Žemaitija yra savito charakterio Lietuvos etnografinis regionas šalies šiaurės vakaruose - nuo Baltijos pajūrio ir Palangos iki Žemaičių aukštumos su Telšiais, Plunge ir Plateliais. Tai stiprios, kitiems Lietuviams sunkiai suprantamos tarmės, gilios katalikiškos tradicijos, kryždirbystės ir užsispyrusio Žemaitiško būdo kraštas. Keliautojo čia laukia Kryžių kalnas, Žemaitijos nacionalinis parkas, Žemaičių Kalvarijos šventovė, dvarai, akmenų muziejai ir pajūris.
Žemaitija: žemumų, ežerų ir pajūrio kraštas
Žemaitija (lot. Samogitia) - šiaurės vakarų Lietuvos regionas, kurio vardas reiškia žemesnįjį, žemumų kraštą, priešingą aukštaičių aukštumoms. Vis dėlto regiono viduryje kyla Žemaičių aukštuma, o jos papėdėse telkšo Platelių, Lūkesto ir kiti ežerai. Vakaruose Žemaitija remiasi į Baltijos jūrą ties Palanga ir Šventąja.
Regionui priklauso Telšių apskritis (Telšiai, Plungė, Mažeikiai, Rietavas), didžioji Klaipėdos, Tauragės ir Šiaulių apskričių dalis bei Raseinių kraštas. Svarbiausi centrai - Telšiai (laikomi Žemaitijos sostine), Šiauliai, Kretinga, Plungė, Mažeikiai, Raseiniai, o istorinė bažnytinė ir kultūrinė širdis - Varniai, kadaise Žemaičių vyskupystės centras.
Žemaičių tarmė ir savitas charakteris
Žemaičiai kalba Žemaičių tarme, kuri labiausiai skiriasi nuo bendrinės Lietuvių kalbos - kitiems Lietuviams ji dažnai sunkiai suprantama. Tarmė skirstoma į dūnininkų, donininkų ir dounininkų patarmes pagal būdingą balsių tarimą. Tarmė šiandien gyva kasdienėje kalboje, žiniasklaidoje, teatre ir net Vikipedijos Žemaitiškame skyriuje.
Žemaitiškas charakteris garsėja užsispyrimu, ištikimybe tradicijoms ir stipria savimone. Šį savitumą palaiko ir tai, kad Žemaitija ilgai turėjo atskirą istorinį statusą Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Krašto tapatybę šiandien telkia Žemaičių muziejus Alka Telšiuose, gausūs folkloro kolektyvai ir tarmiškos šventės.
Istorija: nuo Žemaičių seniūnijos iki vyskupystės
Žemaitija ilgiausiai iš visų baltų žemių priešinosi Vokiečių ordinui ir buvo pakrikštyta vėliausiai - tik 1413 m., po Žalgirio mūšio. Viduramžiais ji turėjo plačią autonomiją kaip Žemaičių seniūnija, savo seimelius ir teisę rinkti seniūną; ši savivalda truko iki XVIII a. pabaigos.
1417 m. įsteigta Žemaičių vyskupystė su centru Varniuose tapo svarbiu krašto religinio ir kultūrinio gyvenimo židiniu, vėliau - Lietuvybės atramos tašku, ypač vyskupo Motiejaus Valančiaus laikais XIX a. Žemaitijos dvarai (Plungės Oginskių, Kretingos, Rietavo, Renavo) buvo svarbūs muzikos, mokslo ir ūkio centrai.
Kryždirbystė, kastinys ir gyvosios tradicijos
Ryškiausias Žemaitijos kultūros ženklas - kryždirbystė: tradicinis kryžių, koplytstulpių ir stogastulpių statymas bei jų puošyba. Lietuvos kryždirbystė ir kryžių simbolika 2001 m. UNESCO paskelbta žmonijos žodinio ir nematerialaus paveldo šedevru, o šios tradicijos kvintesencija - Kryžių kalnas prie Šiaulių ir Žemaičių Kalvarijos kalvarijos.
Žemaičių stalą įprasta sieti su kastiniu (rūgštaus grietinėlės sviesto patiekalu, valgomu su karštomis bulvėmis) ir Žemaitiškais blynais - bulviniais blynais su mėsos įdaru. Stiprios ir religinės tradicijos: kasmet liepą vyksta garsieji Žemaičių Kalvarijos atlaidai su Kryžiaus kelio kalnais. Daugiau kalendorinių papročių rasite tradicijų skyriuje.
Ką pamatyti: pajūris, ežerai ir šventovės
Piligrimystės ir paveldo kelionėms svarbiausi Kryžių kalnas prie Šiaulių, Žemaičių Kalvarijos bazilika su Kryžiaus keliu ir Telšių katedra. Gamtos mėgėjų laukia Žemaitijos nacionalinis parkas su Platelių ežeru, etnografiniais kaimais ir Šaltojo karo muziejumi buvusioje raketų bazėje, taip pat Salantų regioninis parkas ir unikalus Mosėdžio akmenų muziejus.
Pajūryje Žemaitijai priklauso Palanga su gintaro muziejumi, botanikos parku ir tiltu į jūrą, Kretinga su pranciškonų vienuolynu ir žiemos sodu bei Plungės Oginskių dvaras. Žemiau esančioje lankytinų vietų gijoje surinkti visi regiono objektai - nuo pajūrio iki Žemaičių aukštumos.
Praktiniai patarimai keliautojui
Žemaitiją patogu skaidyti į kelias kryptis: pajūrį (Palanga, Kretinga, Šventoji), Žemaičių aukštumą ir ežerus (Plateliai, Telšiai, Plungė) bei piligriminius centrus (Kryžių kalnas, Žemaičių Kalvarija, Varniai). Vasarą gyviausias pajūris, o liepos pradžioje verta planuoti kelionę pagal Žemaičių Kalvarijos atlaidus.
Atstumai dideli, todėl patogiausia keliauti automobiliu; daug dvarų ir muziejų dirba sezoniškai. Lankant šventoves derėtų gerbti maldininkų ritmą, o saugomose teritorijose laikytis pažymėtų takų. Žemaitiškus pavadinimus ir tarmiškus užrašus verta priimti kaip krašto savitumo dalį.
