- Vieta
- Medingėnai, Rietavo savivaldybė
- Regionas
- Žemaitija
- Tipas
- 1901-1902 m. pastatyta medinė neogotikinė dvibokštė bažnyčia su 1891 m. akmens ir raudonų plytų mūro varpine
- Adresas
- Vytauto Didžiojo a. 5, Medingėnai, Rietavo sav.
- Koordinatės
- 55.81645, 22.07155
- Kiek skirti laiko
- 30-50 min. bažnyčios eksterjerui, varpinei ir šventoriui; ilgiau, jei šventovė atvira ir interjerą galima apžiūrėti netrukdant pamaldoms
- Geriausias metas
- šviesi sausa diena abiem pastatams apžiūrėti arba sekmadienis prieš ar po 12:30 Mišių, iš anksto dar kartą patikrinus vyskupijos tvarkaraštį
Medingėnų Švč. Trejybės bažnyčia, Medingėnų bažnyčia, Medingėnų bažnyčia su varpine
Vienoje miestelio ašyje stovi dvi skirtingo amžiaus dominantės
Medingėnų centre pirmiausia matyti geltona medinė bažnyčia su dviem itin aukštomis smailėmis. Priėjus iš aikštės, jos dešinėje stovi žemesnė kvadratinė varpinė, kurios akmenų ir raudonų plytų mūras kontrastuoja su lentomis apkalta šventove. Žemėlapio taškas 55.816449, 22.071546 žymi visą šventoriaus ansamblį, o ne atskirą lankytojų automobilių aikštelę.
Varpinė nėra dabartinės bažnyčios statybos priedas. Ji baigta 1891 m., o šiandien matoma bažnyčia iškilo 1901-1902 m. Tašytų akmenų šventoriaus siena, į ją įterpti vartai ir varpinė sujungia abu pastatus į vieną erdvę, tačiau jų autoriai, medžiagos ir statybos etapai skiriasi. Geriausia ansamblį iš pradžių apžiūrėti iš aikštės, paskui apeiti palei tvorą ir palyginti medinę bei mūrinę neogotiką.
Tai veikianti katalikų parapija. 2026 m. liepos 20 d. Telšių vyskupija skelbė sekmadienio Mišias 12:30, šiokiadieniais pamaldų nenurodė, o šeštadieniais jas numatė pagal susitarimą; išpažinčių klausoma pusvalandį prieš Mišias. Atskiras turistinis darbo laikas ir bilieto kaina neskelbiami, todėl patekimo į vidų negalima laikyti garantuotu. Tvarkaraštį tikrinkite oficialiame puslapyje ir netrukdykite apeigoms.
Dabartinė šventovė yra ketvirtasis ilgos vietos raidos etapas
Kunigo Gečo rūpesčiu 1671 m. Medingėnuose pastatyta medinė bažnyčia buvo Žarėnų parapijos filija. Jai sunykus, 1769 m. iškilo nauja šventovė. Menotyrinis altorių tyrimas mini jos pertvarkymus 1827 ir 1881 m., o Telšių vyskupijos istorija tiksliai nurodo, kad 1881 m. pastatas buvo pailgintas. Šios datos priklauso ankstesnei bažnyčiai, ne dabartinio fasado statybai.
1890 m. šventorius apjuostas akmenų mūro siena, o kitais metais baigta varpinė. Klebono Kazimiero Malinausko iniciatyva dabartinė bažnyčia pagal inžinieriaus Nikolajaus Andrejevo projektą pastatyta 1901-1902 m. Nauji vargonai įsigyti 1907 m., o savarankiška Medingėnų parapija įkurta 1913 m. Iki tol kelių kartų šventovės daugiau kaip du šimtmečius veikė kaip Žarėnų filialas.
2022 m. rugsėjį bendruomenė minėjo dabartinės bažnyčios 120-metį. Renginio data patvirtina 1902 m. kaip užbaigimo atskaitą, tačiau nepanaikina 1901 m. statybos pradžios, todėl tiksliausia vartoti intervalą 1901-1902 m. Per jubiliejų ir Šv. Kryžiaus Išaukštinimo atlaidus prie varpinės pasodintas ąžuoliukas, papildęs istorinį šventorių nauju bendruomenės atminties ženklu.
Andrejevas medinei bažnyčiai suteikė mūrinių neogotikinių šventovių įvaizdį
Rietavo savivaldybė pabrėžia svarbiausią architektūros paradoksą: maldos namai suręsti iš medžio, tačiau jų sudėtinga kompozicija kartoja to meto mūrinėms bažnyčioms būdingą neogotiką. Stačiakampį ilgą tūrį užbaigia du priekiniai kvadratiniai bokštai su labai aukštomis smailėmis. Tarp jų esantis trikampis frontonas ir smailiaarkiai langai sukuria vertikalią, miestelio mastelį gerokai viršijančią fasado ritmiką.
Geltonai dažytas vertikalių lentų apkalas leidžia aiškiai perskaityti baltus karnizus, langų apvadus, bokštų frontonėlius ir smailių papėdes. Pagrindinio fasado bokštuose atsiveria porinės smailiaarkės garsų angos, o trys aukšti centriniai langai apšviečia chorą. Iš šono bažnyčia atrodo horizontalesnė: kartojasi aukšti smailiaarkiai navos langai, status stogas ir nedidelis bokštelis ties galine stogo dalimi.
Nors iš toliau pastatas gali pasirodyti mūrinis, priėjus matyti lentų siūlės, medinių apvadų profiliai ir dažyti paviršiai. Būtent ši apgaulinga medžiagos bei formos įtampa yra svarbiausia Medingėnų bažnyčios architektūrinė vertė. Jos nereikia vadinti išlikusia 1671 ar 1769 m. šventove: senesnių bažnyčių tradiciją dabartinis pastatas tęsia toje pačioje vietovėje, bet pats priklauso XX a. pradžiai.
1891 m. varpinės mūras slepia tikslią projekto, kainos ir statybos istoriją
Civilinės valdžios leidimas mūrinei varpinei išduotas 1890 m. birželio 9 d. Ustino Golinevičiaus projekte darbai įvertinti 313 rublių, o lėšas buvo pažadėjusi vietos dvarininkė Gorskienė. 1891 m. rugsėjo 15 d. dekano raporte jau fiksuota kunigo Felikso Sireikos rūpesčiu užbaigta varpinė. Galutinės 600 rublių išlaidos beveik dvigubai viršijo sąmatą.
Pastatas yra taisyklingo 6,15 x 6,15 m kvadrato ir įkomponuotas į šventoriaus tvorą, šiek tiek į šiaurės vakarus nuo centrinių bažnyčios durų. Apatinio tarpsnio sienos sumūrytos iš stambių skaldytų lauko akmenų, o kampai ir aklinų arkinių nišų apvadai - iš raudonų plytų. Plytinis dantytas karnizas skiria žemesnį masyvų pagrindą nuo siauresnės varpų patalpos su poriniais garslangiais.
Virš keturšlaičio stogo kyla metalinis kryžius su skardine Paskutinį teismą skelbiančio angelo figūra. Tyrėjas Povilas Šverebas joje užfiksavo tris kulkų žymes. 2015 m. sutvarkytos ištrupėjusios plytos, stogas apdengtas skarda, pagamintos naujos garslangių langinės ir arkinės durys. Todėl dabartinis tvarkingas vaizdas yra tęstinės priežiūros rezultatas, o ne visiškai nepakitusi 1891 m. medžiaga.
1862 m. varpas ir trys altoriai išsaugo ankstesnių bažnyčių pėdsakus
Varpinėje kabo du bronziniai varpai. Didysis, Kultūros vertybių registre įrašytas kodu 13193, nulietas 1862 m. Aleksandros Bogdanovos-Finliandskos fabrike Maskvoje. Įrašas ant liemens nurodo 15 pūdų ir 23 svarų svorį, tai yra apie 255 kg, ir kunigą Pranciškų Arlauskį bei Medingėnų vardą. Varpas skamba judinant šerdį, o ne įsiūbuojant visą instrumentą.
Pirmojo pasaulinio karo metais okupacinė valdžia iš Medingėnų išgabeno du kitus varpus, po 205 kg kiekvieną. Dabartinis mažasis varpas yra be įrašų ir tyrimo metu buvo nenaudojamas. Taigi varpinės viduje matomi du instrumentai nėra tas pats istorinis komplektas, kuris čia kabėjo iki karo, o registrinis 1862 m. varpas išliko kaip ypač vertinga senesnės bažnyčios laikų grandis.
Bažnyčios viduje yra trys skirtingais laikotarpiais susiformavę altoriai. Menotyrinis tyrimas darniausiu laiko šoninį neogotikinių formų Nukryžiuotojo altorių, artimą Adomo Karaliaus dirbtuvių Suvalkuose produkcijai. Jo centre esantis gipsinis Nukryžiuotasis turi Vilniaus skulptoriaus Vincento Balzukevičiaus parašą ir laikomas vienu vėlyviausių 1835-1907 m. gyvenusio autoriaus darbų. Vardą svarbu nurodyti tiksliai - tai Vincentas, ne Boleslovas Balzukevičius.
Atlaidai ir restauravimo etapai tebepalaiko gyvą ansamblį
Telšių vyskupijos istorijoje 2012 m. minimas bendruomenės, seniūnijos ir parapijos sutelktas bažnyčios atnaujinimas: atnaujintas fasadas, pakeisti langai ir elektros instaliacija. Varpinės tyrimas atskirai detalizuoja 2015 m. jos tvarkymo darbus. Šių datų nereikia sujungti į vieną remontą - jos rodo kelis vienas po kito vykusius bažnyčios ir varpinės priežiūros etapus.
Tituliniai Švč. Trejybės atlaidai švenčiami sekmadienį po Sekminių, o Šv. Kryžiaus Išaukštinimo atlaidai, liturgiškai siejami su rugsėjo 14 d., keliami į sekmadienį. Tai geriausias metas patirti veikiančios parapijos tradiciją, bet ne ramiausias laikas architektūrai fotografuoti. Per pamaldas nefotografuokite žmonių be sutikimo, nenaudokite blykstės ir neužstokite procesijų ar pagrindinio tako.
Oficialus vientiso bekliūčio maršruto auditas nepaskelbtas. Aikštės ir vartų prieigos dalis grįsta, tačiau istoriniai slenksčiai, durų plotis bei patekimas į atskirą varpinę gali riboti judėjimą. Dėl vežimėlio, grupės ar interjero apžiūros susitarkite su parapija. Vyskupijos minima 2010 m. atstatyta kapų koplyčia yra kapinėse esantis atskiras pastatas, todėl jos nereikia painioti su prie bažnyčios stovinčia 1891 m. varpine.
