dailės istorijos aprašas jį įvardija žemyn smaigaliu nukreiptu kalaviju.

Originalų postamentą puošė trys žalvariniai siužetiniai reljefai, kartu svėrę 187 kg. Reljefe Kova karžygys kaunasi su slibinu, grasinančiu mergaitei Lietuvai. Mirtis rodo nušautą kovotoją ir į dangų jį vedantį angelą. Trečiasis vaizdas mokslinėje literatūroje vadinamas Kapais, o muziejininkų pasakojime - Rauda: lietuvaitė vainikuoja karių kapus, tėvai gedi sūnų.

Aplink postamentą šiandien matomos keturios tamsios plokštės, todėl savivaldybės ir oficialaus leidinio aprašuose kartais rašoma apie keturis bareljefus. Tiksliau yra skirti tris pasakojimo reljefus ir pagrindinę dedikacijos plokštę. Toks skaičiavimas paaiškina tariamą neatitikimą, o ne sukuria ketvirtą nežinomą siužetą.

Žaibas, sovietinis griovimas ir 1991 m. atkūrimas sukūrė tris skirtingus Laisvės angelus

Pirmoji angelo figūra buvo gelžbetoninė. 1934 m. kovo 26 d. rytą, apie 7 val. 10 min., į paminklą be žaibolaidžio trenkė žaibas: figūra subyrėjo, o postamentas liko. KVR trumpame apraše nurodyti 1933 m., tačiau to meto spaudos žinutės ir Alytaus savivaldybės istorija pateikia tikslią 1934 m. datą. 1937 m. Aleksandravičius sukūrė antrąją figūrą.

1944 m. rugpjūtį aikštėje aplink memorialą pradėti laidoti sovietų armijos kariai. Laisvės simbolis naujai valdžiai buvo nepriimtinas, todėl 1951 m. vasarą jis nugriautas, duženos paslėptos, o vietoje pastatytas obeliskas su penkiakampe žvaigžde. Kai kuriuose vėlesniuose savivaldybės tekstuose rašomi 1952 m., tačiau KVR aktas ir išsamus parko tyrimas griovimą datuoja 1951 m.

Alytaus Sąjūdis paminklo liekanų ieškojo nuo 1988 m., bet jų nerado. Nuspręsta ne surinkti originalą, o pagal išlikusias fotografijas jį sukurti iš naujo. Sovietų karių palaikai buvo perlaidoti atskirose kapinėse, o 1991 m. lapkričio 23 d., Lietuvos kariuomenės dieną, Laisvės angelas trečią kartą iškilo toje pačioje vietoje.

Dabartinę, pirmą kartą iš bronzos išlietą angelo figūrą atkūrė Jonas Meškelevičius, o reljefus - Jonas Blažaitis. Abu rėmėsi ikonografija ir Aleksandravičiaus kompozicija. 1991 m. spalį į naujojo paminklo kapsulę įrašytas jo sugrįžimą į laisvę liudijantis tekstas.

Saugomas yra paminklo tipas ir vieta miesto sodo kompozicijoje, ne išlikęs 1929 m. medžiagų originalas

Alytaus miesto sodas 1999 m. įrašytas į Kultūros vertybių registrą ir yra valstybės saugoma regioninės reikšmės vertybė. KVR tarp vertingųjų savybių nurodo Laisvės angelo paminklo tipą rytinėje teritorijos dalyje ir Laisvės Angelo aikštę. Taigi apsauga apima memorialo formą, vietą bei ryšį su geometriniu sodu.

Šiandien matoma skulptūra nėra ta pati medžiaga, kurią 1929 m. lietė Aleksandravičius. Pirmoji ir 1937 m. atkurta figūros neišliko, karo metais dingo žalvariniai reljefai, o sovietmečiu sunaikintas visas ansamblis. Dabartinis kūrinys yra 1991 m. rekonstrukcija, kurios istorinė vertė kyla iš tikslaus sugrąžinimo, ikonografinio tęstinumo ir visuomenės pastangos atkurti uždraustą atmintį.

Vis dėlto bent viena originalo dalis iš praeities sugrįžo. Alytaus kraštotyros muziejaus tyrėja paskelbė, kad 2018 m. atsirado vienas dingusiu laikytas Aleksandravičiaus reljefas Rauda, dešimtmečius išsaugotas alytiškių šeimos. Tai nekeičia dabartinio postamento autorystės: lauke matomi Jono Blažaičio atkurti reljefai.

Mokytojos modelis yra miesto pasakojimas, o geriausias maršrutas prasideda nuo paties kūrinio detalių

Pasakojama, kad Aleksandravičius angelo figūrai pozuoti prikalbino jauną Alytaus gimnazijos mokytoją. Kai 1937 m. buvo kuriama antroji figūra, mieste sklido kalbos, kad pozavo ta pati moteris, tačiau skulptorius tai neigė. Modelio istoriją verta priimti kaip gyvą vietos legendą, o ne patvirtintą moters biografiją.

Pradėkite nuo viso silueto ir trimito, tada prieikite prie stiebo ženklo bei lėtai apeikite postamentą. Trims reljefams skaityti skirkite atskirą ratą: Kova kalba apie grėsmę valstybei, Mirtis - apie kario auką, o Kapai arba Rauda - apie likusiųjų gedulą. Tik taip angelas tampa ne vien fotogeniška viršūne, bet nuosekliu memorialiniu pasakojimu.

Toliau eikite į Alytaus miesto sodą per radialinius takus, o platesniam istoriniam kontekstui užsukite į Kraštotyros muziejų. Vasario 16-ąją ir lapkričio 23-iąją paminklas natūraliai tampa ceremonijų vieta. Jei ieškote ramaus apžiūrėjimo, rinkitės kitą rytą; jei norite pamatyti gyvą atminties praktiką, iš anksto patikrinkite oficialią miesto renginių programą.