- Vieta
- Marcinkonių seniūnija, Varėnos rajono savivaldybė
- Regionas
- Dzūkija
- Tipas
- pelkėjantis termokarstinės kilmės ežero duburys Dzūkijos nacionaliniame parke
- Adresas
- Miško ir pelkės duburys į rytus nuo Marcinkonių, pasiekiamas oficialiais parko maršrutais
- Koordinatės
- 54.07542, 24.43186
- Kiek skirti laiko
- 20-40 min. kaip maršruto sustojimui; apie 3 val. 10,9 km maršrutui „Per šventas agles“, ilgiau 13,8 km Zackagirio takui
- Geriausias metas
- šviesiu paros metu ir su drėgmei tinkama avalyne; po lietaus bei polaidžio takai gali būti šlapi, o į pelkės duburį bristi nereikia
Aklaežeris, Akležeris
Aklažeris, Aklaežeris ir Akležeris žymi tą patį pelkėjantį duburį
Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba atskiro objekto kortelėje vartoja formą Aklažeris. Dzūkijos nacionalinio parko ir Zackagirio maršrutų tekstuose pasitaiko Aklaežeris, o tiksli Google Maps kortelė vadinasi Akležeris. Skirtingos rašybos žymi tą pačią vietą į rytus nuo Marcinkonių, ne tris atskirus ežerus.
Pavadinimas siejamas su užakimu: oficiali objekto kortelė aiškina, kad ežeras baigia užakti ir dabar yra pelkė. Todėl žodis ežeris pavadinime išsaugo buvusio vandens telkinio atmintį, nors šiandien lankytojas mato vandens, kiminų, viksvų, krūmų ir jaunų medžių mozaiką.
Google smeigtukas 54.0754157, 24.4318621 ir Saugoma.lt taškas 54.076, 24.432 sutampa tame pačiame duburyje. Tai reprezentacinė objekto koordinatė, ne automobilių stovėjimo vieta ir ne nurodymas eiti nuo kelio tiesia linija per mišką ar pelkę.
Palaidoto ledo luito vietoje susidarė beveik 10 ha termokarstinis ežeras
Aklažerio pradžia siekia ledynmečio pabaigos procesus. Nuo ledyno atitrūkęs ledo luitas buvo palaidotas po smėliu ir kitomis sąnašomis, vėliau ištirpo, o jo vietoje likęs įdubimas prisipildė vandens. Toks reljefo ir ežero susidarymas vadinamas termokarstu.
Saugoma.lt ir parko maršruto aprašas nurodo beveik 10 ha buvusio ežero plotą. Šio skaičiaus nereikia suprasti kaip dabartinio atviro vandens veidrodžio: pelkėjimo procesas didžiąją ežero dalį jau pavertė šlapyna, todėl vaizdas sezoniškai keičiasi ir gali turėti tik atskiras vandeningas properšas.
Aklažeris gerai papildo Dainavos girios smėlynų vaizdą. Aplink vyrauja sausos žemyninės kopos ir pušynai, tačiau palaidoto ledo duburiai sulaikė vandenį ir sukūrė šlapias salas sausame kraštovaizdyje. Dėl to tame pačiame maršrute galima pamatyti ir atvirą Gaidžių kopos smėlį, ir pelkėjantį Aklažerio duburį.
Oficialūs šaltiniai dabartinę buveinę vadina ir aukštapelke, ir tarpinio tipo pelke
Aklažerio objekto kortelėje Saugoma.lt lankytoją kviečia pamatyti žmogaus nepakeistą natūralią aukštapelkę. Tačiau tos pačios tarnybos Zackagirio tako puslapis Aklaežerį įvardija kaip tarpinio tipo pelkę. Dzūkijos nacionalinio parko maršruto apraše vartojamas bendresnis žodis pelkė.
Patikrinti šaltiniai nepaaiškina, ar skirtumas atsirado dėl buveinių mozaikos, ekologinės sukcesijos, matavimo ribų ar redakcinės terminijos. Todėl tiksliausia lankytojui Aklažerį vadinti pelkėjančiu termokarstiniu ežero duburiu, o dvi oficialesnes klasifikacijas pateikti kaip neišspręstą šaltinių skirtumą.
Saugoma.lt nurodo, kad duburio pakrančių šlaituose gausu kalninių arnikų ir smiltyninių gvazdikų. Šių augalų nereikia skinti ar mindyti ieškant geresnės nuotraukos. Pelkės paviršius taip pat nėra pieva: kiminų danga ir augalija gali slėpti vandenį bei nestabilų gruntą.
Dar prieš penkiasdešimt metų čia maudytasi ir laikyti luotai
Oficiali objekto kortelė užrašo ryškų kraštovaizdžio pokytį: maždaug prieš penkiasdešimt metų Aklažeryje dar buvo galima maudytis, ežere veisėsi sidabriniai karosai, o pakrantėse stovėjo luotai. Tai parko pateikiama vietos atmintis, ne pažadas, kad dabartinė pelkė tinkama maudynėms ar žvejybai.
Šie faktai leidžia pelkėjimą suprasti žmogaus gyvenimo masteliu. Atviras vanduo, kurį prisimena vietos žmonės, per kelis dešimtmečius užsipildė augalija ir durpėjančia organine medžiaga. Pavadinimas ir luotų pasakojimas saugo buvusio ežero vaizdą, o dabartinė šlapynė rodo kitą to paties duburio būseną.
Šaltiniai nepateikia tikslių kasmetinių vandens ploto matavimų ar datos, kada ežeras oficialiai tapo pelke. Todėl negalima iš apytikrio penkiasdešimties metų pasakojimo išvesti konkrečių krantų ar teigti, kad virsmas jau baigtas. Pelkėjimas yra tęstinis procesas, o vandens kiekis priklauso ir nuo sezono.
Aklažerį pasiekia du oficialiai aprašyti maršrutai, bet jų variantų nereikia suplakti
Saugoma.lt nurodo, kad pro Aklažerį eina Zackagirio pažintinis takas. Visas takas yra 13,8 km, o nuo Marcinkonių lankytojų centro galima rinktis ir 7 arba 10,5 km variantus. Oficialus tekstas nepasako, kuri trumpesnė kilpa pasiekia patį Aklažerį, todėl prieš žygį reikia atsidaryti dabartinį žemėlapį ir nepasikliauti vien bendru tako pavadinimu.
Dzūkijos nacionalinio parko direkcija Aklažerį įtraukia ir į atskirą žiedinį maršrutą „Per šventas agles“. Jo ilgis 10,9 km, nurodytas lengvas sudėtingumas ir maždaug 3 val. trukmė. Takas nėra paženklintas vietoje, bet yra suskaitmenintas, todėl reikia iš anksto turėti oficialų žemėlapį ar GPX ir mokėti juo naudotis.
Abu maršrutai prasideda Marcinkonių aplinkoje ir dalijasi dalimi lankomų objektų, tačiau jų ilgių bei ženklinimo negalima maišyti. Jeigu norite tik Aklažerio, vis tiek nekurkite savavališko trumpo priėjimo nuo artimiausio miško kelio. Teisingą variantą kelionės dieną pasitikrinkite lankytojų centre.
5,0 balo vidurkį sudaro tik trys atsiliepimai, o pelkė neturi atskiro darbo grafiko
Tiksli Google Maps kortelė Akležeris, vietos ID ChIJO04GqF4Y3kYRNgoKc-EA1zc, 2026 m. liepos 15 d. rodė 5,0 balo iš 5 pagal 3 atsiliepimus. Tai atitinka 4,5 atrankos ribą, bet trijų balsų imtis yra labai maža ir vienas naujas vertinimas gali pastebimai pakeisti vidurkį.
Google vietos tipas buvo ežeras, nors oficialus objekto aprašas dabartinę vietą vadina pelke. Žemėlapio kategorija nėra hidrologinis tyrimas. Patikrintuose oficialiuose puslapiuose taip pat nerasta atskiro Aklažerio bilieto, kasos ar darbo valandų; lankytojų centro grafikas nėra pačios lauko vietos grafikas.
Lankykitės šviesiu metu, laikykitės oficialaus maršruto, nebriskite į duburį ir nelipkite nuo tako ant kiminų. Po lietaus ar polaidžio prireiks neperšlampamos, neslidžios avalynės. Niekada netikrinkite pelkės gylio ir neikite ant ledo vien todėl, kad paviršius atrodo sukietėjęs.
