- Vieta
- Gudeliškės kaimas, Šeštokų seniūnija, Lazdijų rajono savivaldybė
- Regionas
- Dzūkija
- Tipas
- 58 947 kv. m nacionalinio reikšmingumo Lietuvos partizanų mūšio vietos kompleksas su Meškakalnio memorialu ir atskira palaikų liekanų kapaviete
- Adresas
- Kalniškės miško 10-12 kvartalai, Gudeliškės k., Šeštokų sen., Lazdijų r. sav.
- Koordinatės
- 54.33966, 23.54965
- Kiek skirti laiko
- 45 min.-1,5 val. memorialo kalvai, atskirai kapavietei ir miško reljefui; daugiau laiko skirkite eidami pažintinio maršruto atkarpas
- Geriausias metas
- šviesi ir sausa diena nuo pavasario iki rudens; apie gegužės 16 d. čia vyksta minėjimai, todėl prieš kelionę patikrinkite renginių ir privažiavimo informaciją
Lietuvos partizanų Kalniškės mūšio vietos kompleksas, Kalniškės mūšio memorialas, Didvyrių kalnelis, Meškakalnis, Kalniškės kautynių vieta
Kalniškės mūšio vieta yra saugomas kompleksas, o ne vienas paminklas
Kultūros vertybių registre Lietuvos partizanų Kalniškės mūšio vietos kompleksas turi kodą 37491 ir užima 58 947 kv. m. Jį sudaro savarankiškai registruota mūšio vieta, kodas 21562, ir partizanų palaikų liekanų kapas, kodas 37492. Kompleksas yra nacionalinio reikšmingumo kultūros paminklas Gudeliškės kaime, Šeštokų seniūnijoje.
Saugomas ne tik atminimo ženklų rinkinys. KVR vertingosiomis savybėmis laiko dvi miško kalvas, tarp jų esančią raguvą ir ja einantį keliuką. Ant vienos kalvos, vadinamos Meškakalniu, vyko pagrindinė kova. Visa teritorija patenka į Kalniškės kraštovaizdžio draustinį, todėl miško reljefas čia yra istorinės vietos dalis, o ne atsitiktinis paminklo fonas.
Koordinatės 54.339662, 23.549653 atkartoja oficialaus KPD erdvinių duomenų tašką objektui 21562. Žyma yra reprezentacinė: ji padeda rasti saugomą mūšio vietą, bet nėra pažadas, kad būtent ten yra automobilių aikštelė, laiptų pradžia ar vienintelis įėjimas. Kapavietė ir pagrindinis paminklas yra atskiri komplekso elementai, o visas mūšis vyko platesniame miško plote.
Meškakalnyje matomas ne vienas monumentas, o šeimų kurtas atminties sluoksnis
Pagrindinis kalvos ženklas yra marijampoliečio Jurgio Nevulio sukurtas žemas paminklas iš apvalių lauko akmenų su tamsia atminimo plokšte ir metaliniu kryžiumi. LGGRTC inventorius jo atidengimą datuoja 1991 m. gegužės 13 d. Paminklas buvo susprogdintas gegužės 21 d. ir atkurtas gegužės 29 d. VLE sprogdinimą sieja su netoliese pratybas vykdžiusiais SSRS kariuomenės desantininkais, o KVR atsargiau mini priešiškai nusiteikusius asmenis.
Aplink centrinį paminklą stovi nevienodi mediniai, metaliniai ir akmeniniai kryžiai, koplytstulpiai bei mažesni atminimo ženklai. Jie atsirado ne pagal vieną architektūrinį projektą: juos statė žuvusiųjų giminės, bendražygiai, politiniai kaliniai, tremtiniai, šauliai, mokyklų ir vietos bendruomenės. LGGRTC fiksuoja, kad daug ženklų pastatyta 1991-2006 m., o KVR 2013 m. apraše suskaičiuota dešimtys skirtingų dedikacijų.
Lazdijų savivaldybės pasakojime minima siekiamybė turėti 44 atminimo ženklus ir 44 partizanams skirtus ąžuolus. Šį skaičių verta suprasti kaip memorialinę kompoziciją, ne kaip savarankišką archyvinį žuvusiųjų sąrašą. Einant tarp kryžių geriausia skaityti konkrečias dedikacijas, tačiau neliesti trapių medinių dalių, nelipti ant akmenų ir nepalikti žvakių ten, kur jos gali sukelti gaisrą.
1945 m. gegužės 16 d. apsuptis virto visos dienos gynybine kova
Jono Neifaltos-Lakūno kuopa Kalniškės miške telkė kovotojus iš aplinkinių Krosnos, Simno, Šeštokų, Šventežerio ir kitų Užnemunės Dzūkijos vietovių. VLE nurodo, kad išaugusi kuopa buvo padalyta į šešis skyrius po 12-20 žmonių, tačiau mūšio išvakarėse trys skyriai buvo išėję saugoti gyventojų dėl lauktų trėmimų, o dalis vyrų trumpam grįžusi namo. Todėl bendras kuopos dydis ir tą dieną Meškakalnyje kovojusių žmonių skaičius nėra tas pats.
NKVD 220-ojo pasienio pulko pajėgos apsupo mišką ir užtvėrė keliukus. Dalis į stovyklą grįžtančių partizanų žuvo ar buvo išblaškyta pamiškėje, o daugiau nei pusė kuopos pasiekė Meškakalnį. Aukščiausioje kalvoje kovotojai pasirengė žiedinei gynybai ir atrėmė kelias atakas. Mūšio vietą geriau suprasite žvelgdami ne tik į paminklus, bet ir į šlaitus, raguvą bei siaurus priėjimus tarp medžių.
Pavakariu, senkant šaudmenims, partizanams įsakyta trauktis. VLE aprašo dvi prasiveržimo grupes, kurias vedė Jonas Neifalta-Lakūnas ir jo pavaduotojas Albinas Senkus-Vanagas. Lakūnas iš apsupties išėjo ir tęsė kovą iki žūties 1945 m. lapkritį. Tarp žuvusiųjų Kalniškėje buvo būrio vadas Aleksandras Padimanskas-Šarūnas ir Lakūno žmona, partizanė Albina Neifaltienė-Griškonytė-Pušelė.
Kovotojų ir aukų skaičiai priklauso nuo šaltinio, laikotarpio ir skaičiavimo ribų
Naujausia VLE mūšio sintezė tiesiogiai kovojusių partizanų skaičių vertina maždaug 60-80, o KVR, LGGRTC ir dalis oficialių minėjimų tekstų pateikia apie 100-120. Skirtumą iš dalies paaiškina tai, ar skaičiuojama visa Lakūno kuopa bei grįžtantys skyriai, ar tik pagrindinę Meškakalnio poziciją pasiekę kovotojai. Todėl tiksliausia sakyti, kad kuopa buvo didesnė už tą jos dalį, kuri gynė kalvą.
VLE nurodo 40 Lakūno kuopos partizanų ir ryšininkų žūtį gegužės 16 d. bei dar penkis persekiojant gegužės 17 d. Kituose valstybinių institucijų puslapiuose dažniausiai kartojamas 44 žuvusiųjų skaičius, o KVR senesnėje pažymoje rašoma apie daugiau kaip 40 ir minima 62 operatyviniuose dokumentuose. Skirtis gali įvardyti ne tą pačią žmonių grupę, datų ribą ar vėliau patikslintą tapatybių sąrašą.
Dar ryškesnis neatitikimas yra NKVD nuostoliai. VLE skelbia, kad NKVD ataskaitose nurodyti 4-6 žuvę ir 2-7 sužeisti kareiviai, o Juozo Lukšos knygoje ir partizanų atminties tradicijoje kalbama apie maždaug 400 nukautų ar sužeistų. Sovietinėje operacinėje kalboje partizanai vadinti banditais, o vėlesnėje Lietuvos atmintyje mūšis tapo didvyriško pasipriešinimo simboliu. Nei propagandinio sovietinio sumenkinimo, nei memorialinio pasakojimo negalima paversti nepaaiškintu tiksliu skaičiumi, todėl šiame puslapyje abi versijos aiškiai atskiriamos.
Mūšio kalvos kapavietė ir Simno kapinės saugo skirtingas palaikų istorijos dalis
Po mūšio NKVD pajėgos žuvusiųjų kūnus išgabeno į Simną, viešai niekino miestelio aikštėje ir po kelių dienų užkasė prie Simno ežero. LGGRTC istorinė-archyvinė pažyma nurodo, kad 1989 m. birželio 23 d. ten rasti palaikai buvo perkelti į Simno kapines kartu su kitų apylinkėse žuvusių partizanų palaikais. Todėl Simno kapinės yra pagrindinė perlaidojimo vieta, bet jos nėra Kalniškės miško memorialo teritorijoje.
Kalniškės miške liko kita kapavietė. KVR dokumentuoja, kad artimieji greta kalvos palaidojo mūšio lauke surinktas palaikų liekanas, relikvijas ir krauju permirkusios žemės dalį. 1988 m. šioje vietoje kryžių pastatė mūšio dalyvis Edmundas Austrevičius-Kurtas. LGGRTC dar fiksuoja 1991 m. rugpjūtį pastatytą metalinį kryžių, skirtą čia palaidotų liekanų atminimui.
Lankytojo maršrute tai reiškia tris skirtingus taškus: platesnį saugomą mūšio reljefą, paminklų telkinį Meškakalnio viršuje ir kuklesnę kapavietę žemiau miške. Ketvirtas atminties taškas yra Simno kapinėse. Nevadinkite kiekvieno kryžiaus kapu ir neieškokite palaikų centrinio akmens paminklo pamate: KVR komplekso sandara leidžia šias vietas atskirti tiksliai.
Lankymas nemokamas, tačiau miško vieta nėra įprastas sutvarkytas muziejus
2026-07-19 patikrinti oficialūs šaltiniai nenurodė bilieto, vartų ar nuolatinių darbo valandų. Tai atvira miško atminties vieta, bet saugiausia atvykti dieną. Apie gegužės 16 d. vyksta metiniai žygiai, Mišios ir minėjimai, todėl tuomet gali būti laikina eismo tvarka, daugiau žmonių ar organizuotas transportas. Prieš specialią kelionę tikrinkite Lazdijų savivaldybės renginių informaciją.
LGGRTC inventorius Meškakalnį lokalizuoja Kalniškės miško 10-12 kvartaluose, maždaug 600 m į rytus nuo Lazdijai-Krosna kelio. Vietos nuorodos, miško kelio būklė ir savivaldybės planuoti pritaikymo darbai gali keistis. Navigacijoje naudokite reprezentacinį KVR tašką, o paskutinėje atkarpoje vadovaukitės kelio ženklais. Nepalikite automobilio ant miško kelio, neužtverkite pravažiavimo ir nevažiuokite ant memorialo kalvos.
Iki kryžių veda laiptai ir nelygūs miško takai, kalvos šlaitai po lietaus gali būti slidūs. Patikimuose šaltiniuose nerasta viso maršruto bebarjerio pritaikymo, tualeto ar nuolat prižiūrimos aikštelės patvirtinimo, todėl judėjimo sunkumų turintiems lankytojams sąlygas verta išsiaiškinti savivaldybėje. Avėkite tvirtą avalynę, saugokitės erkių, nevaikščiokite užtvaromis atskirtose kapo vietose ir nieko nekaskite ar neišsineškite iš valstybės saugomo komplekso.
