- Vieta
- Tauragės rajono savivaldybė
- Regionas
- Tauragės kraštas
- Tipas
- valstybės saugomas 1922 m. fachverkinis motorinis malūnas su išlikusia technologine įranga
- Adresas
- Tilžės pl. 1, Tauragė
- Koordinatės
- 55.24978, 22.27914
- Kiek skirti laiko
- 15-30 min. išorės apžiūrai; vidaus trukmė priklauso nuo iš anksto suderinto vizito
- Geriausias metas
- dienos šviesoje, derinant su Jūros pakrantės taku; vidus tik iš anksto susitarus, viešo darbo laiko ir bilietų nėra
Tauragės motorinio malūno pastatas, Hiršo Gitkino malūnas, Gitkino motorinis malūnas
Ką iš tiesų pamatysite prie Jūros
Tauragės motorinis malūnas stovi Tilžės pl. 1, dešiniajame Jūros krante, beveik ties tiltu į miesto centrą. Tai ne vėjo ir ne vandens malūnas: pastatas neturi nei sparnų, nei vandens rato, o jo mechanizmus iš pradžių suko garo jėga, vėliau - elektros varikliai. Artima upė paaiškina vietos kraštovaizdį ir transporto patogumą, bet ne malūno pavarą.
KVR tiksliai nurodo tris aukštus ir cokoliniu vadinamą apatinį aukštą. Todėl turistiniuose aprašuose paplitęs „keturių aukštų“ apibūdinimas nėra visai klaidingas, tačiau neatskleidžia registro vartojamos sandaros. Pastatas yra kompaktiško stačiakampio plano, dengtas paprastu dvišlaičiu stogu; šiaurės ir rytų pusėse glaudžiasi vėlesni priestatai.
Išraiškingiausias yra pietų fasadas. Jame matyti ritmiškai, bet ne visiškai simetriškai išdėstyti langai, per du aukštus sudėtos medinės krovinių angų durys, metalinės kopėčios ir iš tinko suformuoti statybos metai „1922“. Žemėlapio taškas 55.249780, 22.279144 žymi patį pastatą, ne patvirtintą lankytojų įėjimą, stovėjimo vietą ar viešą kiemo ribą.
Kas įsteigė malūną: supaprastintas pasakojimas ir muziejaus versija
KVR istorinėje pažymoje rašoma, kad 1922 m. fachverkinį malūną pastatė Hiršas Gitkinas, ir ši versija kartojama daugelyje miesto maršrutų. Tauragės krašto muziejaus leidinyje „Dingusi Tauragė 1939-1945“ pateikiama detalesnė seka: malūną 1922 m. įsteigė Kaplanaitė ir Abelsonas, o vėliau jį plėtė naujieji savininkai Hiršas Gitkinas, Bogranskis ir Leiba Baikovičius. Neturint šiame tyrime visos nuosavybės bylos, sąžininga abi versijas parodyti, o ne vieną paversti neginčijamu faktu.
Muziejaus leidinys nurodo, kad malūne veikė lokomobilis - kilnojamoji garo jėgainė - ir dirbo apie 15 darbininkų. 1926 m. darbuotojai streikavo dėl per mažų atlyginimų; istorinėje nuotraukoje streiko dalyviai užfiksuoti prie aukšto malūno korpuso. Lietuvos valstybės archyvų parodoje saugomas ir 1934 m. Hiršo Gitkino malūno mūrinio priestato-sandėlio projektas, liudijantis, kad įmonė tarpukariu buvo plečiama.
Hiršo Gitkino vardas yra viena ryškiausių šio objekto sąsajų su tarpukario Tauragės žydų verslo istorija. Paieškoje jo vardas taip pat iškelia lentpjūvę-malūną „Progress“ Laisvės gatvėje, dabartinės Jovarų mokyklos vietoje. Tai buvo kitas, vėliau nugriautas objektas, todėl jo rūsių radinių ar pokario istorijos nereikia perkelti Tilžės pl. 1 malūnui.
Fachverkas, kurio beveik nebematyti
Svarbiausia malūno konstrukcijos ypatybė yra fachverkas. Laikančią sienų sistemą sudaro medinis karkasas, o tarpai užpildyti keraminių plytų mūru. KVR dar saugo betoninius pamatus su plytų mūro cokoliu, medines sijines perdangas, paremtas mediniais stulpais ir pasparomis, bei medinę gegninę dvišlaičio stogo konstrukciją. Tai vertingas pramoninio pastato ir tradicinės medžio meistrystės derinys.
Šiandien fasade nereikėtų ieškoti tvarkingo juodų sijų ir raudonų plytų rašto. 1988 m. fachverkinė konstrukcija iš išorės buvo paslėpta po tinku. Pietų frontono pažeistose vietose vietomis atsiveria raudonų plytų užpildas ir horizontalūs medžio elementai, tačiau didžioji karkaso dalis tebėra už rusvai gelsvo, lopais taisyto tinko.
Vėlesni priestatai, pakeisti langai, laiptai ir komercinės paskirties detalės yra tikri pastato naudojimo sluoksniai, bet jie nėra 1922 m. architektūros kopija. Vertinant malūną verta atskirti KVR saugomą pagrindinį tūrį, jo konstrukciją, angas ir datos ženklą nuo šiaurės bei rytų fasadus papildžiusių utilitarių priestatų.
Pikliai, kruopinė ir transmisija: kas išliko viduje
KVR 2017 m. patikslintame vertingųjų savybių apraše įvardija du dvigubus pikliaus komplektus, kruopinę ir transmisijos ašį su skriemuliais bei fabrikinės gamybos gembėmis. Piklius buvo skirtas miltams sijoti ir rūšiuoti, o kruopinė - grūdams apdoroti į kruopas. Kartu su medinėmis perdangomis ir stulpais ši įranga leidžia suprasti, kaip technologinis procesas buvo išdėstytas per kelis aukštus.
Abu pikliaus komplektai ir kruopinė KVR pažymėti kaip nenaudojami, o jų 2017 m. būklė įvertinta patenkinamai. Tai svarbus skirtumas nuo turistiniuose tekstuose pasitaikančios miglotos frazės „išlikusi įranga“: išlikimas nereiškia, kad malūnas tebegamina miltus, kad visa technologinė linija yra pilna ar kad mechanizmai paleidžiami lankytojams.
Pradžioje girnas suko garo mašina arba muziejaus tiksliau įvardijamas lokomobilis, vėliau jėgos šaltiniu tapo elektros varikliai. KVR neskelbia dabartinio malimo, demonstracijų ar technikos paleidimo. Todėl šią vietą reikia pristatyti kaip nebeveikiantį malūną su saugomais technologijos elementais, o ne kaip gyvą amatų centrą.
Nuo pokario malūno „Jūra“ iki naudojamo komercinio pastato
Po Antrojo pasaulinio karo čia veikė malūnas „Jūra“. KVR nurodo tris veiklas: buvo malami grūdai, pjaunama miško mediena ir karšiama vilna. Tai rodo, kad pastatas ir greta buvusios gamybinės erdvės atliko ne vien siaurą miltų gamybos funkciją.
XX a. 7-ajame dešimtmetyje malūnas pagal paskirtį nebebuvo naudojamas. Vėliau pastate veikė siuvykla ir paminklų dirbtuvės, vietos aprašuose minima ir parduotuvė. Šie pokyčiai paaiškina utilitarius priestatus bei dabartinę kiemo išvaizdą, tačiau jų nereikėtų painioti su istorine malimo įranga.
2024 m. rugsėjo 12 d. savivaldybės būklės tikrinimo aktas valdytojais įvardijo UAB „Arša“ ir UAB „Gitaura“, objektą aprašė kaip naudojamą ir prižiūrimą, o būklės pokytį - kaip gerėjantį. Akte konkrečiai minimas menkaverčių medžių ir krūmynų pašalinimas, priėjimo takelio bei grindinio plytelių sutvarkymas. Tai nėra patvirtinimas, kad malūnas restauruotas į muziejų: prie akto pridėtose nuotraukose tebematyti suskilęs tinkas, atviri fachverko plotai ir dirbtuvių aplinka.
Lankymas, pakrantės takas ir Tauragės centro maršrutas
Reguliarių lankymo valandų, bilietų, kasdienės ekskursijos ar viešos rezervavimo sistemos nėra. KVR lankytojų informacijos skiltis tuščia, o savivaldybės viešosios bibliotekos parengtas maršrutas nurodo, kad pastate veikia privati įmonė ir į vidų galima patekti tik iš anksto susitarus su valdytojais. 2024 m. akte pateikti įmonių kontaktai yra paveldo priežiūros, ne oficialiai paskelbti turizmo užsakymo duomenys, todėl neatvykite tikėdamiesi laisvo įėjimo.
Išorę galima pažinti neįeinant į valdomą kiemą. 2025 m. užbaigtas 1,521 km ilgio, 2,5 m pločio apšviestas pėsčiųjų ir dviračių takas Jūros pakrante susijungia su Tilžės plento bei Hipodromo gatvės takais; projekto trasa buvo numatyta pro motorinį malūną. Nuo viešo tako ir Tilžės plento pusės stebėkite pastato tūrį bei fasadus, neblokuokite dirbtuvių įvažiavimo ir neikite į kiemą be leidimo.
Pakrantės takas pritaikytas pėstiesiems ir dviratininkams, jame įrengtas apšvietimas, poilsio vietos ir dviračių stovai, tačiau tai neįrodo prieinamo maršruto malūno viduje. Viešai nepatvirtinti vidaus laiptų, lifto, tualeto ar lankytojų parkavimo sprendiniai. Po išorės apžiūros pereikite Jūros tiltą ir tęskite iki Tauragės pilies, Švč. Trejybės bažnyčios bei Martyno Mažvydo evangelikų liuteronų bažnyčios.
