- Vieta
- Rietavas, Rietavo savivaldybė
- Regionas
- Žemaitija
- Tipas
- 1853-1874 m. Oginskių statyta balta neoromaninė dvibokštė bazilika su marmuro altoriais, skulptūriniu fasadu ir 1873 m. šventoriaus vartais
- Adresas
- Laisvės a. 2, Rietavas
- Koordinatės
- 55.72290, 21.93306
- Kiek skirti laiko
- 45-60 min. bažnyčiai, interjerui, skulptūriniams fasadams ir šventoriui; 2-3 val. kartu su Rietavo dvaro parku ir Oginskių muziejumi
- Geriausias metas
- šviesią dieną apeiti visą baltą daugiaplanį tūrį; interjerui - prieš arba po Mišių, o Mykolinių atmosferai - paskutinį rugsėjo sekmadienį
Rietavo bažnyčia, Rietavo Šv. Mykolo bažnyčia, Rietavo baltoji gulbė, Rietavas Church of Archangel Michael, St Michael the Archangel Church in Rietavas
Oficialus adresas yra Laisvės aikštėje, nors Google įėjimą žymi Laukuvos gatvėje
Telšių vyskupija ir Kultūros vertybių registras nurodo Laisvės a. 2, o tiksli Google kortelė tą patį ansamblį žymi Laukuvos g. 2, koordinatėse 55.7229029, 21.9330632. Tai ne dvi bažnyčios: skirtingi adresai aprašo didelio šventoriaus kraštus. Pagrindinis baltas dvibokštis fasadas atsiveria į miesto aikštę, o apsidžių pusė orientuota dvaro parko link.
2026 m. liepos 13 d. Telšių vyskupija skelbė sekmadienio Mišias 10:00 ir 12:00, pirmadienį-penktadienį vasaros laiku 18:00, o nuo titulinių Šv. arkangelo Mykolo atlaidų iki balandžio pabaigos - 12:00. Šeštadienį sudėtinės Mišios už mirusiuosius vyksta 18:00, rytinės - pagal poreikį. Tvarkaraštis gali keistis per šventes, todėl tikrinkite oficialų puslapį.
Atskiro turistinio darbo laiko ir bilieto vyskupija neskelbia. Interjerui rinkitės laiką prieš arba po Mišių, grupę suderinkite telefonu +370 687 77266 ir netrukdykite adoracijai sekmadienį 10:45-11:45. Bokštai, kupolo erdvė ir rūsiai nėra kasdienis savarankiško lankymo maršrutas; 2016 m. rūsiai atverti specialiai Europos paveldo dienai, todėl vienkartinio renginio nereikia laikyti nuolatine paslauga.
Dabartinė bažnyčia išaugo ant kelių ankstesnių šventovių ir senųjų Rietavo kapų
Rietavo bažnyčia dokumentuose minima ne vėliau kaip 1529 m. Telšių vyskupija pasakoja apie XVI a. katalikų ir evangelikų reformatų varžybas, bet spaustuvės veikimą pateikia kaip Motiejaus Valančiaus bei Simono Daukanto tradiciją, o ne neginčijamą faktą. Po Šiaurės karo 1721 m. seniūnas Mykolas Sapiega pastatė medinę Šv. Mykolo ir Šv. Jurgio bažnyčią.
Archeologiniai 2008-2009 m. rūsio ir šventoriaus tyrimai parodė, kad dabartinė šventovė stovi XV-XVIII a. kapinių bei ankstesnių bažnyčių vietoje. Aptikta nesuardytų ir suardytų kapų, senesnio pamato dalis, monetų nuo Aleksandro laikų iki XVII a., vitražo šukių ir kitų radinių. Todėl šventorius yra ne tik architektūrinė aikštė, bet ir daugiasluoksnė laidojimo vieta.
Irenėjus Oginskis dėl leidimo naujai mūrinei bažnyčiai kreipėsi 1846 m., o 1850 m. sudarytas statybos komitetas. 1853 m. birželio 9 d. vyskupas Motiejus Valančius pašventino kertinį akmenį ties būsimo didžiojo altoriaus vieta. Medinė 1721 m. bažnyčia buvo nugriauta, o naujasis pastatas pradėtas dvaro rūmų ir pertvarkomo miestelio centrinėje ašyje.
Gąsowskio, Stülerio ir Steinbarto indėliai paaiškina, kodėl itališka bazilika turi vokiškos romaninės architektūros bruožų
VLE pirminio Romoje parengto projekto autoriumi nurodo Gonsovskį, kitur rašomą Gąsowski. Friedrichas Augustas Stüleris, Prūsijos karališkojo dvaro architektas, projektą iš esmės koregavo ir statybos pradžioje prižiūrėjo darbus, bet nebuvo vienintelis autorius nuo pirmo eskizo iki pabaigos. Nuo 1860 m. statybai vadovavo iš Berlyno atvykęs Ferdinandas Steinbartas.
1863 m. mirus Irenėjui Oginskiui, neužbaigta buvo vidaus įranga. Darbais toliau rūpinosi jo žmona Olga ir sūnūs Bogdanas bei Mykolas. Rietavo savivaldybė 2023 m. minėjo 150 metų nuo statybos pabaigos, taigi naudoja 1873 m. datą; AUTC ir VLE nurodo 1874 m. kaip bažnyčios visiško įrengimo pabaigą. Skirtumas žymi statybos ir įrangos užbaigimo etapus, o ne klaidą apie dvi šventoves.
Balta tinkuota bažnyčia yra lotyniško kryžiaus plano, trinavė bazilika su pailgintu transeptu, dviem aukštais kvadratiniais vakarų bokštais ir aštuonkampiu bokštu virš navos bei transepto sankirtos. Rytų gale išsiskiria trys nevienodo aukščio apsidės. Lombardijos romaninių bazilikų rozetės, arkatūrų juostos ir ritmiški kontraforsai čia susitinka su Stülerio įnešta vokiškosios romaninės architektūros plastika.
Šventosios Šeimos timpanas, šeši šventieji ir 303,54 metro tvora paverčia visą fasadą pasakojimu
Rietavo bažnyčios eksterjere skulptūra nėra atsitiktinis priedas. AUTC pagrindinio portalo timpane įvardija Šventosios Šeimos grupę, dešiniajame - Kristaus nuėmimo nuo kryžiaus reljefą, o fasado nišose - šešias šventųjų figūras. Toks gausus figūrinis dekoras XIX a. Lietuvos istorizmo bažnyčių išorėje yra retas.
Didelės apskritos rozetės puošia pagrindinį fasadą ir transepto galus, o pusapskritės angos bei smulkios arkatūrų juostos kartojasi bokštuose, karnizuose ir apsidėse. Geriausias vaizdas atsiveria einant aplink: iš aikštės matomas griežtas dvibokštis frontas, iš šono - bazilikos navų aukščio skirtumas, o nuo parko pusės - trijų apsidžių ir centrinio aštuonkampio bokšto kompozicija.
VLE nurodo 303,54 m ilgio 1873 m. šventoriaus tvorą su arkinėmis sąramomis ir trejais vartais. Pagrindiniai mūriniai vartai stovi bendroje ašyje su bažnyčia ir aikšte, metalinės tvoros dalys leidžia neuždengti balto tūrio. Šventoriuje yra ir 1840 m. koplytstulpis, senesnis už dabartinę mūrinę bažnyčią.
Septyni altoriai, marmuro grindys ir Cattier memorialai rodo Oginskių tarptautinį užmojį
Trinavį vidų dengia kryžminiai skliautai, o itališką erdvės pobūdį sustiprina šviesūs paviršiai ir marmuras. AUTC nurodo juodo bei balto marmuro plokščių grindis, įvairiaspalvio marmuro altorius ir krikštyklą, pagamintus Briuselio meistrų. Meno istorijos tyrimas suskaičiuoja septynių altorių ansamblį: penkis marmurinius ir du betoninius, todėl ne kiekvienas matomas altorius yra tos pačios medžiagos.
Presbiterijoje saugomi bažnyčios fundatorių memorialiniai paminklai. VLE 1863 m. Irenėjaus Oginskio marmurinį paminklą sieja su belgų skulptoriumi Pierre-Armand Cattier, Olgos Oginskienės memorialą datuoja XX a. pradžia. Tai atminimo kūriniai, darniai įkomponuoti į interjerą, o ne įrodymas, kad visi Oginskių šeimos nariai palaidoti bažnyčios rūsyje.
Bažnyčioje išliko XIX a. paveikslų, puošnios Kryžiaus kelio stotys ir ąžuolo įrangos. 2001-2018 m. vykdyta ilga restauravimo programa atnaujino avarinės būklės pastatą bei interjero dalis. Skirtingų medžiagų blizgesį geriausia vertinti dienos šviesoje, tačiau per pamaldas altoriai pirmiausia yra liturginė, ne ekspozicinė erdvė.
Šimto lempučių sietynas primena 1892 metų elektrinę, bet požeminiai tuneliai tebėra legenda
1892 m. Rietavo dvare pradėjo veikti pirmąja Lietuvoje vadinama elektrinė. Per tų metų Velykas bažnyčioje sužibo elektros šviesa, o po centriniu kupolu kabantis 100 lempučių sietynas iki šiol yra ryškiausias šio įvykio ženklas. Pasakojimas svarbus ne vien kaip technikos rekordas: Oginskių elektrinė sujungė dvarą, miestą ir sakralinę erdvę į vieną modernizavimo projektą.
Iki Antrojo pasaulinio karo veikė Drezdeno meistro Karlo Eduardo Jehmlicho 26 registrų vargonai. Jie sunaikinti per 1941 m. bombardavimą, todėl dabartinis instrumentas nėra tas pats garsusis Oginskių laikų vargonų komplektas. Ši netektis paaiškina, kodėl elektrinis sietynas išliko svarbiausias gyvas technikos istorijos ženklas bažnyčios viduje.
Pasakojama apie tunelius iš bažnyčios rūsių į dvaro parką, tačiau 2016 m. specialiai lankytojams atvertas požemis paslapties nepatvirtino. Archeologija dokumentavo kapus ir ankstesnių statinių pamatus, ne slaptą praėjimą. 2026 m. liepos 13 d. tiksli Google Maps kortelė turėjo 292 atsiliepimus ir 4,7 balo iš 5 vidurkį; įvertinimas viršija 4,5 ribą, bet nauji atsiliepimai jį keis.
