Šventoji, Palangos miesto savivaldybė
Palanga
akmens amžiaus gyvenviečių kompleksas ir archeologinė vietovė
Šventosios upės kairysis krantas ir pajūris, Šventoji, Palanga
56.02460, 21.08350
20-40 min. kaip interpretacinė stotelė
derinant su ramiu pasivaikščiojimu palei Šventosios upę ir uosto aplinką
Šventosios gyvenvietės, Šventosios akmens amžiaus gyvenvietės
Seniausias Šventosios sluoksnis
Šventosios senovės gyvenvietė leidžia kurortą pamatyti visai kitu masteliu. Po šiandienos poilsio namais, uosto istorija ir pajūrio takais slypi akmens amžiaus gyvenviečių kompleksas, susijęs su buvusia Palangos lagūna, sekliu ežeru ir Šventosios upės žemupiu.
Kultūros vertybių registre objektas saugomas kaip valstybės saugoma, nacionalinės reikšmės archeologinė vietovė (u. k. 1813), o saugomo objekto teritorija labai plati - virš 560 ha. Tai nėra įprastas muziejus po atviru dangumi: svarbiausia čia ne matomi pastatai, o žinojimas, kokį senovės žvejų pasaulį saugo ši žema pakrantė.
Kada gyventa: penktas-antras tūkstantmetis pr. Kr.
Visuotinė lietuvių enciklopedija Šventosios gyvenvietes datuoja penktu-antru tūkstantmečiu prieš Kristų, o Kultūros vertybių registras objekto chronologiją nurodo maždaug nuo 4000 iki 500 m. pr. Kr. Abiem atvejais tai ne trumpa stovyklavietė, o daugiau kaip tris tūkstantmečius trukusi žmonių veikla prie kintančios pakrantės.
Tuomet dabartinės Šventosios vietoje driekėsi lagūna ir seklus ežeras, atskirti nuo jūros smėlio pylimo. Būtent šlapias, deguonies stokojantis pakrantės ir durpių sluoksnis išsaugojo tai, kas paprastai supūva - medį, žievę, augalinius pluoštus, todėl Šventoji tapo viena informatyviausių Baltijos pajūrio priešistorės vietų.
Tyrimai: Rimutė Rimantienė ir apie 40 gyvenviečių
Sistemingus tyrimus 1967-1995 m. vedė Lietuvos istorijos institutas, vadovaujamas archeologės Rimutės Rimantienės (1920-2023), 2000-2005 m. - mišri ekspedicija (vadovas Vygandas Juodagalvis), o 2006 m. - Klaipėdos universiteto (Gytis Piličiauskas) ir Dariaus Brazaičio vadovautos ekspedicijos. Iš viso ištirta daugiau kaip 11 000 kv. m ir aptikta apie 40 atskirų gyvenviečių.
Iki 2,5 m storio kultūriniame sluoksnyje rasta keturkampių, stulpinės konstrukcijos gyvenamųjų pastatų liekanų. Radinius Rimutė Rimantienė apibendrino knygoje „Akmens amžiaus žvejai prie Pajūrio lagūnos. Šventosios ir Būtingės tyrinėjimai“ (2005), kuri iki šiol laikoma pamatiniu šios vietos šaltiniu.
Radiniai: apeiginis stulpas, gintaras ir žvejyba
Įspūdingiausias radinys - apeiginis medinis stulpas su išdrožta žmogaus galva, viena seniausių tokių medinių skulptūrų regione. Šalia rasta medinių irklų, kultuvių, tošinių dėžučių ir kibirėlių, geldų, šaukštų bei apeiginių lazdų - daiktų, kurie kitur beveik niekada neišlieka.
Gausu žvejybos ir medžioklės liudijimų: skobtinių luotų ir tinklų fragmentų, bučių, tinklų pasvarų ir plūdžių, strėlių bei ietigalių. Iš gintaro dirbtos sagutės, kabučiai, karoliai ir amuletai, aptiktas ir atskiras gintaro dirbinių lobis. Kaulai rodo, kad žmonės medžiojo briedžius, taurus, stumbrus, ruonius, bebrus, gaudė gėlavandenes ir jūrines žuvis.
Narvos ir vėlesnės akmens amžiaus kultūros
Ankstyviausią Šventosios sluoksnį formavo Narvos (Narvos-Nemuno) kultūra - neolito ir ankstyvojo bronzos amžiaus kultūra, Rytų Baltijos kraštuose gyvavusi maždaug 5300-1700 m. pr. Kr. Jos žmonės vertėsi žvejyba, medžiokle ir rankiojimu, o keramiką lipdė iš molio su organinėmis priemaišomis.
Vėlesniame neolite Šventojoje atsispindi ir Rutulinių amforų, Virvelinės keramikos bei Pamarių (pajūrio) kultūros pėdsakai. Šie pavadinimai reiškia, kad prie tos pačios lagūnos ilgai keitėsi žmonių grupės, mainų ryšiai ir buities kultūra.
Kaip lankyti archeologinę vietovę
Šventosios senovės gyvenvietė nėra bilietinis objektas su ekspozicija. Tai saugoma teritorija, kurioje negalima kasti, rinkti radinių, ardyti reljefo ar savavališkai ieškoti archeologinių objektų. Pačią gyvenvietę geriausia suprasti kaip interpretacinę stotelę keliaujant palei upę ir uostą.
Šventosios radiniai saugomi Lietuvos nacionaliniame muziejuje, Kretingos, Palangos gintaro ir Lietuvos jūrų muziejuose, todėl būtent ten verta pamatyti pačius dirbinius. Svarbu skirti priešistorinę gyvenvietę nuo tarpukariu suplanuoto Šventosios kurorto - tai du visai skirtingi tos pačios vietos laikai.
