Švendubrės apylinkės, Viečiūnų seniūnija, Druskininkų savivaldybė
Druskininkų savivaldybė
mitologinis ir geologinis riedulys Raigardo slėnyje
20-40 min.
sausas metų laikas, kai patogu derinti su Raigardo slėniu
Švendubrės akmuo, Velnio akmuo
Kuris Velnio akmuo: Švendubrės riedulys prie Druskininkų
Lietuvoje Velnio akmenų yra ne vienas, todėl pavadinimą būtina tikslinti. Šis puslapis skirtas Švendubrės akmeniui Druskininkų savivaldybėje, Viečiūnų seniūnijoje, į šiaurę nuo Švendubrės kaimo. VLE jį pateikia kaip Švendubrės akmenį (Velnio akmenį) ir įvardija kaip gamtos paveldo objektą - geologinį ir mitologinį paminklą.
Toks tikslinimas svarbus keliautojui: jei žemėlapyje ieškosite tik Velnio akmens, galite pataikyti į kitą Lietuvos objektą. VLE nurodo, kad Švendubrės akmuo yra Raigardo slėnyje, Raigardo draustinio šiaurės vakariniame pakraštyje, apie 0,5 km nuo Nemuno - tai konkreti vieta, kurios nesumaišysite su kitur stūksančiais Velnio akmenimis.
Granitognaiso luitas: dydis, dubutės ir kilmė
Švendubrės akmuo - vienas didžiausių Pietų Lietuvos riedulių. VLE pateikia tikslius matmenis: akmuo 6,29 m ilgio, 5,67 m pločio, 3,3 m aukščio, didžiausia horizontali apimtis - 19,87 metro; jo pavidalas primena netaisyklingą trikampę piramidę su nupjauta viršūne, o paviršius vietomis apkerpėjęs. Pagal petrologinę sudėtį tai rausvai pilkas amfibolinis biotitinis granitognaisas.
VLE nurodo, kad akmuo atvilktas iš Skandinavijos pleistoceno kontinentinio ledyno, o jam ištirpus išplautas iš moreninių nuogulų plečiantis Nemuno senslėniui, kai upės tėkmės lygis buvo 10-15 m aukštesnis nei dabartinis. Rytinėje akmens pusėje iškaltos 7 dubutės (skersmuo 2,5-4 cm, gylis 0,2-0,5 cm), datuojamos bronzos-ankstyvuoju geležies amžiumi, todėl Švendubrės akmuo priskiriamas ir dubenuotiesiems apeiginiams akmenims.
Šventas akmuo: nuo skaldymo grėsmės iki kryžiaus
Dokumentuota akmens istorija ne mažiau įdomi už padavimus. VLE nurodo, kad 19 a. pabaigoje-20 a. pradžioje akmenį norėta suskaldyti ir panaudoti Druskininkų bei Ratnyčios bažnyčių statybai, tačiau vietos gyventojai, laikę akmenį šventu, neleido jo sunaikinti. Tai paaiškina, kodėl luitas išliko sveikas iki šių dienų.
1936 m. į akmenį buvo įtvirtintas kryžius (iškalta atskira duobutė), nulaužtas sovietinės okupacijos metais. 2004 m. šalia pastatytos medinės skulptūros, vaizduojančios akmens atsiradimo legendas - Varpininkas, Raigardo legenda, Piemenaitė (skulptoriai V. Dabrukas, Antanas Lastauskas, Juozas Videika). VLE pažymi, kad prie akmens lankėsi M. K. Čiurlionis ir A. Žmuidzinavičius, todėl vieta įaugusi ir į Lietuvos dailės atmintį.
Padavimas apie velnią ir Nemuną
Padavimuose pasakojama, kad akmenį pametė velnias, norėjęs užtvenkti Nemuną. Tokius pasakojimus reikia pateikti kaip tautosaką: jie aiškina vietą vaizduote, o ne pateikia geologinę istoriją, kurią VLE jau yra užfiksavusi kaip ledynmečio reiškinį.
Velnio akmens vardas dera su platesne Raigardo slėnio mitologija - tas pats slėnis turi padavimą apie prasmegusį miestą, o velnio veikla baltų pasaulėžiūroje dažnai aiškino didelius riedulius ir keistus reljefo darinius. Geras puslapis apie Švendubrės akmenį išlaiko abu sluoksnius, jų nesumaišydamas: dokumentuotą gamtos paveldą ir gyvą vietos tautosaką.
Tyrimai ir apsauga
Švendubrės akmuo seniai domina mokslininkus. VLE nurodo, kad apie riedulį dar 1928 m. rašė archeologas P. Tarasenka, 1962 m. jį tyrinėjo Istorijos instituto mokslininkai, vėliau - archeologai Juozas Markelevičius (1974), Jonas Balčiūnas (1988) ir V. Vaitkevičius (1998-99), o 1989 m. akmenį aprašė A. Linčius. Akmuo saugomas nuo 1964 metų.
Praktiškai tai reiškia, kad akmuo yra valstybės saugomas gamtos ir kultūros paveldo objektas, o ne laisvai keičiamas kraštovaizdžio elementas. Iškaltų dubučių ar kryžiaus žymės yra paveldo dalis, todėl jų negalima gilinti, plėsti ar kitaip žaloti.
Ką žiūrėti vietoje ir kaip lankyti
Pirmiausia verta apeiti akmenį ir pajusti jo mastelį iš skirtingų pusių, o rytinėje pusėje atidžiai apžiūrėti septynias dubutes ir 2004 m. medines skulptūras, pasakojančias legendas. Akmuo yra lauko objektas be įprasto muziejaus darbo laiko, įprastam savarankiškam lankymui bilieto nereikia, bet takų ir privažiavimo sąlygos gali priklausyti nuo sezono.
Antra, skirkite laiko aplinkai: Švendubrės akmuo veikia geriausiai kartu su Raigardo slėniu ir Nemuno artuma, kurie ir įkvėpė pasakojimus. Platesniame maršrute akmenį patogu derinti su Raigardo slėniu, Švendubrės kaimo apylinkėmis, Druskininkais ir Dzūkijos nacionalinio parko kryptimis; po lietaus rinkitės avalynę, kuri nebijo šlapios žemės.
