- Vieta
- Kretingos rajono savivaldybė
- Regionas
- Žemaitija
- Tipas
- valstybės saugomas kuršių piliakalnis su priešpiliu ir archeologiniu kraštovaizdžiu
- Adresas
- Ėgliškių k., Žalgirio sen., Kretingos r.
- Koordinatės
- 55.84973, 21.22861
- Kiek skirti laiko
- 45-75 min. piliakalniui, priešpiliui ir informaciniam stendui
- Geriausias metas
- sausas pavasaris arba ruduo, kai geriau matyti pylimus, griovius ir šlaitų reljefą
Ėgliškių piliakalnis, Ėgliškių, Andulių piliakalnis su priešpiliu, Piltis, Švedkalnis, Kretingos pilies vieta
Anduliai ar Ėgliškiai: kaip perskaityti vietą
Piliakalnis įrengtas Ėgliškių kaimo aukštumos kyšulyje, Danės, dar vadinamos Akmena-Dane, kairiajame krante ir jos intako Šaltupio dešiniajame krante. Archeologinėje literatūroje prigijo Andulių vardas, nes dalis komplekso siejama su po 1944 m. išnykusio Andulių kaimo žeme. Dėl to žemėlapiuose ir šaltiniuose rasite abu pavadinimus.
Kultūros vertybių registras saugo visą Ėgliškių, Andulių piliakalnio su priešpiliu kompleksą kodu 23791. Jį sudaro pagrindinis piliakalnis, kurio kodas 5268, ir priešpilis, kurio kodas 23792. Tai kultūros paminklo statusą turintis archeologinis objektas, todėl lankytojas mato ne vien vieną kalvą, bet kelias tarpusavyje susijusias gynybines ir gyvenamąsias erdves.
Pavadinimai Piltis, Švedkalnis ir Perkūno kalnas šaltiniuose taikomi nevienodai. Kretingos savivaldybės enciklopedija Perkūno kalnu vadina atskirą į vakarus nuo piliakalnio esantį kyšulį, kurį nuo pagrindinės aikštelės skiria apie 7 m gylio ir 40 m pločio griovys. Todėl Perkūnkalnio nereikėtų automatiškai laikyti tik kitu viso piliakalnio vardu.
Pylimai ir slėniai vietoje buvusios sienos
Pagrindinė aikštelė yra ovali, apie 60 x 40 m dydžio ir pailga šiaurės-pietų kryptimi. Pietų, vakarų ir dalį šiaurės pusių saugo Danės bei Šaltupio slėniai, daubos ir 10-12 m aukščio statūs šlaitai. Iš lengviau pasiekiamos aukštumos pusės gynybą stiprino žemių pylimai ir grioviai.
Savivaldybės enciklopedijos matavimu, šiauriniame pakraštyje išlikęs puslankio formos pylimas siekia apie 70 m ilgio, 10 m pločio ir 1,5 m aukščio, o jo išorinis šlaitas leidžiasi į užslinkusį griovį. VLE pateikia kitus pagrindinio pylimo matmenis, todėl vietoje svarbiau ieškoti visos reljefo sekos, o ne vieno skaičiaus: aikštelės krašto, pakilusios pylimo keteros, griovio ir priešpilio.
Medinė pilies siena ir pastatai neišliko. Miškas, arimas, šlaitų slinkimas bei vėlesnė žmogaus veikla pakeitė paviršių, tad tai nėra atstatyta pilis ar apžvalgos kalnas. Didžiausia vietos vertė atsiskleidžia lėtai skaitant žemės formas ir naujo informacinio stendo pasakojimą.
2024 m. tyrimai: dvi gyvenimo fazės ir 147 radiniai
1965 m. Ignas Jablonskis mažame pjūvyje aptiko du degėsių sluoksnius pylime. Jie rodė, kad medinis įtvirtinimas degė, o paskui buvo atstatytas ir sustiprintas. 2003 m. priešpilio tyrimai papildė žinias apie kultūrinį sluoksnį, tačiau tikslesnei chronologijai reikėjo šiuolaikinių metodų.
2024 m., po daugiau kaip dvidešimties metų pertraukos, Klaipėdos universiteto ir Kretingos muziejaus archeologai padarė 40 gręžinių ir ištyrė parinktą perkasą. Aptiktos akmenų sankaupos, degto molio plotas ir galima pastato liekana, o sijojant gruntą surinkti 147 radiniai, daugiausia rankomis lipdytos keramikos šukės, taip pat du geležiniai daiktai.
Grūdų ir kitų augalų mėginiai suteikė ne vien datą, bet ir kasdienio gyvenimo pėdsaką: rasta rugių, miežių bei žemdirbystei būdingų piktžolių. Radiokarbono tyrimai išskyrė bent du etapus - vėlyvąjį IX-X a. ir XI a. vidurį-XII a. Šios datos patvirtina gyvą vikingų laikų bei ankstyvųjų viduramžių centrą, bet savaime dar neįrašo jo pavadinimo į žemę.
Ar čia tikrai stovėjo 1253 m. Kretingos pilis?
Kraštotyrininkas ir archeologas Ignas Jablonskis šiame piliakalnyje lokalizavo rašytiniuose šaltiniuose minimą Kretingos, arba Cretyn, pilį. Topografija, turtingas aplinkinis kapinynas, gyvenvietės pėdsakai ir naujai datuoti sluoksniai tokią hipotezę sustiprina, tačiau VLE pagrįstai rašo „manoma“ - tiesioginio radinio su pilies vardu neaptikta.
Cretyn pilies apygarda pirmą kartą paminėta 1253 m. dalijant užkariautas kuršių Mėguvos žemes. Po 1260 m. Durbės mūšio kuršiai sukilo prieš Livonijos ordiną. Viduramžių kronikos pasakojime 1263 m. iš Klaipėdos pilies surengti du žygiai: pirmasis užpuolikams nepavyko, o per antrąjį pasala išviliojo gynėjus ir pilis buvo nusiaubta bei sudeginta.
Apie 100-200 m į šiaurę yra II-XIII a. naudotas Andulių, arba Ėgliškių, kapinynas, o platesnėje aplinkoje žinomi dar senesni pilkapiai ir gyvenvietės. Tai rodo ne vien izoliuotą tvirtovę, bet ilgai gyvenamą archeologinį kraštovaizdį, kurio radinių dalis saugoma Lietuvos nacionaliniame ir Kretingos muziejuose.
Perkūno kalno tradicija ir atsakingas lankymas
Atskiras Perkūno kalno kyšulys vietos tradicijoje laikytas senąja alka. Pasakojama, kad iki 1944 m. jo viršuje gulėjo maždaug 1,5 m ilgio Apierų, arba Aukų, akmuo su dubeniu. Tai reikšmingas vietos atminties ir šventviečių tyrimų pasakojimas, tačiau konkreti Perkūno šventykla archeologiškai neįrodyta, todėl jos nereikia pristatyti kaip neginčijamo fakto.
Piliakalnis yra nemokamai lankomas lauko paveldo objektas be kasos ir paskelbtų darbo valandų. Nuo kelio Kretinga-Triušiai ties didesniu posūkiu sukama pietų kryptimi ir vietiniu keliuku važiuojama maždaug 450 m; tiksliam posūkiui naudokite koordinates 55.849730, 21.228611 ir sekite vietos ženklus. Formalios didelės automobilių aikštelės bei tualetų viešai nepatvirtinta, todėl neužblokuokite sodybų ar ūkinių privažiavimų.
Takai, griovio dugnas ir žole apaugę šlaitai po lietaus gali būti slidūs, o bebarjeris maršrutas neįrengtas. Avėkite sukibimą turinčią avalynę, saugokite vaikus prie stačių kraštų ir nelipkite trumpinant kelio per eroduojančius šlaitus. Draudžiama kasti, ieškoti radinių metalo ieškikliu ar judinti žemę - pamatytą keramiką ar metalą palikite vietoje ir apie radinį praneškite paveldosaugininkams.
