Dovilai, Klaipėdos rajono savivaldybė
Klaipėdos rajonas
evangelikų liuteronų bažnyčia
Minijos g. 4, Dovilai
55.67615, 21.35959
15-30 min.; daugiau laiko derinant su etnokultūros centru
dienos šviesa arba parapijos renginys
Dovilų liuteronų bažnyčia, Dovilų parapija
Dovilų bažnyčia prie Minijos
Dovilų evangelikų liuteronų bažnyčia stovi ant nedidelės kalvelės prie Klaipėdos krašto upės Minijos, miestelio centro kaimynystėje. Ją verta lankyti ne kaip vienišą sakralinį objektą, o kaip Dovilų tapatybės ašį - visai netoli yra ir etninės kultūros centras, ir kelias į Dovilų piliakalnį.
Bažnyčia įrašyta į Kultūros vertybių registrą kaip valstybės saugomas regioninės reikšmės objektas (unikalus kodas 16028). Jos vertė slypi santūrioje akmenų ir plytų architektūroje bei ilgoje lietuvininkų parapijos istorijoje.
Parapijos kūrimasis nuo 1784 m.
Bažnyčią Doviluose dar XVIII a. buvo įsakęs statyti Prūsijos karalius Friedrichas Wilhelmas I, motyvuodamas tuo, kad vietos lietuvininkai esą menkai subrandinti krikščionybei. Nurodymas tuomet nebuvo įvykdytas, o evangeliškos pamaldos Doviluose prasidėjo tik nuo 1784 m. - už lietuvininkų surinktus pinigus įrengtoje mokyklos salelėje, kur jas laikė pats mokytojas.
1846 m. čia pastoracinį darbą pradėjo diakonas Hermannas Hahnas, iki tol Dovilus globojo Klaipėdos laukininkų ir Priekulės parapijų kunigai. Savarankiška Dovilų parapija įteisinta 1854 m., ir tik tuomet bendruomenė galėjo statytis savus maldos namus.
1861-1862 m. statyba ir F. A. Štiulerio projektas
Dabartinė bažnyčia - stačiakampis lauko akmenų ir plytų statinys su nedideliu bokšteliu - išmūryta beveik per vienerius metus: kertinis akmuo padėtas 1861 m. liepos 17 d., o pašventinta ji 1862 m. rugsėjo 18 d. KVR duomenimis, bažnyčios architektas yra Friedrichas Augustas Štiuleris (Friedrich August Stüler, 1800-1865) - nuo 1832 m. Prūsijos karališkasis statybos inspektorius, vėliau Karaliaus dvaro architektas. Vietos statybą tvarkė kunigas Augustas Harneris.
Iškilo ji gražioje vietoje prie Minijos; į pamaldas plačios, net 24 kaimus jungusios parapijos žmones kvietė du vidutinio dydžio varpai. Netrukus įrengti 12 registrų vargonai, altorių puošė dailininko tapytas „Laiminančio Kristaus“ paveikslas, o sakraliniai indai - taurė ir ostijų padėklas - gauti iš Nidos bendruomenės.
Architektūra: akmenų ir plytų mūras su bokštu
KVR aprašo bažnyčią kaip stačiakampio plano su penkiasiene apside pietryčių pusėje ir dviejų tarpsnių bokštu šiaurės vakarų pusėje - pirmame tarpsnyje stačiakampio, antrame aštuoniakampio plano. Centrinio tūrio stogas dvišlaitis, apsidės penkiašlaitis, bokšto - laužytas aštuoniašlaitis.
Pamatas ir sienos sumūrytos iš skeltų lauko akmenų ir keraminių plytų, akmenis rišant reljefinėmis skiedinio siūlėmis. Viduje - vienanavė erdvė su penkiasiene presbiterija, vargonų choru ir su juo susijungiančiais šoniniais balkonais-galerijomis, kurias remia puošniai drožtomis detalėmis dekoruotos kolonos. Sovietmečiu įrengtos tarpaukštinės perdangos, o navos išplanavimas atkurtas restauracijos metu.
Karo ir sovietmečio išbandymai
Per Antrąjį pasaulinį karą bažnyčia nesugriauta, bet nuniokota: 1944 m. rudenį Raudonosios armijos artilerijos padalinys čia įrengė arklidę - kareiviai nuvertė altorių, nugriovė kūrus, sunaikino vargonus, suolus sudegino šildydamiesi, o pasitraukdami išdaužė langus.
Pokariu pastato paskirtis dar kartą pakeista: jį pavertė grūdų sandėliu ir malūnu. Atgimusi bendruomenė vėl įregistruota 1990 m. sausio 29 d., pirmosios pamaldos surengtos 1992 m. gruodžio 20 d., o po nelengvų atstatymo darbų restauruoti Dovilų maldos namai atšventinti 1995 m. gegužės 28 d. Restauracijos projekto autorius - architektas Vytautas Šliogeris. Šis grąžinimas svarbus lankant vietą šiandien: matomas ne tik XIX a. pastatas, bet ir XX a. pabaigos bendruomenės pastanga susigrąžinti savo erdvę.
Lankymas ir ką pamatyti Doviluose
Viešų turistinių darbo valandų tyrimų metu nerasta. Eksterjerą galima apžiūrėti savarankiškai, o norint pamatyti vidų reikėtų tikrinti parapijos informaciją ar tartis iš anksto.
Doviluose verta suplanuoti bent kelis sustojimus: bažnyčia, etninės kultūros centras ir Dovilų piliakalnis sukuria trumpą, bet turiningą maršrutą apie Klaipėdos rajono sakralinį, gyvąjį ir archeologinį paveldą, o platesniame kelyje - Agluonėnų sodybą ir kaimyninę Plikių bažnyčią.
