- Vieta
- Valkininkai, Varėnos rajono savivaldybė
- Regionas
- Dzūkija
- Tipas
- 1822 ar 1823-1837 m. statyta ir 1895-1898 m. išplėsta lauko akmenų mūro dvibokštė romantizmo laikotarpio parapinė bažnyčia
- Adresas
- P. Bieliausko g. 5, LT-65438 Valkininkai, Varėnos rajono savivaldybė
- Koordinatės
- 54.35821, 24.84079
- Kiek skirti laiko
- 30-45 min. bažnyčiai ir šventoriui; 1-1,5 val. kartu su istorine Valkininkų aikšte
- Geriausias metas
- penktadienio popietė arba savaitgalis oficialiai skelbiamomis atidarymo valandomis; lauko akmenų fasadams geriausia šviesi diena
Valkininkų bažnyčia, Valkininkų Apsilankymo bažnyčia, Valkininkai Church, Kościół Nawiedzenia Najświętszej Maryi Panny w Olkienikach
Kur yra Valkininkų bažnyčia ir kada galima patekti į vidų
Bažnyčia stovi P. Bieliausko g. 5, koordinatėse 54.3582112, 24.8407936, aukštesniajame senosios Valkininkų aikštės gale. Jos dvibokštis fasadas užbaigia iš keturių pagrindinių gatvių susiformavusią piltuvo pavidalo erdvę, todėl pirmą bendrą vaizdą verta apžiūrėti ne tik iš šventoriaus, bet ir paeiti toliau į aikštę.
2026 m. liepos 19 d. Vilniaus arkivyskupija skelbė, kad bažnyčia atidaroma pirmadieniais-penktadieniais 16:30-17:30, šeštadieniais 9:00-11:00, sekmadieniais 8:30-13:00. Mišios penktadieniais sausį-balandį ir spalį-gruodį skelbtos 17:00, gegužę-rugsėjį 18:00, šeštadieniais 10:00, sekmadieniais 10:00 ir 12:00. Tai kintantis parapijos tvarkaraštis, todėl prieš tolimesnę kelionę patikrinkite oficialų puslapį.
Atskiras turistinis bilietas oficialiai neskelbiamas. Tai veikianti parapinė šventovė, tad apeigos, išpažintys ir privatūs atsisveikinimai turi pirmenybę prieš apžiūrą. Arkivyskupijos puslapis nepateikia išsamaus įėjimo be laiptų, durų pločio ar pritaikyto tualeto aprašo; jei prieinamumas būtinas arba norite atvykti grupe, iš anksto skambinkite parapijai telefonu +370 687 20 340.
Lauko akmenų mūras romantizmo pastatui suteikia neįprastą Dzūkijos tvirtovės įspūdį
VLE bažnyčią priskiria romantizmo laikotarpiui, o jos kompozicijoje tebėra aiški vėlyvojo klasicizmo tvarka. Platus pagrindinis fasadas suskaidytas baltais piliastrais ir užbaigtas lygiu trikampiu frontonu, tačiau į abu jo kraštus įaugę kvadratiniai bokštai su žemais piramidiniais stogais suardo įprastą klasicistinį stačiakampį. Du bokštai tokio laikotarpio Lietuvos parapinėse bažnyčiose nėra dažnas sprendimas.
Svarbiausia medžiagų priešprieša matoma iš arti: pilkai rusvos lauko akmenų ir smulkaus skaldyto akmens plokštumos susitinka su baltai tinkuotais karnizais, piliastrais, langų apvadais ir bokštų viršumi. Šoniniai fasadai gerokai santūresni už pagrindinį, o skersinis tūris su frontonais parodo, kad bažnyčia turi transeptą. Visą kryžminę kompoziciją geriausia perskaityti apeinant pastatą šventoriaus taku.
Vidus trinavis ir monumentalus: navas skiria dvi stambių keturkampių atramų eilės, o medinės lubų plokštumos ir šviesios sienos sukuria santūresnę erdvę nei išlikusių barokinių kūrinių formos. Lankant verta neapsiriboti didžiuoju altoriumi, bet atsigręžti į šonines navas, vargonų chorą ir tai, kaip XIX a. architektūra pritaikė iš senesnės pranciškonų šventovės atkeliavusius objektus.
Dabartinė šventovė užbaigė ilgą gaisrų, laikinos bažnyčios ir audros seką
Valkininkų parapija įsteigta XVI a. pradžioje, tačiau tikslus pirmosios bažnyčios fundatorius ir vaizdas nežinomi. Kunigo Prano Bieliausko užrašyta tradicija jos pradžią siejo su karaliene Bona, bet pats istorikas pabrėžė tikslių duomenų stoką. Patikimesnis 1611 m. inventorius prie turgavietės jau mini naujai pastatytą bažnyčią.
Medinę parapinę šventovę ne kartą niokojo ugnis. Ji sudegė 1655 m. ir buvo atstatyta, o po 1772 m. gaisro iškilusią laikiną bažnyčią 1818 m. smarkiai apgriovė audra. Pamaldos kuriam laikui perkeltos į kapinių koplyčią, kol pradėtas mūryti dabartinis pastatas.
Statybos pradžią šaltiniai žymi nevienodai: akademiniame krašto leidinyje nurodyti 1822 m., VLE - 1823 m. Baigimo data sutampa - 1837 m.; vyskupas Vaclovas Žilinskas bažnyčią konsekravo 1854 m. Augant parapijai 1885 m. parengtas plėtros projektas, o 1895-1898 m. pastatas padidintas ir rekonstruotas. Taigi 1837 ir 1898 m. datos žymi skirtingus tos pačios mūrinės bažnyčios etapus.
Parapinė bažnyčia ir pranciškonų vienuolyno šventovė buvo du skirtingi pastatai
Valkininkuose greta parapijos nuo XVII a. pradžios veikė pranciškonai. Jų vienuolyno bažnyčia su Loreto koplyčia buvo atskiras kompleksas prie Merkio. Rusijos imperijos valdžiai 1832 m. panaikinus konventą, vienuolyno pastatai tapo kareivinėmis, o buvusi bažnyčia vėliau pertvarkyta į cerkvę ir Antrojo pasaulinio karo pabaigoje sunaikinta.
Tuo metu dabartinė parapinė bažnyčia dar tik kilo. Uždarius vienuolyną, į ją perkelti reikalingiausi pranciškonų šventovės daiktai, tarp jų Šv. Antano altorius su šv. Bonifaco relikvija ir Loreto tradicijos kūriniai. Todėl pastatas yra XIX a., bet dalis jo sakralinio turinio daug senesnė ir pasakoja apie nebeišlikusią Valkininkų šventovę.
Pranas Bieliauskas užrašė vietos pasakojimą, kad nei arkliai, nei jaučiai nepajėgė pajudinti neišardyto Loreto altoriaus, o jį į naują bažnyčią esą nutempė už virvių sukibę vaikai. Tai graži bendruomenės atminties istorija, tačiau ją reikia suprasti kaip pasakojimą, ne dokumentuotą techninį altoriaus perkėlimo aprašą.
Penkios barokinės skulptūros ir seni liturginiai daiktai slepiasi ne vien interjere
VLE išskiria penkias XVIII a. medines barokines skulptūras bažnyčios fasaduose. Jos įkomponuotos nišose ir dėl balto dažymo bei architektūros mastelio lengvai praslysta pro akis. Tai viena svarbiausių priežasčių pastatą apeiti iš kelių pusių, o ne tik nufotografuoti abu bokštus nuo aikštės.
Enciklopediniame vertybių sąraše taip pat minimas 1867 m. nulietas varpas, XVIII a. antros pusės-XIX a. paveikslai, XIX a. monstrancija ir XVIII a. barokinė taurė. Tarp su Valkininkais siejamų didesnių drobių tyrinėtojai įvardija „Šv. Izidorių“ ir „Šv. Elžbietos ir Marijos susitikimą“, tačiau ekspozicija veikiančioje bažnyčioje gali būti keičiama.
Ne visi iš pranciškonų komplekso išgelbėti daiktai šiandien rodomi Valkininkuose. Per 2006 m. inventorizaciją dalis kūrinių buvo rasta parapinės bažnyčios palėpėje ir išvežta restauruoti bei saugoti į Bažnytinio paveldo muziejų Vilniuje. Todėl kelionę čia verta suvokti kaip dviejų vietų pasakojimą: architektūra ir dalis paveldo liko Valkininkuose, o jautriausi kilnojamieji kūriniai saugomi muziejinėmis sąlygomis.
Šv. Bonifaco relikvija-skulptūra yra reta Europos baroko pamaldumo forma
Bažnytinio paveldo muziejus Valkininkų šv. Bonifacą įvardija vienu iš dviejų Lietuvoje išlikusių corposanto pavyzdžių ir vienu ankstyviausių tokių kūrinių Europoje. Tai ne įprasta medinė šventojo statula, o Romos katakombų kaulų fragmentus, audinius, vielą ir kitas medžiagas į natūralaus dydžio kankinio figūrą sujungusi relikvija-skulptūra.
Lietuvos pranciškonų provincijolas Antanas Bonaventūra Bujalskis šv. Bonifaco relikviją 1766 m. iškilmingai atgabeno į Valkininkų vienuolyno Loreto koplyčią. 1832 m. ji su Šv. Antano altoriumi perkelta į dar nebaigtą parapinę bažnyčią. Per 1970 m. rekonstrukciją karstelis paslėptas po grindimis, amžių sandūroje sugrąžintas į altorių, o 2020 m. išvežtas į muziejaus dirbtuves beveik trejus metus trukusiems tyrimams ir konservavimui.
Muziejaus 2022-2023 m. paroda relikviją rodė Vilniuje, tačiau oficialus bažnyčios puslapis neskelbia nuolatinės jos demonstravimo tvarkos. Jei šv. Bonifaco relikvija yra pagrindinis kelionės tikslas, prieš vykdami paskambinkite parapijai ir paklauskite, ar tą dieną ji matoma. Taip išvengsite klaidingo lūkesčio, kad kiekviena bažnyčiai priklausanti vertybė visada prieinama apžiūrai.
