- Vieta
- Druskininkai, Druskininkų savivaldybė
- Regionas
- Druskininkai
- Tipas
- 1912-1931 m. pagal Stefano Szyllerio projektą statyta raudonų plytų neogotikinė halinė bažnyčia su vienu aukštu bokštu, dviem nebaigtais šoniniais bokšteliais, žvaigždiniais skliautais ir 11 dailės paminklų
- Adresas
- Vilniaus al. 1, Druskininkai
- Koordinatės
- 54.01727, 23.97467
- Kiek skirti laiko
- 35-50 min. eksterjerui, skliautams ir meno kūriniams; 1,5-2 val. kartu su priešais esančiu Miesto muziejumi ir Vilniaus alėja
- Geriausias metas
- prieš arba po parapijos skelbiamų Mišių, kai galima ramiai apžiūrėti interjerą; raudonų plytų eksterjerui - šviesi popietė, o tituliniams atlaidams - liepos 16-osios laikotarpis
Druskininkų Škaplierinės bažnyčia, Druskininkų katalikų bažnyčia, Church of Saint Mary's Scapular, Church of Our Lady of the Scapular in Druskininkai, Kościół Matki Boskiej Szkaplerznej w Druskienikach
Aktyvi šventovė lankoma nemokamai, bet turistams atskiras kasdienis darbo laikas neskelbiamas
Bažnyčia stovi Druskininkų centre, Vilniaus al. 1, koordinatėse 54.017269, 23.974670, priešais Druskininkų miesto muziejų ir netoli pėsčiųjų alėjos pradžios. Šventorius neaptvertas, aplink pastatą veda takai ir yra suolų. Bilieto nėra, tačiau tai pirmiausia veikianti Romos katalikų parapijos šventovė, todėl apeigos, laidotuvės ar repeticijos turi pirmenybę prieš pažintinį lankymą.
2026 m. liepos 13 d. parapija skelbė Mišias lietuviškai šiokiadieniais 18:00, šeštadieniais 10:00 ir 18:00, sekmadieniais 9:00, 12:00 bei 18:00; sekmadienio 10:30 Mišios aukojamos lenkiškai. Tai pamaldų, o ne garantuoto turistinio atidarymo tvarkaraštis. Norint ramiai pamatyti interjerą, geriausia ateiti likus maždaug 20-30 min. iki Mišių arba trumpam po jų, išskyrus privačias apeigas. Švenčių tvarka keičiasi, todėl tikrinkite oficialų parapijos puslapį.
Aikštės ir šventoriaus prieigos daugiausia lygios bei grįstos, bet parapija neskelbia išsamaus slenksčių, durų pločio ar pagalbos žmonėms su judėjimo negalia aprašo. Jei būtinas įėjimas be kliūčių, prieš kelionę skambinkite parapijai telefonu +370 682 58343. Viduje išjunkite garsą, nefotografuokite apeigų be leidimo ir neikite į presbiteriją.
Dabartinė bažnyčia apgaubė senąją koplyčią, kuri jos viduje išstovėjo iki 1931 metų
Pirmoji mūrinė katalikų koplyčia šioje vietoje pradėta 1841 m., pagrindinis jos tūris iškilo 1844 m., o galutinai užbaigta ir Vilniaus vyskupo Vaclovo Žilinskio pašventinta 1852 m. liepos 13 d. Todėl šaltiniuose pasitaikančios 1841, 1844 ir 1852 m. datos žymi ne tris skirtingas bažnyčias, o statybos pradžią, mūro etapą ir konsekraciją. Caro valdžiai ilgai neleidus paskirti nuolatinio kunigo, pamaldų atvykdavo laikyti Ratnyčios vikaras.
1902 m. inventorius aprašė beveik kvadratinę trinavę koplyčią su laužytu stogu ir centriniu bokšteliu. Jos navos ilgis buvo 28 aršinai, tai yra apie 19,9 m, o presbiterijos dalis dar 7 aršinai, apie 5 m. Pastato siluetas labiau priminė stačiatikių cerkvę nei įprastą katalikų bažnyčią. Kai aplink ją pradėtos mūryti daug didesnės dabartinės šventovės sienos, senoji koplyčia kurį laiką liko veikti tiesiog naujo statinio viduje ir nugriauta tik 1931 m.
Senoji bažnyčia susijusi su 1863 m. sukilimo vadu Liudviku Narbutu, kuris, kaip nurodo parapijos ir architektūros istorijos šaltiniai, čia susituokė. Iki 1906 m. jos muziku rūpinosi M. K. Čiurlionio tėvas Konstantinas Čiurlionis; parapija pasakoja, kad sūnus kartais jį pavaduodavo. Įdomu, kad 1902 m. inventorius mini ne vamzdinius vargonus, o fisharmoniją, tad istorinis pareigų pavadinimas vargonininkas nebūtinai reiškia dabartinio tipo instrumentą.
1906, 1909 ir 1912 metų datos žymi ne klaidą, o kelis Stefano Szyllerio projekto etapus
Garsus Varšuvos architektas Stefanas Szylleris pirmą naujos bažnyčios projektą parengė 1906 m., tačiau jis nebuvo įgyvendintas. Aukos pradėtos rinkti 1909 m., tais metais ar netrukus po jo parengtas perdirbtas projektas, pagal kurį statyba realiai prasidėjo 1912 m. Todėl populiariuose aprašuose sutinkamas 1912 m. projektas iš tikrųjų dažniausiai reiškia statybai panaudotą sumanymą, o ne pirmą architekto piešinį.
Statybą organizavo kunigas Boleslovas Valeika, šaltiniuose dar rašomas Voleika, prisidėjęs ir savo lėšomis. Svarbi rėmėja buvo kurorto leidinio Undinė leidėjo K. Wolfgango žmona Henrika. Archyvinis tyrimas taip pat fiksuoja turtuolio Kiersnovskio siūlymą finansuoti darbus su sąlyga, kad altorius būtų atgręžtas į rytus ir iš jo vilos matytųsi išeinantys žmonės; kunigui nesutikus, pažadėta parama atsiimta.
1912 m. pradėtos sienos augo aplink senąją koplyčią, tačiau iki karo nespėta pastatyti bokšto ar įrengti vidaus. 1914 m. sviedinys nugriovė kontraforsą ir didelę sienos dalį, pažeidė cokolį, laiptus bei abi bažnyčias; akte suskaičiuota apie 200 sudaužytų fasoninių plytų, 600 čerpių ir 836 rublių 50 kapeikų žala. Sienų plyšiai kėlė grėsmę būsimiems skliautams, tad pirmiausia teko gelbėti jau sumūrytą konstrukciją.
1931 m. baigta šventovė liko architekto sumanymo požiūriu neužbaigta
Po Pirmojo pasaulinio karo parapijai trūko lėšų: 1915 m. sąmata darbams tęsti siekė 65 141 rublį. Statyba iš esmės atnaujinta tik 1924 m., lėšos rinktos visoje Vilniaus vyskupijoje, rengti labdaros vakarai, o bažnyčios sklypai net užstatyti bankui. Sprendimas dėl didžiojo bokšto priimtas 1926 m.
Szyllerio fasado abipus pagrindinio bokšto turėjo kilti dar du mažesni bokšteliai, kartojantys centrinio bokšto formas. Vien pastoliai jiems buvo per brangūs, todėl šoninių bokštelių atsisakyta ir jų pradėti mūrai uždengti žemais skardiniais stogeliais. Šias dvi bukas fasado viršūnes verta pastebėti gyvai - jos nėra vėlesnis sugriovimas, o 1920-ųjų finansinio kompromiso pėdsakas.
1931 m. bažnyčia užbaigta ir pašventinta, senoji koplyčia jos viduje nugriauta. Vis dėlto žodis užbaigta čia reiškia liturgiškai naudoti parengtą pastatą, ne visiškai įgyvendintą 1909 m. architektūrinę viziją. Gardino archyve išlikę Szyllerio brėžiniai rodo numatytą pilnesnį fasadą, todėl dabartinė asimetrija tarp aukšto centrinio bokšto ir žemų šoninių užuomazgų yra viena svarbiausių šventovės istorijos pamokų.
Nyderlandų, Pamario ir Lietuvos gotikos motyvai susijungia halėje su žvaigždiniais skliautais
Bažnyčia sumūryta iš raudonų plytų ant tašytų akmenų cokolio, o aukšti šlaitiniai stogai dengti raudonomis čerpėmis. Jos pagrindinis fasadas nekanoniškai atgręžtas į šiaurę, į Vilniaus alėjos aikštę. Trijų tarpsnių bokštą apačioje kerta platus smailiaarkis portalas su laiptuotomis plytų eilėmis, viršuje jį užbaigia dekoratyvus aštuonbriaunis tarpsnis, pinakliai ir smailė; žemiau matomas laikrodis.
Tūris halinis: trys navos yra panašaus aukščio ir sudaro trumpesnę priekinę dalį, o ilga, kiek žemesnė presbiterija baigiasi trisiene apside. Vakarinėje jos pusėje yra koplyčia, rytinėje - zakristija. Šoninius fasadus ritmiškai skaido labai aukšti smailiaarkiai langai ir lengvi kontraforsai, todėl masyvus plytų tūris atrodo vertikalus ir santūriai dinamiškas.
Viduje dvi aštuonbriaunių piliorių eilės su nerviūromis atskiria navas. Virš jų išsiskleidžia žvaigždiniai ir kryžminiai skliautai - svarbiausias interjero architektūrinis reginys. Szyllerio neogotika nėra vien tiesioginė Viduramžių kopija: architektūros tyrėjai joje mato Nyderlandų, Pamario ir Lietuvos gotikos sintezę bei XX a. pradžios tautinio stiliaus paieškas.
Vienuolika dailės paminklų ir pokario atnaujinimai sukūrė interjerą, kurio nebuvo 1931 metais
AUTC bažnyčioje išskiria 11 dailės paminklų: dešimt tapybos kūrinių ir Nukryžiuotojo skulptūrą. Tarp drobių yra Marija su kūdikiu ir šv. Jonu Krikštytoju, Šv. Augustinas, Šv. Bonaventūras, Trys Karaliai, Marija Škaplierinė ir Kūdikėlio pagarbinimas. Dalis paveikslų 1965 m. klebono Konstantino Gajausko buvo atgabenta apgadinta iš Vilniaus Dominikonų bažnyčios ir 1970 m. restauruota Elenos Šmigelskaitės.
Interjerą papildo F. Valaičio vitražai, G. Šatūno virš altoriaus sukurti Šv. Kazimieras ir Palaimintasis Jurgis Matulaitis, Antano Česnulio Rūpintojėlis, Kryžiaus kelio stotys bei Jono Aleknos vargonai. 1991 m. virš pagrindinio įėjimo pašventinta Kazimiero Patamsio skulptūra Jėzus laimina. Šie darbai primena, kad dabartinis vidus formuotas dešimtmečiais ir nėra vien 1931 m. neogotikos rekonstrukcija.
Didysis ąžuolinis altorius turi atskirą kelionės istoriją: jis buvo sukurtas Tiškevičių Trakų Vokės dvaro koplyčiai, pokariu perkeltas į Lentvarį, o vėliau atsidūrė Druskininkuose. Restauruojant Trakų Vokės koplyčią ten pagaminta originalo kopija, o senasis altorius liko šioje bažnyčioje. Škaplierinės titulas siejasi su karmelitų pamaldumo tradicija ir liepos 16 d. minima Karmelio kalno Švč. Mergelės Marijos iškilme; parapija ją įvardija vienais titulinių atlaidų. 2026 m. liepos 13 d. tiksli Google Maps kortelė turėjo 4,8 balo iš 5 vidurkį iš 1 097 atsiliepimų, tačiau šis rodiklis keičiasi.
